Pelenė ir geltonojo lagamino paslaptis

Pelenė ir geltonojo lagamino paslaptis

 

Šiais laikais knygų sutiktuvės vyksta įvairiausiose vietose – knygynuose, bibliotekose, kavinėse, mugėse ar teatruose. Štai ir Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į knygos pristatymą premjeriniu spektakliu „Stebuklingas Pelenės laikas“.

Gitana Gugevičiūtė

Atgyja knygos puslapiai

Sakyčiau, netradicinį – jame žiūrovas ne tik narplioja detektyvinės istorijos peripetijas, bet ir stebi, kaip atgyja trimatės knygos puslapiuose „užrašytas“ pasakojimas apie darbščią, linksmą, talentingą, muzikalią mergaitę Pelenę, kartu su pamote ir dviem įseserėm gyvenančią dar 1964-aisiais pastatytame penkiaaukštyje.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“ – tai Šarlio Pero pasakos parafrazė, interpretacija, pokalbis su literatūros klasika tapusiu kūriniu. Ir ne tik. Tai interpretacijos interpretacija – stimulu teatriniams ieškojimams tapo aktorės, režisierės Nijolės Indriūnaitės poetiška pjesė „Stebuklingas laikas“. Gurkštelėjusi šio šaltinio vandens režisierė Gintarė Radvilavičiūtė drąsiai patraukė šiuolaikiškumo link kurdama „veiksmingą“ scenarijų (tai ne taip jau dažnai pasitaiko), bet palikdama erdvės ir poetiniam žodžiui, metaforai, virsmo stebuklui, kuris įvyksta lengvai atpažįstamoje nūdienoje – čia kiemai plyšta nuo automobilių; spauda vaikosi žvaigždžių (spektaklio Princas – pop / rock drum and bass grupės „Šalpusniai“ lyderis), skandalų ir kriminalų; policija tardo pirmą pasitaikiusį, o santykių atsainumas ir paviršutiniškumas, regisi, yra pasiekęs apogėjų.

Spektaklis – visai šeimai

Pelenės šiame spektaklyje neaplanko stebuklinga fėja, tėtis iš kelionės neparveža trijų stebuklingų riešutėlių, bet asmenybės „transformacija“ vis dėlto įvyksta – autobusų stotelėje mergaitė randa lagaminą, kuriame – jai tinkanti suknelė ir batukai (jais pasipuošusi Pelenė ir sužiba grupės „Šalpusniai“ koncerte).

Šį spektaklį įmanoma laikyti savotiška satyra, kurioje jungiasi poezija, absurdo elementai (naujienas it radijo stotis trimituoja ežys; romantiškoje fantazijoje prasklendžia žvaigždė, berniukas ir… raketa; Pelenė – lyg įkūnydama tūkstančių mergaičių svajones – su savo mylimu Princu filmuojasi naujausiame grupės „Šalpusniai“ videoklipe ir pan.), spontaniškai gimsta kalambūrai ar aforizmai.

Dėl daugelio priežasčių šį spektaklį norisi vadinti ne spektakliu mažiesiems, o spektakliu visai šeimai: vyresnioji auditorijos dalis gali mėgautis tekstu, o mažesniuosius – dar nesukaupusius didelės gyvenimiškos patirties – žiūrovus nuperka dinamiškas ir plastiškas veiksmas, kurį puikiai organizuoja aktorė Renata Kutaitė.

Plataus diapazono kūrėja

Apie R.Kutaitės darbą verta kalbėti „iš naujos pastraipos“.

Verta džiaugtis aktorės talentu sukurti masinio veiksmo įspūdį (labai greitai pamiršti, kad tai monospektaklis), aktoriniu (ne tik lėlininkės) meistriškumu (organika, spontaniškumu, geru humoro jausmu, judesio ir balso technika), gebėjimu persikūnyti, įsikūnyti, akimirksniu pasikeisti; suvaldyti veiksmą ir auditoriją. Ji išvaizdi, subtili ir nenuobodi atskirų spektaklio scenų „jungiamoji grandis“.

Sukūrusi ne vieną gražų vaidmenį Renata ir šįsyk pasirodė kaip plataus diapazono kūrėja, išraiškingai ir išradingai pasakojanti istoriją, pamatytą detektyvės Zofijos – pseudonimu Didžioji Z (palyginimui – NBA lygoje Big Z vadina Žydrūną Ilgauską) – „budria erelio akimi“, išjaustą „karšta liūtės širdimi“, pagardintą „labradoro nuoširdumu“.

Muzikalus ir vizualus

Spektaklis muzikalus (kompozitorė Aušra Vaštakaitė) ir vizualus. Ryški spektaklio stilistika akivaizdžiai kreipia žvilgsnį į lėlių kūrėjos dailininkės Viktorijos Dambrauskaitės įspūdingą knygą.

Dailininkė sukūrė personažus, praturtintus iškalbingomis detalėmis (judančiomis akimis, pėdomis, charakteringais judesiais etc.), ir šiaip objektais, nebūtinai tiesiogiai su veiksmu susijusiais, bet gerokai praturtinančiais vaizdą. Jie padeda įkūnyti stebuklingą atmosferą (daug kartų kylanti ir nusileidžianti saulė bei mėnulis, medžio šakose skraidžiojantis balandis; debesėlis ir žaibas bei kt.), atspindėti (pratęsti) veikėjo nuotaiką, būseną. Dėl šio „stebukliškumo“ iš pirmo žvilgsnio su spektaklio turiniu ir jo stilistine raiška nederantis pavadinimas susilieja į vientisą, išbaigtą kūrinį, kurį pamatyti norisi dar ne kartą.

Tiesa, gali būti, kad šias detales atrado visai ne dailininkė, o režisierė ar aktorė, todėl vertinant spektaklį teisingiau būtų akcentuoti komandos sėkmę. Tai ir darau.

by admin