Paulius Norvila
poezijos pavasaris
aš irgi buvau
su visais
žiūrėjau kaip vaikas
bėga per pievą
kaip šunelis lekuoja
nuo karščio
mačiau ir didžiūnus
ir jų pasekėjus
ir saulės zuikutį
atsispindintį nuo
dviračio rato
o tas jausmas
kai delnus glaudi
prie įkaitusio
grindinio
tas jausmas
per kūną
visai kaip ir žaibas
kaip klausimas –
ką jie ten skaitė? –
į kurį tiesiog neturiu
ką atsakyti.
vasara
iš kelnių ištrūkusią sagą,
ženkliuką, keletą centų,
kažkokią veržlę, rastą
kažkur prie garažų,
viską nešuos su savim ir
laimingas be galo,
kad skimbčioja, tarška
kišenėje,
skimbčioja, tarška
mano linksmas ėjimas,
keliantis dulkes,
siūbuojantis ir niekada,
niekada neužklupsiantis
iš pasalų.
turiu
turiu naują mūzą, turiu
raktus nuo jos buto –
šypsausi, nes visa tai
netiesa, nes turiu
naują mūzą turiu, tik
kol matau kuo rečiau,
kol gerai nepažįstu.
tutorial’as mergaitėms
grįžti namo laiku
mėgsta nemėgsta
grįžti namo laiku
reikia nereikia
grįžti namo laiku
gera negera
grįžti namo laiku
laukti nelaukti
pabraukti teisingą
tinkamą norimą
šiąnakt
ir išsivedus vidurkį
grįžti namo laiku
arba negrįžti.
skonis
skonis
beveik kaip tada –
vos juntamas
kai be galo lėtai
plaukia upėj ledai
ir iš sapno
nelyg iš mirties
bundama.
o vis dar žymime
o vis dar žymime paraštėse
laimėtus mūšius ir
užkariautas teritorijas
vis dar atsimenam
žodžių reikšmes
nuolankius jų žvilgsnius
vis dar esam įkalinti
palytėti kvapniu
jų apkabinimo ženklu
vis dar esam ir
vis dar sau
bet jau
nuo savęs
nepriklausomi.
jeigu pykti
jeigu pykti,
tai, taip iš esmės,
taip, kad žemė įplyštų
ir pro juodžemį
visa suvirstų atgal
į neregimybę,
jeigu pykti,
tai taip iš šerdies,
ten, kur žaibas gyvena,
išmėginant visus
jo kvėpavimo tūrius,
jeigu pykti,
tai garsiai ir aiškiai,
su styginiais
ir mušamaisiais,
kad po to
visą valandą plotų
ir plotų vien atsistoję,
jeigu pykti,
tai taip,
būtent taip
o ne tylomis,
pasislėpus,
tūkstantį kartų
skaudžiau.
skaitydamas
skaitydamas mintyse
visuomet girdžiu balsą rašiusio,
o kartais netgi matau:
tas prasirūkęs, užkimęs,
sutaršytais plaukais,
mėginantis išsikrapštyt
paskutinį degtuką,
tas švepluoja truputį,
o susijaudinęs pradeda
tankiai mirksėti,
tas niekada nesijaudina,
netaisyklingai kirčiuoja,
tačiau nesirūpina, nes paslaugus
ir gražus, ir įpila vyno mergaitei,
tas gaudžia, tikra tiesa,
gaudžia lyg varpas,
aidi netgi laukymėje,
tas gergždžia, todėl
gerklę dažnokai suvilgo
balzaminiais skysčiais,
tas, nesuprasi, plonu
šilkiniu balsu
tarsi moteris, bet
atrodo grėsmingai
nulipdamas nuo motociklo,
o tas, tikras vargas, tyli,
karpos nagus palei upę
ir nieko, visiškai nieko,
neprimena,
nesikartoja,
tik vaidenasi skaitant
ženklus labiau nei žodžius
antkapiuose iškaltus.
– – –
– tai ką su tokiu daryti?
– mylėti.
pažįstu
pažįstu ir tėvą, ir sūnų,
kalbuos vakarais ir
klausausi iš ryto
kaip murma kažką
autobuso stotelėje, bet
lygiai tiek –
kad ir kur benueitų,
kur bepribūtų, jų pabaigos
ne visada laimingos, bet
visada užmerkia akis,
kad ir kiek išmiegojęs
buvai, kad ir kiek
išsapnavęs gyvenimo juostų,
jų pabaigos –
taip, kaip ir pradžios –
trūkčioja, nebeprisimeni
nieko, tik sniego
baltumą ir lovą,
kurioje tavo kūną užkasa,
kas kartą įminus mįslę,
atspėjus laimingą skaičių,
užpūtus visas žvakutes
ant gimtadienio torto.
pažįstu ir tėvą, ir sūnų,
ir tik šventąją dvasią
sunkiau minioje atsirinkti.
