Pirmasis po Nepriklausomybės. Klaipėdos kameriniam orkestrui – 20 metų
Dabartinis Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) meno vadovas Mindaugas Bačkus parodė nepakeliamą žydrą krepšį, kurį jis paveldėjo iš savo pirmtakės Liudos Kuraitienės. Jame – visą du dešimt-mečius trunkančią KKO istoriją liudijančios afišos, koncertų programėlės…
Laima Sugintienė
Iki 2004-ųjų pati L.Kuraitienė viską kruopščiai registravo. Yra tame krepšyje ir dokumentų, kuriuos skelbti dar lyg ir ankstoka… Visko būta per šį laikotarpį. Pamėginkime prisiminti, kaip viskas buvo.
Pasėta sėkla sudygo
Sakyčiau: pasėta nuostabios muzikės L.Kuraitienės. Juk tik neįtikėtino jos entuziazmo ir tikėjimo savo idėja dėka šiandien turime KKO.
Nors tuomet dar ir buvo tie laikai, kai klausimas „o kiek man už tai mokės?“ nebuvo pirmas, nuskambėjęs po „labas“ – žmonės n o r ė j o groti. Nemokamai. Tokiu būdu Klaipėdoje gyvavo ne tik Liaudies operos orkestras, bet ir visa opera. Po Nepriklausomybės paskelbimo tvyrojo nenusakomo pakilimo dvasia. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis be palaikymo jokia idėja neišgyventų. Paklausta, kam dėkinga už pagalbą ar pritarimą, pirmiausia orkestro iniciatorė minėjo savo mokytojus. Mokytojus iš didžiosios raidės, sakė L.Kuraitienė. Ir vardijo keturias pavardes: nusipelniusio mokytojo Tado Šerno, kurį palygino su mylinčiu tėvu, bet su diržu; prof. Petro Radzevičiaus, kuris „atvėrė smegenis ir išmokė galvoti“; dirigento prof. Juozo Domarko, kurio vadovaujamame orkestre altininkei teko groti ir žavėtis jo „išprotėjusia meile muzikai“; prof. Sauliaus Sondeckio, kurio įtaka bei parama buvo išskirtinės. Jo orkestre ji išmoko disciplinos, susipažino su kamerinio muzikavimo tradicijomis. „Jis mokėdavo „įkrauti“, mūsų klausytis eidavo „šniūrais“, – pasakojo L.Kuraitienė. Profesoriaus vaidmuo ir vėliau išliko labai reikšmingas.
„Susirinkom entuziastai, išgyvenom pakilimą. Idėją labai palaikė smuiko pedagogė Valentina Taratunina, ne tik pati atėjusi groti, bet ir atsivedusi keturias savo studentes. Tarp entuziastų – ir pirmasis dirigentas Dmitrijus Zlotnikas, bet sunkiai klostėsi jo ir orkestro tarpusavio santykiai“, – dviejų dešimtmečių istorijos pradžią prisimena L.Kuraitienė.
Tačiau, pasak jos, „sėkla, patekusi į geranorišką aplinką ir dirvą, sėkmingai sudygo“.
Kūrimosi vargai
Pirmasis etapas – kolektyvo veikla Klaipėdos miesto savivaldybės Muzikos centre (MC) iki dirbti pradėta su dirigentu Robertu Šerveniku. Mat nuo pat pirmojo koncertinio sezono vidurio orkestras nebeturėjo dirigento (pirmasis dirigentas D.Zlotnikas). Šį laikotarpį pavadinčiau patirties kaupimo, kovos dėl vietos po saule, įrodinėjimų ir įtikinėjimų etapu.
Prisimindama tuos įtemptus laikus, kolektyvo vadovė pasakojo, kad pirmus penkerius-šešerius metus ji jautėsi tarsi ledlaužis, kuris tiek daug savo energijos sunaudoja naujoms trasoms įveikti. Palaikymo sulaukė iš tuometės miesto Meno tarybos, veikusios prie Kultūros skyriaus. Jos pirmininkė buvo prof. Daiva Kšanienė.
Pasak L.Kuraitienės, pradėta buvo „lygioj vietoj“, nebuvo nei finansavimo, nei planų. Minėtame žydrame krepšyje yra ir šūsnys raštų dėl finansinės paramos. Su dideliu dėkingumu aktyvi muzikė prisimena tuos kviestinius solistus, kurie, suprasdami varganą padėtį, sutikdavo koncertuoti nemokamai.
