Pasiglostymai

Pasiglostymai

Sargis Atsargiai

Žmonės mėgsta glostytis. Ir nieko čia nepadarysi. Krepšininkai glosto vieni kitų užpakalius. Ledo ritulininkai iššoka į viršų ir pasiglosto krūtinėmis. Bankininkai ir pardavėjos glosto pinigus. Lesbietės… Na, patys žinot.

Mūsų senoliai glostė karves, kiaules, avis. Šios juos glostė liežuviais. Mes, padauginę ugninio vandens, glostome sienas, duris, prostitutes. Šios niekada neatsako tuo pačiu. Kad ir kaip mes to norėtume. Jos atsako šalčiu. Mes lipame į sausakimšus autobusus ir trinamės, glostomės visu kūnu, vaizduodami, kad mums tai pasiutusiai miela, ir bandydami išsiaiškinti, kaip veikia trinties dėsnis. Rytais mes dantų šepetuku glostome dantis, užpakalio pusmėnuliais – dadaistinį meno kūrinį, šukomis – galvos ataugas, rankomis – veidą ir kitus lytinius organus, net durų rankeną.

Dieną mes glostome bendradarbių penkis kaulus, apaugusius mėsa ir oda. Kartais veido kiaurymės krateriu pavyksta priglusti prie žavios kolegės skruosto ar meilužės lūpų. Tada taip norisi pasakyti: “Pasiglostom tiesiog čia, a?” Vakare mes ilgokai glostome alaus bokalus, o grįžę namo – puolame glostyti žmonos. Prisiversdami, žinoma. Ji paprastai atsako tuo pačiu. Ne itin noriai, žinoma. Bet glostytis patinka net jai.

Štai ir aš pasidedu ant kelių katę ir glostau. Apsimetu, kad man tai žiauriai patinka. Apsimetu, nes visiškai nejaučiu, kad į mane glostymo metu srūtų šiluma, gera nuotaika, gerumas, ramybė ar elektra. Nė velnio. Greičiau jau atvirkščiai… Ji iš manęs atima ir gerą nuotaiką, ir nematomas ener-getinio lauko daleles, ir ramybę. Greičiau jau atvirkščiai… Nes kodėl mintyse su jos morčiumi norisi kovoti pirštu. “Tuoj kaip paglostysiu”, – pagalvoju. Greičiau jau atvirkščiai… Galbūt todėl aš toks blogas.

Poetai – irgi žmonės. Todėl natūralu, kad jiems glostytis irgi patinka. Tik jų pasiglostymai – daug subtilesni. Štai, pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius labai mėgsta glostyti medžius. Tik prieina prie kokio medžio ir tie-siog fiziškai jaučia, kad jeigu jo nepaglostys, gali atsitikti kas nors lemtinga – tarkim, tas medis gali užvirsti ant jo. Netikit? Pažiūrėkit kokį nors jo fotoportretą. Poetas nuotraukoje dažniausiai bus delnu atsirėmęs į medį. Aš linkęs manyti, kad jis tą medį glosto. Nors daug kam gali pasirodyti, jog tas medis virsta ant poeto, o šis jį iš visų jėgų laiko (galbūt pamiršo paglostyti?).

Kiti poetai labai mėgsta glostyti vieni kitus. Tik dažniausiai tai daro ne rankomis, o lūpomis. Turbūt ne viename poetiniame renginyje ar knygos pristatyme girdėjote iš poetų lūpų trykštančius pataikaujančius, giriančius žodžius, oi, kaip paglostančius jų kolegų savimeilę. Ši tradicija taip įsigalėjo, kad neretas renginys jau virsta

karšta glostymosi orgija. O jeigu jie būtų nebyliai ir negalėtų glostytis lūpomis? Tada jie būtų priversti glostytis rankomis, nes glostytis jiems vis dėlto patinka.

Labai dažnai poetai vienas kitam dedikuoja savo eilėraščius. O juk dedikacija – ne kas kita, kaip pasiglostymas. Iš mandagumo, draugiškumo, meilės ar neapykantos. Kartais jie tuos savo eilėraščius dedikuoja jau mirusiems kūrėjams. Tada pakvimpa nekrofilija. Nežinau, ar mirusieji mėgsta, kai juos glostai, bet aš, kartą pabandęs paglostyti savo mirusio senelio skruostą, atšokau nuo jo kaip nuo aukštos įtampos laidų ir iki šiol jaučiu tą šaltį, kuris glostymosi mechanikos būdu perėjo į mano kūną. Taip aš pažinau mirtį.

Turbūt todėl labai bijojau atsiversti naują Leonardo Gutausko eilėraščių knygą “In fine”. Ji visa sudaryta iš dedikacijų ar epitafijų jau mirusiems menininkams ir mąstytojams (J.Kunčinui, H.Nagiui, V.Mačerniui, F.Goyai ir kt.). Kai pagaliau prisivertęs perskaičiau, supratau, kad L.Gutauskui labai patinka glostytis su mirusiaisiais, dalyvauti nekrofiliškoje glostymosi orgijoje. Galbūt jis taip bando prisijaukinti mirtį? Galbūt jis taip nori ir mus išmokyti be baimės glostyti mirusiuosius? Galbūt jis jau gyvena aname pasulyje? O galbūt jam tie visi mirusieji iki šiol yra gyvi?

Štai dar kartą paimu į rankas baltą it drobulė L.Gutausko knygą ir glostau ją. Iš pradžių glostau rankomis, po to pabandau lūpomis. Nieko neatsitinka. Neatšoku kaip nuo aukštos įtampos laidų. Tada pabandau glostyti akimis. Glostau, sakau “visai neblogai tas Leo glostosi” ir jaučiu, kaip šalti tarsi L.Gutausko bendravardžio iš “Titaniko” kūnas mirusiųjų pirštai tiesiasi link manęs, liečia mano rankas, paglosto veidą ir kitus lytinius organus, jaučiu, kaip pamažu pats imu vėsti, stingti, balti… Tada išsilieju, tiksliau – tik simuliuoju. Mėgstu ir aš glostytis. Net su mirusiaisiais. Ir nieko čia nepadarysi.

by admin