Pasakojimai apie Lietuvą
Gytis Skudžinskas
Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje “13L” iki liepos 5-osios veikia spalvinga viduriniosios kartos autoriaus Vytauto V.Stanionio fotografijų ekspozicija.
 |
| Alytiškį fotografą Vytautą V.Stanionį (kairėje) klaipėdiečiams pristatė ir su juo šnekučiavosi vilnietis fotomenininkas Gintautas Trimakas. Roberto Gabrio nuotrauka |
Parodoje pristatomi darbai iš dviejų pastaruoju metu kurtų ciklų “Atsisveikinimo vaizdai” ir “Gyvenimai”.
Po spalvinga autentika
Neatsitiktinai pirmame sakinyje pavartotas žodis “spalvinga”, iškart implikuojantis paviršinio efekto ir reklaminio rėksmingumo vaizdinius. Tačiau V.V.Stanionio spalvingumas turi kitas nuostatas ir informacijos sluoksnius.
Visų pirma autorius ilgai praktikavo nespalvotąją fotografiją, o spalvą prisijaukino tik pastaruosiuose cikluose. Intensyvi ir sodri spalva – ne priemonė, sustiprinanti fotoatspaudo atpažįstamumą, bet pagrindinė kompozicijos ir vizualinio pasakojimo veikėja. Kaip pastebėjo Gintautas Trimakas: “Visi fotografai, prieš tai fotografavę nespalvotai, spalvotoje fotografijoje ieško stiprios spalvos, ji padeda suformuoti kompoziciją ir aiškiai išsakyti mintis (…) Vytauto fotografijoje autentiška mažų miestelių spalva, namo sienų koloritas būdingas tai vietai ir susiformavęs neatsitiktinai, o laikui bėgant. Deja, tokį autentišką koloritą miesteliai pamažu praranda”.
V.V.Stanionio spalva nugali vikšraitišką provincijos neviltį ir sukuria idilišką išeinančio sociokultūrinio paveldo paveikslą. Užuot mėgavęsis socialiai aštriu ir suvokėją supurtančiu periferijos gyvenimu, autorius savo atspauduose į visumą sujungia miestelio grindinio pilkumą, reklaminio skydo fragmentą ir vaiskų suklypusio namelio mėlį. Galime tai pavadinti Stanionio kodu. Kodu, padedančiu sukurti estetiškai paveikų ir mentališkai turtingą vizualinį pasakojimą.
Kompozicinių ir koloristinių sprendimų padiktuotas pranešimas turi ir kitą, dar svarbesnę informacinę reikšmę.
Rodo vienovę skirtybėje
Stulbinamai taikliuose ir sąmonigai šiek tiek neišbaigtuose atspauduose gausu informacijos. O juk informacija visuomet buvo neatsiejama fotografijos savybė.
Dar daugiau. V.V.Stanionis sugeba ne tik išryškinti elementarų paviršutinį informacijos sluoksnį, bet perteikti ir tai, kas iki tol, atrodo, buvo nepastebima, – pačią čia ir dabar kintančio gyvenimo esmę, kasdienybėje egzistuojantį, bet neartikuliuotą permainų turinį. Ir, kaip teigė autoriaus kolega ir bendražygis G.Trimakas: “Vytautas nepasiduoda tiesioginiaim dokumentavimui, jo fotografijose informacijos labai daug, bet ta informacija ne visada iki galo išsakyta, ji paliekama ir šalia kadro, yra aiškiai nujaučiama. Tokį informacijos kiekį suvaldyti gali tik labai aukšto meistriškumo fotomenininkas”.
O informacija, plytinti atspaude ir šalia jo, ne tik konstatuoja tiesiogines nuorodas, bet kartu ir provokuoja diskusijai apie globalėjantį ir komercializuotą pasaulį, apie kultūrinę niveliaciją ir savasties išsaugojimą.
Ciklo “Atsisveikinimo vaizdai” pavadinimas nurodo autoriaus nusiteikimą diskusijų neaštrinti ir lyg Don Kichotui nekovoti su vėjo malūnais, bet pagarbiai ir subtiliai išsaugoti situacijos įtampą. Kintanti socialinė erdvė be jokių skrupulų keičia ir kultūrinę periferijos aplinką, žmonių elgesį. Ribinę situaciją tarp vakar ir rytoj V.V.Stanionis stebi iš aukšto rakurso, bet ne tam, kad tarsi žvelgtų iš aukščiau, bet, kaip teigė pats autorius, “…tiesiog norisi geriau matyti visa, kas vyksta. Ką veikia, kaip vaikšto žmonės, katės, šunys ir kiti gyvi šios žemės sutvėrimai. Smalsu, kas yra kiemeliuose, kokie sudėti daiktai, kokia jų tvarka…”. Tvarka, būdinga tik šią permainų kupiną akimirką, leidžia žingeidžiam, bet neagresyviam stebėtojui sukurti paveikius ir antropologiškai svarbius atspaudus. V.V.Stanionis neatskiria gražaus nuo bjauraus, svarbaus nuo menko, o rodo vienovę skirtybėje ir taip sukuria šiandienos pulsu tvinksinčius laikmečio dokumentus.
Provokuoja permąstyti kartu
Dar daugiau informacijos, plytinčios už kadro zonoje, kitame cikle “Gyvenimai”. Čia autorius pasitelkia kelių, o tiksliau – trijų kadrų seką. Sudėlioti vizualiniai dėmenys tarpusavio santykiu iškelia hipotezes, kurių tikrinimas ir įrodymas priklauso ne tik autoriaus, bet ir suvokėjo kompetencijai.
Ir toliau reflektuodamas permainų situacijos esatį V.V.Stanionis pasitelkia kinematografinę estetiką, bet jungtis atspauduose labiau numanoma ir tvyranti ore kaip bendros šiandienės patirties vardiklis. Autorius greičiau ne deda lygybės ženklą tarp dviejų šalia esančių atvaizdų, bet daro apskaičiuotą šuolį. Gyvenimai, papildantys vieni kitus ir hipertekstualiai besisiejantys tarpusavyje, verčia ieškoti visumos besiskaidančiame ir fraktališkai vėl susijungiančiame pasaulyje.
Ne veltui V.V.Stanionio fotografijos neretai įvardijamos subjektyviąja dokumentika, nes pasakojamos istorijos nesiekia apibendrinti, smerkti ar šventinti, greičiau tai siekis kartu permąstyti ir įprasminti esamojo laiko situacijas.
Nors, atrodo, V.V.Stanionį galime priskirti humanistinės fotografijos tradicijai, kartu su pagarba žmogui jo atspaudai kupini ir situacijos analizės. Šios dvi viena kitai prieštaraujančios ir nesuderinamos paralelės paklūsta bene vienintelei vizualinės raiškos formai – fotografijai, efektyviai leidžiančiai mums gyventi su šiuo prieštaravimu. Juk, kaip teigė fotografas Levis Hine: “Jei galėčiau papasakoti istoriją žodžiais, man nereikėtų visur tampytis fotoaparato”. Fotoaparatas įgalina pasisavinti nesikišant ir papasakoti nepasisavinant.
