Petrutė

Petrutė

Kad žmogus pamatytų save, kaip jis atrodo iš šalies, reikia laiko arba kažkokio sukrėtimo. Ne išimtis mūsų miestelio gyventojas Albertas – pusamžis vyras.

Prieš gerą dešimtmetį jis įsidarbino vienoje draudimo kompanijoje agentu. Pirmieji metai atrodė sunkūs kaip akmenys, būdavo akimirkų, kai jis gailėdavosi, kad susigundė šiuo specifiniu darbu.

Vasarą, kai saulė ilgai kybodavo virš medžių viršūnių, varstyti namų duris atrodė paprastas dalykas, tačiau atslinkus rudeniui ir žiemai viską apgaubdavo nejauki tamsa ir žmonės bijodavo atidaryti duris. Bepigu dirbti patyrusiems agentams, turintiems solidų klientų sąrašą, tačiau ir jie dejuodavo dėl blogo oro ir nesukalbamų žmonių, įtariai žiūrinčių į visus draudimus. Ir tuo nereikia stebėtis, nes lietuviai – kaimiečių tauta, jiems viskas atrodo įtartina. Tai Albertas, parkiūtinęs namo tuščiu portfeliu ir apsiniaukusiu veidu, ieškodavo alaus butelio.

Nežinia kaip būtų ateityje, bet į pensiją išėjo draudimo agentė, ir josios baras – žmonių sąrašai ir sutarčių atnaujinimai – teko Albertui. Jis, aišku, labai apsidžiaugė, o buvusiai kolegei, dabar – pensininkei, įteikė didelę puokštę gėlių. Visą vakarą atidžiai klausėsi moters pastabų mintyse jai labai pavydėdamas, nes jam iki pensijos – ilgas kelias.

Galop, sulaukęs pirmųjų atostogų, išmovė pas gimines „pasiganyti“. Tačiau jos greitai pasibaigė ir vėl Albertas į rankas paėmė sunkų portfelį, vėl ėjo pas žmones, juos įtikinėjo, kad bet kokiu atveju draudimas jiems naudingas ir pigus. Jeigu pats tuo nebūtų tikėjęs, tai ir kitų neįtikintų. Netrukus apdraudė savo butą bei artimuosius, o vėliau – draugus ir pažįstamus.

Kai ryte pramerkdavo akis, lyg stulpas iškildavo klausimas – kur šiandien turės eiti, su kuo susitikti? Tos rekomendacijos, kurias agentai gaudavo iš centro, visiškai netiko, jas sukūrė žmonės, kurie net savaitę nedirbo agentais, o sėdėjo šiltuose kabintuose gerdami kavutę su saldainiais. Kiekvienas agentas kūrė savo praktiką ir teoriją.

Bet vasaros pabaigoje, kai jis pravėrė senos sodybos vartelius ir susidūrė su žilų plaukų moterėlės guviomis akimis, visa Alberto „praktika ir teorija“ kaip mat sugriuvo. Pirmiausia ji pasiteiravo, kodėl atėjo ne agentė Nijolė. Jis atsakė, kad Nijolė dabar prižiūri savo anūkus ir gyvena iš pensijos. Senutė nustebusi pakraipė galvą, atsiduso, girdi, kaip greitai nuplaukė metai, paskui atidarė medinio namelio duris. Kol ji ieškojo pinigų, Albertas apžiūrėjo virtuvės sienas, nedidelę dujinę viryklę ir ant virtuvės stalo padėtą seną tranzistorių „Ryga“, su kuriuo Petrutė (toks buvo jos vardas) niekada nesiskyrė: klausėsi jo valgydama obuolius, bežiūrėdama pro langą, ruošdama sau menkus pietus bei vakarienę, nes gyveno visiškai viena. Ji daug metų nebambėdama mokėjo įmokas už draudimą, tik nežinia, ar ką nors gavo iš draudimo bendrovės. O gal ir gavo?..

Tąsyk ant virtuvės stalo, kurį dengė nublukusi staltiesė, ji padėjo šešiasdešimt litų, virpančiais pirštais lėtai išrašė ant draudimo poliso savo parašą ir paklausė, ar jau viskas? Ne, papurtė galvą Albertas ir paprašė, kad ji pasirašytų ant melsvo atspalvio kvito, jog sumokėjo pinigus, po to jis ištarė įprastą „maldelę“, ką turinti daryti, kur jai kreiptis, jeigu įvyktų nelaimė – gaisras, vėtros ar žaibas jos trobelei padarytų nuostolių. Ji nuolankiai linkčiojo galvą, o paskui, kai Albertas baigė kalbėti, pasiūlė jam atsigerti arbatos. Jis sutiko, nes šį kartą niekur neskubėjo, o netrukus virtuvėje pasklido aromatingi kvapai. Tai buvo Petrutės arbata pagal josios receptą.

