„Permainų muzika 2013“: nežinomos muzikos link

„Permainų muzika 2013“: nežinomos muzikos link

 

Gera vadyba, įdomi programa, profesionalus turinys, virtuoziški atlikėjai, taiklūs ir gražūs koncertų pavadinimai – štai pirmosios mintys, kilusios pagalvojus apie ką tik rugsėjo–spalio mėnesiais uostamiestyje nuskambėjusį šiuolaikinės muzikos festivalį „Permainų muzika“.

Danguolė Vilidaitė

Festivalio veidas, nors ir šiek tiek kitaip „nugrimuotas“, ir šiais metais lengvai atpažįstamas – ir vėl tiesiami nauji keliai, statomi tiltai, atskleidžiami nežinomi muzikos puslapiai. Išliko švietėjiška „Permainų muzikos“ misija, siekimas supažindinti klaipėdiečius su moderniausiomis akademinėmis muzikos formomis, geriausiais jų pavyzdžiais.

Šiųmetėje programoje, sudarytoje iš keturių tradicinių koncertų, susitikimo videoklube, netikėto projekto traukinių stotyje, vyravo lietuviškai amerikietiškos (JAV, Kanada) nuotaikos. Būtent šių kraštų kompozitorių kūryba ir sudarė didžiąją programos dalį.

Taip pat žengtas naujas, mano nuomone, labai svarbus žingsnis šiuolaikinio meno populiarinimo link – patys įdomiausi renginiai moksleiviams buvo nemokami, sugalvota, kaip vaikus prisikviesti į prieškoncertinius susitikimus.

Dabar keli įspūdžiai festivalio tema, svarbesni momentai.

Amerikietiški kalneliai

Amerikietišką kryptį nurodė jau pats pirmasis koncertas „Amerikos muzika: patikti ir šokiruoti“. Išgirdome mažai mums žinomų, bet JAV kultūrai, jos muzikinei raidai svarbių autorių (Lou Harrisono, Osvaldo Golijovo, Davido S. Lefkowitzo, Michaelo Daugherty) kūrybos, kurią atliko Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus) ir solistai (Andrius Žiūra – klarnetas, Linas Valickas – smuikas). Skirtingi autoriai, atstovaujantys skirtingoms tradicijoms, daug gražios muzikos, labiau patinkančios nei šokiruojančios.

Ne šokiravo, o stebino polistilistinis margumynas pačiose kompozicijose, intonaciniu lygmeniu. Taip pat stebino svečių iš JAV – dirigento Nealo Stulbergo ir kompozitoriaus D.S.Lefkowitzo džiaugsmingas, impulsyvus geranoriškumas, jų sugebėjimas paprastai bendrauti su publika, mokėjimas ją sužavėti, patraukti tarsi nieko ypatingo nepasakant – tos nuostabios, mūsų kritikuojamos amerikietiškos šypsenos…

Klaipėdos kamerinis, vadovaujamas N.Stulbergo, tą vakarą suskambo kaip niekad darniai, minkštai ir išraiškingai. Ypač įtaigiai pagrotas Aarono Coplando koncertas klarnetui ir orkestrui, pirmoji jo dalis. Plataus alsavimo orkestro štrichai it begalinės erdvės ir rami klarneto kantilena, kurioje kiekvienas „žingsnelis“ svarbus, pamatuotas, kūrė kažkokią stebuklingą, sunkiai žodžiais apibūdinamą nuotaiką. Efektingai atlikta ir bisui paruošta George’o Gershwino „Lopšinė“.

Amerikietišką liniją vėliau festivalyje iš dalies pratęsė saksofonų kvartetas iš Kanados „Quasar“ (Marie Chantal Leclair – sopraninis saksofonas, Mathieu Leclair – altinis saksofonas, André Leroux – tenorinis saksofonas, Jean Marc Bouchard – baritoninis saksofonas), pristatęs kelis savo kraštiečių kūrinius (Jean François Laporte, Jimmie LeBlanc), bei styginių kvartetas „Chordos“ (Ieva Sipaitė – I smuikas, Vaida Paukštienė – II smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Vita Šiugždinienė – violončelė), atlikęs dviejų minimalizmo grandų Terry’o Riley ir Steve’o Reicho populiariąsias kompozicijas ir taip tarsi užpildęs pirmojo koncerto stilistinę spragą.

O finale, turbūt simboliška ir kiek keista, festivalis užbaigtas Eddie Sautero džiazinio charakterio opusu – jį meistriškai pagrojo saksofonininkas Liudas Mockūnas ir Klaipėdos kamerinis orkestras (dirigentas Martynas Staškus).

Netikėtu kampu

Tarptautinės muzikos dienos paminėjimas Klaipėdos traukinių stoties laukiamajame tapo labiausiai intriguojančia „Permainų muzikos“ dalimi. Netikėtos erdvės pasirinkimą organizatoriams padiktavo S.Reicho „Different Trains“ / „Skirtingi traukiniai“ pavadinimas.

Smalsu buvo pamatyti ir išgirsti, kaip šis kūrinys dera su realiais vaizdais, pravažiuojančių traukinių bėgių dundėjimu (gaila, kad jų buvo nedaug, trūko traukinių sirenų garso). Įspūdį paantrino Deivido Pinkevičiaus ir Leono Žukausko vaizdo montažas.

