Paskandino jausmų ir garsų jūroje
 |
| Pianisto P.Geniušo soliniam koncertui Klaipėdoje pritrūko tik didelio visos publikos susikaupimo ir tylos. Algimanto Kalvaičio nuotrauka |
Danguolė Vilidaitė
Po Petro Geniušo rečitalio Klaipėdos koncertų salėje svarsčiau, ar daug Lietuvoje yra tokių kuriančių asmenybių, kurios mus stebintų ne tik savo darbo profesionalumu, bet ir sielos vidine jėga, paslaptimi, charizma, – kažkuo, kas kiekvieną kartą su tuo susidūrus neramintų, skatintų judėti?..
Tai greičiau retorinis nei reikalaujantis atsakymo klausimas. Aišku tik viena – šių susitikimų mes laukiame, juos atpažįstame, jie klausytojais sklidinai pripildo koncertų sales.
Dalinosi atradimais
Šie koncertiniai metai, manyčiau, ypač buvo sėkmingi Klaipėdos fortepijoninės muzikos mylėtojams: netikėtą F.Šopeno interpretaciją pateikė Kasparas Uinskas, žavėjomės ugningu Mūzos Rubackytės temperamentu, galbūt pirmą kartą išgirdome grojantį Gabrielių Alekną, nuostabų Tomo Daukanto ir Vilijos Poškutės duetą, o visai neseniai kūrybiniais atradimais su mumis dalinosi Petras Geniušas.
Savo keturiasdešimt penkerių metų sukaktį šis atlikėjas nusprendė paminėti paruošdamas sudėtingą ir turtingą rečitalio programą. Koncerte skambėjo J.S.Bacho partita Nr.1 B-dur, L. van Bethoveno sonata Nr.17 d-moll, B.Bartoko “Penkiolika vengrų valstiečių dainų”, R.Šumano fantazija C-dur.
Interpretacija – netikėta
Viename interviu P.Geniušas paminėjo, jog kažkada jam stipriu įkvėpimo šaltiniu buvo Glenas Guldas ir Sviatoslavas Richteris. Jų J.S.Bacho kūrybos interpretacija ir šiomis dienomis yra pasaulyje vertinama kaip viena iš geriausių.
Tai žinodama, partitos Nr.1 B-dur atlikime tikėjausi išgirsti šių didžių muzikų arba kitos, taip pat gerai vertinamos Tatjanos Nikolajevos grojimo manieros atgarsių – virtuoziško greičio ar valingo garso, gal bandymų atkartoti sausą ir trumpą klavesino skambėjimą.
Interpretacija buvo netikėta. Lėtesnis, nei įprasta, tempas ir švelnesnis tembras vis dėlto nepažeidė kūrinio dramaturgijos – lyriniu centru išliko sarabanda, ypač gražiai susisluoksniavo kitų dalių polifoniniai fragmentai, kaip post scriptum prabėgo miniatiūrinės žigos eilutės.
Grojo itin įtaigiai
Sonatą fortepijonui Nr.17 d-moll didysis muzikos klasikas L.Bethovenas parašė neįtikėtinai greitai. (Šiaip kompozitorius savo kūrinių idėjas mėgo brandinti ilgai, tai jam buvo tarsi naujo pasaulio gimimas.) Kaip ir “Apasionatoje” (sonata Nr.23 f-moll) šiame kūrinyje daug aistringumo, dramatiškos kovos ir nesutramdomos energijos. Tyliai skambantis arpedžio akordas pačioje pradžioje – tarsi nebylus įsakymas, po kurio prasideda bėgimas, beveik paknopstomis – “taip bėga išgąsdinta siela”, rašė Romenas Rolanas.
Kai kuriuose nelabai sėkminguose atlikimuose, teisingai neperskaičius pirmojo kontrasto, visa dalis įgauna lengvabūdiško vaikiškumo atspalvių. Šiame kūrinyje kompozitoriui jau nebeužtenka fortepijonui būdingos faktūros, naudojami orkestro instrumentams būdingi štrichai, “balso” rečitavimas, o tai iš atlikėjo reikalauja dar didesnio meistriškumo ir girdėjimo. Kitos dalys, rami antroji ir švelniai melancholiška (nepaprastai dainingo refreno) trečioji, interpretuojamos lengviau.
P.Geniušas šį kūrinį pagrojo nepaprastai įtaigiai.
Tarsi vienu atsikvėpimu
Žaismingai suskambo B.Bartoko “Penkiolika vengrų valstiečių dainų”. Šis al fresco maniera parašytas kūrinys nėra pats sudėtingiausias kompozitoriaus biografijoje. Ir nors čia nėra ypač virtuoziškų efektų, muzikinį audinį pinti irgi gana sunku: netikėtai priešpastatomos skirtingos faktūros ir registrai, paprastas ritmas keičiamas kaprizingu, sausas garsas – daininga melodija.
Jausmų ir garsų jūroje klausytojus paskandino paskutinis rečitalio kūrinys – R.Šumano fantazija C-dur, atliktas tarsi vienu atsikvėpimu.
Šis monumentalus trijų dalių opusas iš pradžių buvo dedikuotas L.Bethovenui (girdima šio kompozitoriaus stilistinė įtaka), vėliau perrašytas F.Listui – ypač pastarajam patiko antroji valingo maršo dalis. Bet tikroji fantazijos atsiradimo priežastis greičiausiai yra R.Šumano meilė žymiai to meto pianistei Klarai Vik.
Trukdė vaikai
Vis dar stebiuosi, kaip kruopščiai ir virtuoziškai pianistui P.Geniušui pavyko įveikti sudėtingą šio kūrinio akcentų kaitą, polifonizuotos faktūros pinkles, atskirų fragmentų charakterio įvairovę. Atliktas titaniškas darbas.
O bisui, kaip visada, – virtuoziški “saldainiukai”: F.Listo “Transcendentinis etiudas” a-moll, fragmentėlis iš J.Kanderio “Kabareto” ir kita.
Tenka apgailestauti, kad šiai didelio susikaupimo ir tylos reikalaujančiai muzikai trukdė balkone šurmuliuojantys vaikai, skambantys mobilieji telefonai. Šis triukšmas, manyčiau, neleido atlikėjui įsijausti iki galo. Dėl tos pačios priežasties likome nuskriausti ir mes, klausytojai.