„Reikėjo sutelktų pajėgų, – pasakojo anuometinės Meno tarybos pirmininkė D.Kšanienė. – Liuda narsiai kovėsi už savo kūdikį. Mes rašėm raštus, kreipimusis į miesto valdžią, miesto tarybos Kultūros komisiją. Raštais nepasitenkinome, jie, kaip sakoma, turi turėti kojas. Eidavom, įtikinėdavom.“
Pasak Nijolės Laužikienės, tuomet Kultūros skyriaus vedėjos, Nepriklausomybės pradžioje tuo pačiu laiku mieste kilusios dvi panašios idėjos: Mažosios Lietuvos simfoninio ir kamerinio orkestrų. Tuo metu veikusi Meno taryba teigiamai apsisprendė dėl pastarojo. Argumentai: simfoninis orkestras, nors ir be oficialaus statuso, jau buvo ir muzikavo kaip Muzikinio teatro (MT) orkestras, o tai, kad trečiame pagal dydį Lietuvos mieste nėra nė vieno savo orkestro, atrodė nepriimtina. Juolab kad branduolys jau buvo. Toliau sekė ilgas politikų įtikinėjimo kelias.
Palaikė S.Sondeckis
Per beveik du dešimtmečius daugybė dirigentų stovėjo prie šio pulto, tačiau tarp jų prof. S.Sondeckiui tenka išskirtinis vaidmuo. Jis – ne tik dirigentas, su orkestru pats parengęs ne vieną programą. Jis – KKO globėjas, mokytojas, guru. Kaip sakė ilgametė vadovė, be profesoriaus palaikymo nebūtų orkestro.
O pats S.Sondeckis pasakojo: „Orkestro istoriją žinau nuo pat ištakų. Juk L.Kuraitienė iš dalies yra ir mano mokinė. Ji tiesiogiai susijusi su manimi. Manau, kad tą sėklą ji gavo M.K.Čiurlionio meno mokyklos orkestre. Kaip žinoma, mokomieji kolektyvai visada išgyvena bangavimus. Liudai teko laimingi metai: buvo labai stipri laida. Iš jos entuziazmo ir meilės šiam žanrui ir gimė KKO. Tačiau buvo nelengva: reikėjo suburti žmones, atlyginimai – menkučiai… Liuda žengė ryžtingą žingsnį, rado bendraminčių, ji mokėjo dirbti, išsaugoti, sutarti. Jie augo, ėmė kviestis mane, aš mačiau perspektyvą“.
Koncertavo pirmadieniais
Antrasis etapas – atskiros programos su iš sostinės atvykstančiu dirigentu Robertu Šerveniku. Jis prie orkestro pulto stovėjo nuo 1998-ųjų vidurio iki 2003-iųjų pabaigos. Dirigentas prisiminė, kaip drauge su iniciatyvia meno vadove planavo orkestro veiklą, ieškojo repertuaro. Džiaugėsi, kad pavyko pasikviesti daug gerų solistų.
Pasak L.Kuraitienės, dėl mažų atlyginimų didelė dalis kamerinio orkestro muzikantų buvo priversti dirbti MT pilnu etatu. Ypač sunkiai sekėsi suderinti koncertų datas, o kartais jie net būdavo priversti atšaukti koncertus.
Pasak N.Laužikienės, tai buvęs „nusėdimo“ laikotarpis. Ji kaip priežastį įvardijo nuolatinio dirigento nebuvimą. Buvęs laikas, kai jį net vadindavę „pirmadienio orkestru“, mat dauguma dirbo MT (pirmadieniai teatre – laisva diena, aut. past.), todėl negalėdavo koncertuoti.
Tuometis kolektyvo vadybininkas Jonas Paulikas teigė, kad atvykęs dirigentas labai „sutempdavo“ orkestrą. Orkestro penktųjų metinių proga muzikologė D.Kšanienė rašė: „R.Šervenikas puikiai „valdo“ orkestrą ir ne tik „kilsteli“ pačią grojimo kultūrą, pasiūlo brandžias, stilingas interpretacijas, bet ir akustiškai „režisuoja“ visą tuo metu skambančios muzikos vyksmą“.
Orkestro pripažinimo ženklu laikytina ir tai, kad jam kurti imė ir Klaipėdos kompozitoriai Loreta Narvilaitė, Zigmas Virkšas, Alvidas Remesa, o orkestro repertuare šiuolaikinė lietuvių autorių (O.Balakausko, V.Barkausko, J.Juozapaičio) muzika užėmė reikšmingą vietą.
Pakėlė sparnus
Situacija ėmė keistis 2005 m. balandžio 1 d. reorganizavus MC ir įkūrus Klaipėdos koncertų salę (KKS). Tuomet L.Kuraitienei dalį naštos nuo pečių, spėju, turėjo nuimti puikios šios įstaigos vadovės Danutė Žičkuvienė (pirmoji direktorė – Audra Umbrasienė, aut. past.) ir L.Narvilaitė. Įžvelgiu, kad pastarosios neišsemiamų idėjų turėjo pakakti ir KKO. Šiuo periodu orkestras kurį laiką bendradarbiavo su dirigentu Tomu Ambrozaičiu.
