Pastabos iš šios rezervato pusės

Pastabos iš šios rezervato pusės

Finalinė G.Grajausko pjesės „Rezervatas“ (rež. D.Meškauskas ir A.Giniotis) scena. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Gitana Gugevičiūtė

Ką apskritai reiškia teatro scenai Klaipėdos dramos teatre daugiau nei metus rodomas D.Meškausko ir A.Giniočio režisuotas spektaklis pagal G.Grajausko pjesę (pjesė parašyta 2003 m.) „Rezervatas”? Ogi aktyvų veiksmą, padedantį spręsti lietuviškos dramaturgijos egzistencijos klausimą.

Tuo metu, kai daugelis debiutuojančių dramaturgų mėgina rašyti tik specialiai konkursams, festivaliams ar „stalčiui“, nes teatrų režisieriai tas pjeses atmeta nė nepranešę, jog malonėjo perskaityti, du talentingi, žinomi kūrėjai ėmė ir „susivienijo“. Vienas parašė (ne taip svarbu, kad pirminis imperatyvas parašyti pjesę buvo Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro užsakymas), kitas – režisavo ir suvaidino. Abu suteikė progą išgirsti, pamatyti, įvertinti ir aptarti; suteikė galimybę kalbėtis ir apie dramaturgiją, ir apie režisūrą viename, t.y. apie spektaklį. Apšvietė ir kitą reiškinio pusę – snaudžiantį teatrologų „cechą“… O gal būtina užsisakyti „dėmesį iš anksto“?

Pradžia „apgauna“

Ir dėl savo pliusų, ir dėl minusų spektaklis provokuoja, ir tai yra gerai. Pastebėjau, kad jo (spektaklio) pradžia – ir tada, prieš gerus metus, ir dabar, prieš keletą dienų, žiūrovus „apgauna“: pastarieji iškart puola nuoširdžiai klausytis, bandyti suvokti prasmę rodomose skaidrėse, sugauti reikšmes senelio ir anūkėlės pašnekesyje apie seną garbingą dakotų gentį, Baltuosius bizonus, neaprėpiamą laisvę ir Madoną… Įprastais rūbais apsirengę aktoriai pamažu renkasi į sceną ir virsta tuo, ką vaidins: dviem indėnais – Kajuga (akt. D.Meškauskas) ir Kiku (akt. E.Brazys), Baltąja moterimi (akt. E.Barauskaitė) ir Storu žmogumi (akt. V.Jočys). Žiūrovai laukia pradžios, o Pradžia jau senų senovėje įvykusi, – dabar tėra girdimi tolimi praeities atgarsiai ir yra Dabartis. Jei iškart priimsi spektaklio, kaip žaidimo, taisykles, spektaklis „matysis“ pagrįstas, motyvuotas. Kitu atveju jis mažų mažiausiai neįkvepia. Tačiau reikėtų atidžiau padėlioti šių dviejų skirtingų matymo pozicijų pasiansą.

Jeigu tai žaidimas…

Kajuga (akt. D.Meškauskas). Baltoji moteris (akt. E.Barauskaitė).

Tarkime, kad spektaklis – postmodernus žaidimas. Spektaklio personažai – su „neišplėtotomis biografijomis“, schematiški, gana abstraktūs „indėnizuoti“ lietuviai – nesijungia į apibrėžtą, aiškią visumą, nes šį spektaklį galime suprasti ne kaip baigtinį, o kaip laike tebesitęsiantį suvokimo (ir susivokimo) procesą. Pagal postmodernizmo dėsnius (o tokie tikrai yra) spektaklis nieko neprivalo aiškinti ar paaiškinti, bet jis visada sukuria žiūrėjimo būdą. Šiuo atveju žiūrėjimo būdu gali tapti žaidimas: žaidimas kalba (tekstu), surogatiniais veikėjais; režisieriaus žaidimas, kad jis režisuoja, aktoriaus – kad vaidina, žiūrovo, kad žiūri ir tiki, jog mato spektaklį… Viena, ko tikrai galima reikalauti iš suaugusiųjų žaidimo, – tikro suvokimo, jog tai, kas žaidžiama, yra arba pramoga, arba kova, arba šiaip malonumas.

Būtent dėl paskutiniosios pozicijos galima suabejoti „spektaklio – žaidimo“ versija: vienintelis E.Brazio Kikas dar bando nuoširdžiai sužaisti savo indėną iš juodakojų genties; šamaną, nežinantį, kad jis toks yra; nuoširdų naivuolį, tikintį, jog Baltoji moteris tikrai yra princesė, negalinti „dulkintis“ su nekilmingais. Na, dar Storą žmogų neblogai sužaidžia V.Jočys. Bet ką iš tikrųjų norėtų žaisti E.Barauskaitė – seniausios profesijos atstovę ar princesę? Visos mažos mergaitės žaidžia ir princeses, ir verslininkes, ir dainininkes, ir t.t., ir kaip profesionaliai jos tai daro! Kodėl? Nes tiki.

