Per krizę – nemarus džiazas
Po metų pertraukos pirmojo vasaros savaitgalio tris dienas ir naktis Klaipėda gyveno Pilies džiazo festivalio ritmu.
Rita Bočiulytė
Atidavė duoklę saviškiams
16-oji džiazo fiesta, birželio 4–6 dienomis užpliejusi uostamiestį, šiemet nuvilnijo per Teatro aikštę ir triumfavo festivalio naujiena – vaikų ir jaunimo džiazo dainų švente „Jaunoji džiazo banga“ Vasaros koncertų estradoje.Pirmąją dieną festivalis grįžo prie savo ištakų – diksilendo ir atidavė duoklę lietuviškam džiazui. Jo scenoje grojo „Dixxband“, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) ir Klaipėdos bigbendai, įkvėptai muzikavo festivalio įkūrėjas Vytautas Grubliauskas (Kongas), šauniai klasikinio džiazo temomis improvizavo ir užgrūdinti džiazo vilkai, ir jaunos žvaigždutės. Pasirodė vokalistai Steponas Januška, Kristina Svolkinaitė, Monika Liubinaitė, Edita Bodrovaitė, Kristina Jatautaitė ir „Capella’A“. Prisijungė žinomi popmuzikos atlikėjai – neblogai pritapęs prie konteksto Sasha Song ir gerokai iš jo iškritęs Edgaras Lubys (Amberlife). Bet „Kongas ir draugai“ bei KASP projektų tai tikrai nepagadino – nestigo nei profesionalumo, nei „draivo“. Vis dėlto uostamiesčio džiazmenus subūrusioje ir vienaip ar kitaip su Klaipėda susijusioje kompanijoje ne vienas pasigedome žinomų džiazo muzikantų Edmundo Federavičiaus, Algio Kylio, Eugenijaus Jonavičiaus…
Antroji festivalio diena buvo skirta svečiams – užsienio atlikėjams. Jų pasirodymą pradėjo „Ulikhanyan Guintet“ iš Armėnijos, grojęs malonų ausiai, virtuoziškai plastišką, nacionalinių šokių motyvais padabintą džiazą. Estafetę iš armėnų perėmęs Briuselio džiazo orkestras atliko daugiausia belgų kompozitorių kūrinius – saulei leidžiantis labai tiko belgiškai ramus, „teisingas“, meditacinis džiazas. Nuostabu – toks didelis orkestras ir toks subtilus, girdėti visi niuansai, idealiai subalansuotas garsas švelniai glostė klausą. Tarptautinis „Jazzpower Six“ projektas, sujungęs po tris tikrai gerus vokiečių ir lietuvių muzikantus, kiek paspartino programos tempą, netikėtai pažerdamas uždegančių lūpinės armonikėlės ir vibrofono pasažų.
Pažėrė pasaulio žvaigždžių
Tikrą šamanizmo seansą publikai surengė Marilyn Mazur su grupe. Danų perkusininkė įstabiai vikriai, tiesiog virtuoziškai lengvai valdė kone pusę scenos užsėmusius pačius įvairiausius, neįtikėčiausius mušamuosius instrumentus. Perkusijų ir japonės vokalistės muzikinis dialogas klausytojus tai panardindavo į gyvenimo kasdienybės garsus, tai išplukdydavo iš jų į neaprėpiamą emocijų vandenyną.
Užburiantis įspūdis. Jis neišsisklaidė ir sulaukus didžiosios festivalio intrigos – gyvos jazz funk legendos 30-metės britų grupės „Incognito“ pasirodymo. Dar gerokai anksčiau, tik festivaliui paskelbus, kad į jį atvyks ši grupė, jos gerbėjai Lietuvoje džiūgavo ir stebėjosi, kaip tai įmanoma – „Incognito“ juk tokie populiarūs ir paklausūs visame pasaulyje, juos turėjo būti, oi, kaip nelengva prisikviesti… Nerealu, bet jie atvyko. Tiesiai iš festivalio Vokietijoje. Ir padėjo išlaikyti Pilies džiazo festivalio kartelę, gana aukštai iškeltą per 16 jo gyvavimo metų. „Incognito“ – tikras džiazo ir populiariosios muzikos vulkanas. Pavergiantis be išlygų, uždegantis visus. Per audringą, nepailstantį „Incognito“ pasirodymą šoko visa Teatro aikštė.
Dainų ir šokių netrūko ir sek-madienį, kai festivalį jau kitoje erdvėje – Vasaros koncertų estradoje pratęsė ir žaviai papildė „Jaunoji džiazo banga“. Kone du tūkstančiai vaikų iš visos Lietuvos ir Kaliningrado susijungė į galingą, spalvingą ir nuotaikingą chorą, šauniai dainavusį su žymiais džiazo solistais akompanuojant Klaipėdos bigbendui. Visiems buvo gera ir gražu – ir klausytojams, ir patiems atlikėjams, kurie labai nuoširdžiai džiaugėsi savo buvimu scenoje. Tą džiaugsmą pratęsė seni geri pažįstami, Pilies džiazo festivalio publikos numylėtiniai britų „The Jive Aces“ sekstetas, arba tiesiog „geltonieji žmogeliukai“ – dar labiau geltoni ir tokie pat pašėlę svingo, bugi, džaivos ir rokenrolo ritmuose. Vėl buvo smagu į juos žiūrėti, jų klausytis ir su jais linksmintis pamiršus viską pasaulyje.
Publikos galėjo būti daugiau
Dabar galvoju, kad gerokai sumažėjęs festivalio biudžetas, praretėję jo rėmėjų gretos tarsi ir nepakenkė nemokamo renginio meninei kokybei bei įvaizdžiui.
Tačiau neišsipildė viltys, kad jo išsiilgusi krizės iškamuota publika užplūs festivalio erdves taip pat gausiai, kaip būdavo anksčiau. Nuo rekonstruojamo Klaipėdos dramos teatro atitvertoje ir gerokai sumažėjusioje aikštėje kuo puikiausiai išsiteko ir šiemet gana apatiški žiūrovai, ir paslaugūs alaus bei užkandžių prekeiviai, ir pirmąjį vakarą apytuštė likusi svetinga rėmėjų ložė. „Jaunoji džiazo banga“ ir baigiamasis šventės garbės svečių – entuziastingųjų „The Jive Aces“ koncertas irgi nesulaukė tiek smalsuolių, kiek jų galėjo sutalpinti Vasaros koncertų estrada, – publikos galėjo būti bent triskart daugiau. Tuomet ir plojimai nebūtų atrodę tokie skysti ir vangūs.
Ir oras buvo puikus – kaip reta, per džiazo festivalį nelijo. Ir renginio programa intriguojamai žybčiojo garsiais vardais bei naujovėmis dovanai. Tačiau laukto ažiotažo nebuvo. Festivalio vadovės Ingos Grubliauskienės akyse buvo galima įskaityti nuovargį ir įtampą, kad tik viskas būtų gerai. Ir buvo! Kas priklausė nuo rengėjų komandos, iš šalies žiūrint, lyg ir viskas padaryta puikiai. Gal tik publika atjunko per tuos metus, kai festivalis buvo padaręs pauzę. Arba džiazas bejėgis, kad išsklaidytų jos krizines nuotaikas. Gal kitąmet. Gal dar po metų, kai paaugs „Jaunoji džiazo banga“, įsimylėjusi šią muziką. Tūkstantinis džiazą dainavusių vaikų choras, spindinčios jaunimo akys įkvepia ir teikia vilčių.
