Penkios istorijos apie akimirką, ne visada žavingą

Penkios istorijos apie akimirką, ne visada žavingą

Ignas Kazakevičius

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7) vyksta ketvirtoji bendro su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru „Erozijos“ projekto paroda „Pasakojimas tęsiasi”.

Pasakojimas tęsiasi

R.Šulskytė. Mano prisiminimų vakaras.

Ekspozicijoje, kurioje KKKC meno projektų kuratorius Gytis Skudžinskas kelia klausimą, ar tikrai fotografija yra tik sustabdytos akimirkos menas, ir pateikia penkių fotografų požiūrį į momento fiksaciją, regime Reginos Šulskytės, Gintauto Trimako, Vyto Karaciejaus, Ado Sendrausko ir Ugniaus Gelgudos darbus.

Keista kompanija. Nevienalytė. Amžiumi, stiliumi, požiūriu. Visų darbuose pasakojimas tęsiasi. Ir siužetinėse linijose, ir apčiuopiama prasme – kadrų virtinėse, erzindamas ir presinguodamas gretimą fotografiją, parodos kolegą.

Vienur šis pasakojimas yra pernelyg estetizuotas, kaip R.Šulskytės darbuose, ar pernelyg literatūriškas, kaip V.Karaciejaus, ar tiesmukas, kaip U.Gelgudos, o gal konceptualiai užveltas, kaip G.Trimako.

Išryškėja erdvė

A.Sendrauskas. Grafas Alfredas Tiškevičius Palangoje. Prie V.Karaciejaus fotobloko “Lapinch ir Krutikov”.

G.Trimakas – konceptualus, tačiau laminuoti kadrai prastame apšvietime ir bangų klojamos kranto juostos estetika perša egzistencinį nykį. Tai vis tapati tapatitapatitapati sau ir sau pati vieta, kuriai neaktuali laiko sąvoka, ir lengvas, kiek atsainus požiūris (kilęs iš patirties ir eksperimentavimo) į tradicinius „fotoparametrus“.

Autoriaus fotografijas galima prilyginti ryškale pateliuškuotoms fotopopieriaus skiautėms. To plokštumoje gimstančiai erdvei išryškinti pakanka.

Slenka už kadro

U.Gelguda. Nebaigtos mintys. Fotografai R.Treigys, A.Sendrauskas, V.Karaciejus, R.Šulskytė ir G.Skudžinskas per vernisažą dalinosi mintimis apie laiko reikšmę fotografijoje. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Maloniai nustebino fotoproletaro, garsėjančio nepaprastu aktyvumu ir kiekybe, A.Sendrausko fotociklas vaizduojantis vienišą, bet centrinę Palangos gatvę, bet ne sezono metu kertantį grafą Tiškevičių. Kaip matote, galime vizualizuoti daug stereotipinių asociacijų, tačiau kam, jei grafas įdomesnis be saloninių „kvarbatkų”?

A.Sendrausko fotografija nuoširdžiai atvira ir sykiu gerai „padaryta“. Grafas kartu su perėjos eskalatoriumi slenka už kadro (o su juo ir istorija?). Slenka apčiuopiamoje kasdienybėje, priešingai laiko slinktims, kuriomis kolegos prisodrina kadrus laiko erozijos krislų, tarsi patvirtindami amžiną fotografijos ir laiko sąjungą. Ji šioje parodoje išryškėja R.Šulskytės fotografijose, „susiūtose” iš skirtingų, tačiau universalių laikotarpių, iš abstraktaus seno ir abstrakčios šiandienos.

Ekspresyvios istorijos

V.Karaciejaus fotografijose šį kartą nėra tos pakilios patetikos ir saldžiarūgščio vaizdo retušavimo, kurie pastebimi ne vienoje jo nuotraukoje, kada tikrai gerai įvaldęs techniką autorius pradeda koreguoti natūrą ir gaminti gražius vaizdus. Čia taip pat neapsieita be montažo, tačiau ir fotoblokų pateikimas, ir trumpi ekspresyvūs istorijų fragmentai sujungia autoriaus mėgstamą lyrizmą ir meno pasaulio kontekstą. Tai suteikia daugiau teisių būti literatūrišku. Bet čia menininkas, be savo pagrindinio kozirio – pasakojimo panoramos, atranda ir dinamiką, ir pauzę, po kurios leidžia „pasireikšti“ ir konkrečiam personažui (dailininkui Liudvikui Natalevičiui).

Be sentimentų

Tuo tarpu aršios U.Gelgudos fotografijos kupinos trūkčiojančio fiziologinio gyvumo. Kiekviename langelyje – istorijos be sentimentų, bjauri (palyginti su kolegomis) spalvota šviesa ir sociopatinės personažų pozos, „nukirstos“ kūno detalės.

Viskas vyksta, tarkim, penkių minučių intervale, kuriame vyskta anoniminio personažo likimo korekcija. Priešingai R.Šulskytės vizijai, kur visas gyvenimas identifikuojamas per kadruose susiglaudusius daiktus ir tęstinius vaizdus.

Dalyvauja procese

Pagirtinas G.Skudžinsko ekspozicijos sudarymas tiek turinio, tiek formos prasme. Penkių autorių visuma pateikiama kaip kino fragmentai, dauguma fotografijų komponuojamos dvigubo kadro principu, kuriuo naudojamasi tarsi riba, atskiriančia autorių ir jo pasirinktą fotoaspektą. V.Karaciejus – istorija, U.Gelguda – socialinė realybė kaip procesas, A.Sendrauskas – momentas, R.Šulskytė – laikas, G.Trimakas – erdvė.

Klaipėdoje pradeda rastis fotojudėjimas, palengva keičiantis pavienes parodas iš serijų „gamta mūsų namai“, „ataskaitinės – suneštinės“, „proginės – jubiliejinės”. Formuojamas procesas, kuriame dalyvauja klaipėdiečiai. Ir ne tik dalyvauja kaip statistai, bet rungiasi dėl vietos ir erdvės savo kūrybą pristatyti. Iš tiesų atsirado vietos pasakojimui.

by admin