Žiūrint kitaip

Storas žmogus (akt. V.Jočys). Kikas (akt. E.Brazys).

Galima šį spektaklį žiūrėti kitaip. Taip, kaip, beveik neabejoju, žiūri daugelis. Tikėtis konkrečios istorijos, spalvingų ir gyvų personažų, atvirų konfliktų.

Konfliktas čia, žinoma, yra. Vidinis konfliktas: kova su savo baimėmis, neryžtingumu, su dvasiniais poreikiais; noras ištrūkti iš vidinio rezervato, tapti savimi. Ir veikėjai – tarsi idealistai, „paskutinieji mohikanai“, susirūpinę, kaip išlikti autentiškais surogatiniame pasaulyje, – yra, bet jie kažkokie „vienkartiniai“, anemiški, gana nuobodūs. Be kelių šykščių nuorodų, jog Kikas – banko tarnautojas, sergantis ir prostata, ir hemorojumi; Kajuga – turtingas indėnas, savo vigvame turintis televizorių ir galintis bet ką nusipirkti (net Baltąją moterį); Storas žmogus – advokatų nustekentas išsiskyręs žliumba, o Baltoji moteris – prostitutė, dramaturgas nei emociškai, nei dvasiškai savo veikėjų neturtina. Jis pasitenkina abstrakčiomis, visiems tinkamomis frazėmis, kurios lygiai taip pat gali skambėti ir iš traktoristo, ir iš belgo, ir iš buhalterės lūpų.

Neilgai „temaitino“

Žinoma, niekas nereikalauja dažnai iškrypėliško žiūrovų skonio tenkinti kuriant pikantiškus, emocionalius, savarankiškus, autentiškus personažus, bet akivaizdu, kad ši dramaturginė medžiaga aktorius neilgai „temaitino“: „popremjerinė“ viltis, jog spektaklis „susistyguos“, veikėjai įgaus spalvas ir individualumą, regisi, žlugo.

Piktas ir monotoniškas, intelektualus D.Meškausko indėnas iškalba, kai kada – išrėkia tekstą ir nepasitenkinimą esatimi. V.Jočys imituoja (prieš metus – linksmai parodijavo) Storo žmogaus, sukurto pagal „amerikoniškąjį kirpimą“, baimes, linksmumą, kvailumą. E.Brazys tiesiog demonstruoja nuoširdų atsidavimą ir pastangas gerai suvaidinti, ir tai jam gana neblogai pavyksta. O E.Barauskaitės Baltoji moteris – ta, kuri, blaiviai mąstant, turėtų būti viena svarbiausių veikėjų (juk būtent ji ragina išmėginti tegu ir patį kvailiausią būdą ištrūkti į geresnį, gražesnį, prasmingesnį gyvenimą) – faktiškai tuščia vieta. Toks vaidmens pavidalas, kokiu spektaklyje pasirodo Baltoji moteris, scenai nereikalingas. Betikslis blaškymasis, formalus teksto kalbėjimas, nervingas susmulkėjimas – vaidmens „juodraštis“ turėtų likti repeticijoje, o ne būti perkeltas į spektaklį. Reikėtų labai gerai pagalvoti, ar E.Barauskaitė yra sukūrusi blogesnį vaidmenį…Kas liktų?

Tuo tarpu, kai daugelio teatrų scenose draminiai tekstai be gailesčio kupiūruojami, dar daugiau – darkomi, idant režisierius galėtų „komfortabiliai“ kurti savo interpretaciją, šis spektaklis patvirtina tebeegzistuojant ir kitokio kūrybinio bendradarbiavimo būdą.

Ne aktorius, ne režisierius, o dramaturgas čia, regisi, yra svarbiausias (spektaklio prologe, matyt, neatsitiktinai girdimas dramaturgo balsas, o epiloge tas pats dramaturgas, tik dabar jau muzikantas, dainuoja akompanuojant sau ir grupei „Rokfeleriai“).

Tačiau, jei teatrališkumą trumpai apibrėšime R.Bartheso žodžiais: „teatrališkumas – tai teatras minus tekstas“, tegu visi tie, kurie žiūrėjo „Rezervatą“, patys atlieka šį nesudėtingą matematinį veiksmą (t.y. iš teatro kaip spektaklio atima tekstą) ir pabando atsakyti, kas liko?..

Beje, liktų dar ir tai, apie ką nerašyta: „žaislinė“ scenografija (R.Skrebūnaitė) ir puikios lietuvių liaudies dainų interpretacijos indėnų tema, ir klausimas, kur buvo A.Giniotis (režisierius statytojas, „akis iš šono“), kai atėjo laikas dėti taškus ant „i“?

by admin