Žvelgdama pro langą, o retsykiais – į jo veidą, ji lėtai išklojo visą vingiuotą gyvenimą, apsakė visas savo ligas. Nors jam tuo metu galvoje sukosi kitos mintys, vis dėlto suprato, jog turi išklausyti vienišos moters, kuri palaidojo vyrą (jo širdis sustojo, kai turėjo trisdešimt šešerius metus). Paskui porino apie drauges ir kaimynus… Jai atrodė, kad gyvena jau visą šimtmetį, bet nesupranta, už ką nusipelnė tokio ilgo amžiaus. Gal už tai, kad pati viena sunkiai užaugino tris vaikus, kad ne vieną žmogų išgelbėjo nuo bėdos, todėl daugelio buvo mėgiama. Petrutė nieko neapkalbėdavo, daugiau tylėdavo, nei kalbėdavo. Ne viena moteris jai patikėdavo savo paslaptis, nes žinojo, kad jų neišplepės.

Albertas žiūrėjo į ją ir nenorėjo tikėti, kad priešais jį sėdi tokia netipiška moteris, tarsi kokia gamtos anomalija. Galop, išgėręs puodelį, pasiteiravo, kodėl ji neištekėjo antrą kartą? Petrutė giliai atsiduso plačiai nusišypsodama. Deja, ne vienas jai piršosi, tačiau ji nieko taip nemylėjo, kaip velionį vyrą, jai buvo pirmas ir paskutinis. Petrutė nesižavėjo geriančiais ir tabaku dvokiančiais, josios vyras buvo švarus ir malonus kaip kunigėlis.

Na, ir Petrutė, stebėjosi Albertas, po to ilgai gyrė jos arbatą. Jam pasirodė, kad josios skruostai paraudo, tik nežinia nuo ko – nuo arbatos ar nuo pagyrimų. Turiu penkis anūkus, lyg pasididžiuodama ištarė ji, po to parodė jų nuotraukas. Jūsų anūkai labai gražūs, vėl gyrė Albertas.

Kai paliko jos sodybą, stovėjusią miesto pakraštyje, širdį nusmelkė nemalonus jausmas, lyg būtų apvogęs Petrutę. Šešiasdešimt litų jam tapo kartūs lyg pipirai, bet jie degino ne burną, o krūtinę. Vėliau Albertas, apsilankęs pas pensininkus, nesivaržys, girdi, jis nepakeis draudimo bendrovės taisyklių, juk pasaulyje už viską reikia mokėti, ne tik už duoną ir dešrą, bet ir už apsaugą. Svarbiausia – kad žmogus nesutriktų kritinę dieną, kad žinotų, kur jam reikia kreiptis, nes draudimo bendrovei apie savo nuostolius reikia pranešti greitai, bet ne po mėnesio.

Kol Albertas išmoko gaudytis draudimo taisyklėse bei situacijose, praslinko treji metai ir, ačiū Viešpačiui, nepadarė nė vienos didelės klaidos, nes sukčių niekada netrūko. Nieko nuostabaus: jei gudrauja vaikai, tai ko norėti iš suaugusiųjų. O jeigu būtų labai suklydęs drausdamas neaiškų klientą, tai greitai būtų išlėkęs iš darbo lyg šampano kamštis. Albertas į kiekvieną žiūrėjo nepatikliai, tačiau šito jiems neparodydavo. Kas kita – Petrutė, ir su pensininkais nesusipratimų nepasitaikydavo, jie tvarkingai mokėdavo savo kuklias įmokas, nors sovietinis draudimas gerokai sugadino savąjį vardą žmonių akyse. O žmona keikė Albertą, kad jis gauna menką atlyginimą, tad ėmė galvoti apie darbą užsienyje. Tačiau ryžtis tokiam žygiui, kai tavo smilkiniai pražilę, nėra lengva. Nors jo kaimynai bei pažįstami jau seniai išvažiavo, Albertas svarstė ir abejojo.

Vis dėlto po metų vėl aplankė Petrutės sodybą ir jį iš karto nusmelkė slegianti nuojauta. Šuns būda buvo tuščia, o visi langai užkalti lentomis. Visur tvyrojo slegianti ramybė. Nejaugi Petrutę išsivežė jos artimieji, susimąstė Albertas, kurį laiką stovėdamas ir nežinodamas kur eiti. Paskui pasuko link artimiausios kaimyno sodybos ir ten išgirdo paprastą atsakymą – dabar Petrutė guli miestelio kapinėse, o ją palaidojo prieš porą mėnesių. Albertui tai buvo pirmas, bet, aišku, ne paskutinis atvejis, kai, apsilankęs savo kliento namuose, sužino tokią naujieną.

Padėkojęs Petrutės kaimynams, iš portfelio išsitraukė sutarčių atnaujinimo sąrašą. Kitokį sąrašą turi mirtis ir ji su žmonėmis nesidera, ironiškai pagalvojo Albertas. Paskui išskleidė lietsargį, nes ėmė krapnoti rudens lietus – netikėtas ir nemalonus.

by admin