Pasaulio nuotrupos

Pasaulio nuotrupos

Danguolė Ruškienė

Paskutinę spalio dieną Klaipėdos fotografijos galerijoje buvo pristatytas naujausias Gyčio Skudžinsko fotografijų ciklas „Trupiniai“. Tris savaites veikusioje parodoje autorius eksponavo jau kurį laiką jo praktikuojamos pinhole’o technikos kūrybos rezultatus. Fotografijų ciklas „Trupiniai“ sukurtas poetės Elenos Karnauskaitės knygai „Pasaulio krašte“.

Iš skirtingų pozicijų

Kaip ir ankstesniuose savo fotografijų cikluose („Traces“, „Prieš“, „Laukimo zonos“), G.Skudžinskas šiuose darbuose tęsia aktualių sociokultūrinių reiškinių analizę. Tik šįkart labiau gilinasi ne į juos suformavusius veiksnius, o į šių reiškinių pėdsakus aplinkoje. „Trupiniuose“ autorius konstruoja dar vieną savo santykio su aplinka suvokimo schemą. Jį domina ne tik būties ir individo ryšio su pasauliu kategorijos, čia bene svarbesnis yra fotografijos, teigiančios individo būtį, kaip nulemtą jo aplinkos atvaizdų, momentas.

„Trupiniai“ – fotomenininko ir poetės bendradarbiavimo rezultatas. Vengdamas iliustratyvumo, išeities tašku G.Skudžinskas pasirinko ne konkrečius eilėraščius, o knygos pavadinimą – kaip nuorodą, paliekančią plačias temos interpretavimo galimybes. Poetė ir fotomenininkas čia lygiomis teisėmis į kūrybą ir saviraišką, pagarbiai, nestelbdami vienas kito, pasiūlo savus temos interpretavimo variantus. Jų dialoge, kartais pereinančiame į nebylų ginčą, socialinės kultūros reiškiniai svarstomi iš skirtingų pozicijų, skirtingomis formomis. Taip knygoje suformuojamas vizualinės ir verbalinės raiškos balansas, inspiruojantis savitą pasaulio suvokimo modelį.

Paliko savieigai

Archajišką technologiją sujungdamas su konceptualia raiška, G.Skudžinskas konstruoja originalius vizualinės kalbos dėmenis. Rikiuodamas juos vienoje fotografinio atspaudo plokštumoje, formuluoja naujus vaizdų junginius, atskleidžiančius jo ir atsitiktinumo primestos aplinkos santykio rezultatą.

Fotografuodamas autorius elgėsi neįprastai. Jis neieškojo vaizdų, nedarė jų atrankos, juolab – jų nekonstravo. Visa tai paliko savieigai. Tik kartais atverdavo pinhole‘o kameros angą, kuri įsiurbdavo aplinkos iškarpą ir palikdavo jos atspindį ant jautrios medžiagos.

Taip keletą sekundžių ar minučių vykstantis pasyvios kūrybos aktas, lemiamas kasdienių situacijų, garantuoja gyvenimo autentiškumo ir įprastų būsenų refleksijas. Kaip teigė autorius, „toks principas leidžia išvengti vaizdinių hierarchijos, atsisakyti išankstinių nuostatų, kas yra fotografiška, o kas ne, kas yra gražu, o kas ne, kas gali tapti poezijos knygos dalimi, o kas ne…“.

Perkūrė realybę

Iš pirmo žvilgsnio G.Skudžinsko „Trupiniai“ primena prieš gerą pusmetį Klaipėdoje eksponuotus G.Trimako darbus „Sidabras (taškas) / Replika (atsakymas)“. Tačiau, skirtingai nei pinhole’o judėjimo iniciatorius, Klaipėdos fotomenininkas analizuoja ne fotografinės kūrybos ir jos demonstravimo momentus, o fotografijos gebėjimą santykiauti su kitomis raiškos formomis, taip konstruojant naujas aplinkos pažinimo ir interpretavimo formas.

G.Skudžinsko teigimu, pasirinkta raiška jam svarbi todėl, kad „fotografija tokiu atveju neišradinėja naujovių, o pabrėžia ir įtvirtina fotografijos prigimtinę savybę – būti metonimiška ir fragmentiška“.

Atsitiktinius vaizdus – realybės fragmentus jis dar kartą suskaido, įsprausdamas juos į angas, gerokai padėvėtais kraštais, išduodančiais nuolatinį jų naudojimą – vaizdų kaitą-trumpalaikiškumą. Tokiu būdu autorius sąmoningai apriboja suvokėjo regėjimo lauką dar iki to momento, kol jis susiduria su fotografijos lakšto kraštais, taip leisdamas pažvelgti tik į nedidelę tikrovės atkarpą. Iš realaus vaizdo nuotrupų popieriaus atspaude dėliojami vaizdų junginiai kuria antrinius subjektyvizuotos realybės variantus.

Ne grožėtis, o mąstyti

Atrodo, kad G.Skudžinsko fotografija nepasako nieko naujo. Ji, kaip jau ir esame įpratę, kviečia ne grožėtis, o mąstyti, diskutuoti, atkreipti dėmesį į mūsų susidūrimo su išoriniu pasauliu momentą. Galbūt pastarasis ir yra svarbiausias jo „Trupiniuose“. Tas akimirką trunkantis pojūtis, kuris stimuliuoja skirtingas mūsų reakcijas ir veiksmus aplinkinių atžvilgiu.

Fotografinės realybės nuotrupoms aptikti nereikia daug pastangų. Atėjus į ekspozicinę salę tai įvyksta intuityviai, žvelgiant sau po kojomis. Pasirenkant skirtingus žiūros taškus galimi įvairūs jų, kaip ir pasaulio, suvokimo būdai. Ko gero, verta paieškoti sau parankiausio.

Kiek sudėtingiau yra su poezija. Norint ją pasiekti, reikia aktyvesnio dalyvavimo – pasipriešinti gravitacijos jėgai, pastarajai ir sužėrusiai fotografinius trupinius ant galerijos grindų. Taigi bendri poezijos ir fotografijos sąlyčio taškai pakimba kažkur ore. Kaip buvo galima įsitikinti, juos surasti nėra sudėtinga, reikia tiesiog ieškoti.

by admin