Pinhole – suvienijanti ir išskirianti
Naujus metus Antano Mončio namai-muziejus pradėjo didelės apimties projektu „LT PINHOLE fotografija“. Pirmą kartą taip įvairiapusiškai ir nuosekliai pristatyta Lietuvos pinhole fotografija bei išleistas antologinio pobūdžio katalogas.
Gytis Skudžinskas
Pinhole fotografija visų pirma asocijuojasi su alternatyva kasdien vis greitėjančiam gyvenimo tempui ir medijuotam pasauliui. Gali būti, kad šiuolaikinis žmogus ima pavargti nuo technokratinės aplinkos, nes šios archajiškos technikos entuziastų būrys sparčiai pasipildo vis naujais autoriais. Žinoma, galima ir kita prielaida, jog pinhole populiarėjimas slypi šios technikos nepretenzingume, žaidybinėse charakteristikose. Todėl parodoje „LT PINHOLE fotografija“ siekta pristatyti ne kuo daugiau autorių, bet tuos darbus, kuriuose pinhole technika naudojama tikslingai, plėtojant savitas raiškos strategijas.
Apžvelgiant visus A.Mončio fondo remiamoje parodoje eksponuotus daugiau nei dviejų dešimčių dalyvių – pinhole fotografijos klasikų ir tik keliose parodose pasirodžiusių, ar debiutuojančių menininkų – kūrinius, išryškėja dvi kryptys, kurias dažniausiai plėtoja autoriai.
Svarbu pats procesas
Pirmajai grupei fotografų svarbus ne tik atvaizdo gavimo būdas, bet ir pats fotografavimo procesas, konceptuali darbų sukūrimo eiga.
Neretai pastarųjų darbuose galime įžvelgti grynojo, klasikinio konceptualizmo bruožų. Dėsninga, kad tai žmonės, studijavę Vilniaus dailės akademijoje arba kitais būdais sėmęsi patirties pas fotografą Gintautą Trimaką.
Pats G.Trimakas parodoje pristato darbą, sukurtą kartu su Vytautu Razma. Fotografijose – dviejų žmonių „pokalbis“. Poromis eksponuojami atspaudai – tai toje pačioje erdvėje, su ta pačia kamera, tą pačią dieną užfiksuoti vieno ir kito autoriaus „klausimai“ ir „atsakymai“.
Dar labiau fotografavimo procesą akcentuoja Jurgita Remeikytė. Autorė, pasigaminusi keliolika nedidelių pinhole kamerų, sviedžia jas į viršų, ir kameros fiksuoja tą vaizdą, kuris priklauso nuo kameros skrydžio trajektorijos bei pozicijos, kurioje ji nukrenta. Performatyvi Jurgitos fotografija gali būti geras anoniminės fotografijos pavyzdys ir, anot pačios autorės, atspauduose atsirado balti ruožai, kurių ji pati fotografuojamoje aplinkoje nematė, tačiau vėliau suvokė, kad tai „saulės įrašai“.
Išplečia fotografijos lauką
Panašius klausimus kelia Petras Saulėnas ir Vaidotas Aukštaitis, bet jų darbuose ne tokie ryškūs fotografavimo proceso veiksmai, net labiau dominuoja atvaizdo vizualinė išraiška.
O Jurgis Paškevičius radikaliausiai elgiasi su fotografija. Jis neeksponuoja fotografinio atvaizdo, o materializuoja pačią žvilgsnio trajektoriją. Medinis Jurgio objektas galerijos erdvėje – tai menamos kameros projektuojamo vaizdo fizinis pavidalas pagal pasirinktą atstumą ir skylės diametrą.
Kalbant apie minėtų autorių darbus, derėtų prisiminti sąvoką „išplėstinis fotografijos laukas“, kuri apima platesnius fotografinės kūrybos principus, nei tik formalus atvaizdo sukūrimas. Pasinaudoję šiais principais, fotografinei kūrybai galime priskirti daug daugiau meninių ar net socialinių veiksmų, kartais turinčių tik sunkiai apčiuopiamų sąsajų su atvaizdų reprodukavimu.
Pasikliauja klasikiniais principais
Kita didelė dalis autorių pasikliauja klasikiniais fotografavimo principais, t.y. fiksuoja atvaizdus ar jų serijas, akcentuodami kompozicijas, šviesokaitą, kadro dinamiką, taip sukurdami vizualiai paveikų kūrinį. Žinoma, pagrindinį vaidmenį jų darbuose taip pat vaidina pinhole kamera, lemianti minkštą, specifinį ir individualų atvaizdą.
Sterilus pajūrio peizažas ir tik vienas tos pačios pirminės gamtos objektas sukuria įtampą be jokio žmogaus įsikišimo – tokias paradoksalias situacijas atranda Tomas Razmus.
Marinistinis peizažas – taip pat ir Romualdo Vaišvilos bei Juozo Kalniaus dėmesio objektas. Tik Romualdas mediatyviai stebi vandenyno atoslūgio procesą, o Juozas į jūros pakrantę atneša „savo“ objektą, šįkart moliūgą, kuris vaizdiniams suteika netikėtumo ir švelnios ironijos atspalvį.
Alfredo Maruškos didelio formato beveik agresyviuose atspauduose – šviesos ir šešėlių dekoratyvus pulsavimas. Šviesos ir tamsos vitališki kontrastai pagrindine dominante tampa ir Giedriaus Petrausko bei Evelinos Kerpaitės darbuose. Giedrius savo vaizdinius sukuria viešoje urbanistinėje aplinkoje, „klodamas“ atvaizdą ant atvaizdo, o Evelina virpančią ir intensyvią šviesos ir tamsos dinamiką aptinka intymioje namų erdvėje.
Vienija individualumo siekis
Nors parodoje išsiskiria dvi pagrindinės fotografinių strategijų tipologijos, bet yra autorių, kuriuos būtų galima priskirti tiek vienai, tiek kitai grupei.
Pavyzdžiui, Dariui Kuzmickui tiek pat svarbi pati kompozicinė kadro sąranga, tiek erdvės perkonstravimas fotografiniam „matymui“ padedant.
Ieva Rutė, pro adatos skylutę žvelgdama į globalaus pasaulio ženklus lietuviškoje aplinkoje, paverčia juos minkštais ateities prisiminimais.
Arturas Valiauga sumiksuoja Japonijoje užfiksuotus vaizdus su neperskaityta informacija.
Šiuos skirtingus autorius vienija nepaklusnumas vyraujančioms atvaizdų kūrimo strategijoms bei siekis sukurti individualų pasaulio suvokimo ir atspindėjimo modelį.
Parodoje „LT PINHOLE fotografija“, A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje veiksiančioje iki vasario 11-osios, yra ir daugiau vaizdinių metaforų bei intriguojančių galvosūkių.