Styginių kvartetas „Chordos“ – pirmasis lietuvių kolektyvas, ėmęsis atlikti šią nelengvą kultinę kompoziciją, ir ją jau kartą pagrojęs 2006-ųjų festivalyje. Lygindamas abi interpretacijas, negalėtumei nė vienai iš jų teikti pirmenybės. Pirmoje – preciziškas kiekvienos intonacijos pajutimas, pulsuojančios begalybės įspūdžio taiklus perteikimas. Antroje – kūrinys apgaubtas žmonių balsų šurmulio, skambėjo tarsi šone, tarsi kasdienio gyvenimo dalis, šalia kažkokių kitų įvykių įvykėlių, nerimstančių vaikų, akimis pagaunamų stoties detalių. Jokios filosofijos, bet įdomu.

Kitas ne mažiau sėkmingas Klaipėdos publikos dėmesį patraukęs projektas buvo susitikimas su britų režisieriaus Roberto Mullano filmo „Laiškai Sofijai“ pagrindinio vaid-

mens atlikėju pianistu Roku Zubovu. Šis filmas, ką tik kino salėse pademonstruotas, kad ir kiek visų kritikuotas, tikrai, manyčiau, rado atgarsį žiūrovų širdysi. Tai liudijo ir gausios susirinkusiųjų gretos, tas juntamas neramus, sujaudintas susitikimo laukimas.

Jo metu M.K.Čiurlionio proanūkis paaiškino kai kuriuos juostos siužeto ir kompozitoriaus gyvenimo faktų neatitikimus, kalbėjo apie galimus kitus garso takelio įgarsinimo variantus, tikrai logiškesnius ir geresnius.

Lietuviška gaida

Lietuviškų tradicijų puoselėjimas – dar vienas svarbus „Permainų muzikos“ bruožas. Džiugu, kad į festivalio repertuarą buvo įtraukti ne tik viduriniosios ir jaunosios kartų kūrėjų (Ričardo Kabelio, Ryčio Mažulio, Nomedos Valančiūtės, Ramintos Šerkšnytės) darbai, bet ir kelios kataloginės praėjusio šimtmečio kompozicijos. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte (dirigentas Juozas Domarkas) „Kalnų sonata“ išgirdome Eduardo Balsio „Dramatines freskas“ smuikui (Ingrida Armonaitė), fortepijonui (Indrė Baikštytė) ir orkestrui bei Osvaldo Balakausko „Kalnų sonatą“ fortepijonui (Petras Geniušas) ir orkestrui.

Man šie kūriniai labai prasmingi, subrandinti, svarbūs savojo meto ženklai. Dabar galime tik spėlioti, kiek menininkui tais sovietiniais laikais reikėjo iškentėti, sukaupti neišsakytų minčių, kad išsilietų taip giliai, gausiai ir sukrečiamai kaip minėtame E.Balsio kūrinyje.

Įdomus atrodė ir tame pačiame koncerte atliktas R.Kabelio „Monopolis“ trombonui (Mike Svoboda, Vokietija–Šveicarija) ir orkestrui. Solisto partija, čia tarsi suaugusi su orkestru, jo kintančiomis faktūromis, negali „ištrūkti“. Gana paprasto ritmo, motoriškas ir intensyvus judėjimas, kuriantis šių laikų perpetuum mobile.

Nepriekaištinga interpretacija, dinamiška, turtinga orkestrinėmis spalvomis, gerai pajausta ir perteikta kūrinių forma – tai J.Domarko dirigavimo braižas. Maestro, šiais metais šventęs savo 77 metų sukaktį, čia ne vienam dirigentui galėtų būti pavydėtinu pavyzdžiu.

Subjektyvu, bet po šio vakaro man nublanko visi ankstesni (bei vėlesni) festivalio amerikietiški žaidimai ir žavesys.

Bet…

Kaip kiekvienais metais, „Permainų muzikoje“ pasigedau Klaipėdos kompozitorių darbų, šiais metais neišgirdome nė vieno festivalio organizatorės Loretos Narvilaitės opuso. To priežastys, suprantama, gali būti labai įvairios. Nesigilinu, tik konstatuoju liūdną faktą.

Prioritetine festivalio persona tapo Raminta Šerkšnytė. Atliktos net keturios šios autorės kompozicijos. Pasirinkimas logiškas. Tai viena gabiausių šių dienų jaunosios kartos kompozitorių, ne kartą įvertinta įvairiais apdovanojimais, kad ir Auksiniu scenos kryžiumi, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Jos darbai skirtingos stilistikos, paveikti skirtingo tikslo ir vidinių inspiracijų, atskleidžiantys turtingą menininkės vidinį pasaulį. Labiau įsiminė studijų metais sukurtas „De Profundis“ (Klaipėdos kamerinis orkestras) ir „Kalnai migloje“ simfoniniam orkestrui (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras) – kūrinys, kviečiantis įsigilinti į įvairius orkestrinės faktūros pasikeitimus, emocinės skalės virsmą iš plaukiančios ramybės ekspresyvios egzaltacijos link.

by admin