Darbštus kolektyvas, vedamas entuziastingosios L.Kuraitienės, nuolat stebino kūrybingumu, produktyvumu, ypač intensyvia koncertine veikla: orkestras kas mėnesį paruošdavo naują, dažnai netikėtai intriguojančią, stilistiškai vientisą, išgrynintą ir logiškai sukomponuotą muzikinę programą. Koncertai vyko su rubrika „Scenoje – klaipėdiečiai“, orkestras griežė festivaliuose „Salve Musica“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, „Permainų muzika“.
Tai orkestro biografijoje buvo laikas, kai su juo kiekvieną mėnesį dirbo geriausi Lietuvos dirigentai (Vytautas Lukočius, S. Sondeckis, Modestas Pitrėnas, Donatas Katkus, Martynas Staškus), programas papuošdavo žymūs šalies bei užsienio solistai: Liora Grodnikaitė, Philippe’as Graffinas, Robertas Beinaris, Igoris Kramarevas, Gediminas Kvyklys, Vytautas Sondeckis, Raimondas Sviackevičius, Sergejus Kirsenka, Algirdas Januševičius, Gintaras Januševičius ir kiti.
Tai buvo spartaus augimo laikas.
Kai atėjo M.Bačkus
Pastarasis etapas, vadinkime jį M.Bačkaus, tęsiasi jau ketvirtus metus.
Naujasis meno vadovas su entuziazmu ėmėsi lyderio – lokomotyvo vaidmens. Spauda netruko pastebėti „akis badančią orkestro pažangą“, jo tembrines metamorfozes, išaugusią dinaminę skalę, apskritai – gerą „sportinę“ formą. Naujojo vadovo debiutiniame koncerte orkestras asocijavosi su freska po restauravimo…
Puikus muzikantas, puikus violončelininkas, anot prof. S.Sondeckio. Jo nuomone, naujasis vadovas kolektyvą labai mobilizavo, puikiai sukomplektavo, iškovojo daug sąlygų orkestro pagerinimui. „Pastebiu, kad veikla labai kryptinga, dirba perspektyviai. Jie įrodė savo reikalingumą, įsitvirtino miesto muzikiniame gyvenime. Įdomios programos – vaikams, savitus solistus ir dirigentus kviečia. O juos pačius jau kviečia ne tik Vilniaus filharmonija, Pažaislio festivalis. Jie išaugo provincijos vystyklus, gali koncertuoti ir už Lietuvos ribų. Tai jie ir daro – griežė Lenkijoje, Ukrainoje. Naujas vadovas be jokių sukrėtimų išlaikė tęstinumą.“
Ne vieną programą su KKO atlikęs prof. D.Katkus taip pat įžvelgė didelius pokyčius nuo to laiko, kai jis diriguodavo šiam orkestrui. Jo akimis, pasiekta ymi pažanga, KKO keliami dideli uždaviniai, keičiama jo sudėtis, kviečiami stiprūs muzikantai.
„Naujasis vadovas – pats puikus muzikantas. Smagu buvo vėl padirbėti, orkestras eina tobulėjimo kryptimi, tik gal ne taip greitai, kaip norėtųsi“, – teigė po ilgesnės pertraukos vėl prie KKO dirigento pulto stojęs R.Šervenikas. Tačiau ypatingų, kardinalių pokyčių jis nepastebėjęs. Pasak pokalbininko, daug priklauso ir nuo programų: vienos parengtos taip, kad atlikėjai gali „išvežti“ ne tik Klaipėdos lygmeniu, kitose gi reikia pasitempti. Dirigentas mano, kad svarbu, jog repertuaras būtų įdomus ne tik publikai, bet ir kad kiltų orkestro lygis, jis bręstų. KKO tai ir daro.
Senovinė muzika ir modernas
2009-ųjų birželį programa „Garsų fantazijos“ debiutavęs naujasis kolektyvo meno vadovas ir toliau intriguoja: naujojo koncertinio sezono pradžiai jis vėl pasirinko modernią XX a. anglų ir amerikiečių kompozitorių muziką. Taip prie orkestro vairo stojus M.Bačkui, orkestro repertuaras gerokai prasiplėtė modernios muzikos link. Ir ne tik – kolektyvas, bendradarbiaudamas su Dariumi Stabinsku, ėmė gilintis ir į įvairius senovinės muzikos stilius. Drauge buvo parengtos dvi ypatingo publikos dėmesio sulaukusios senosios muzikos programos „Trias Harmonica“ ir „Les éléments. Prancūziški muzikiniai receptai XVII–XVIII a. Europoje“.
Tam tikro lūžio, naujo, išskirtinio etapo pradžia laikyčiau 2010 m. birželio 11 d. Tuomet įvyko pirmasis Alexanderio Paley (fortepijonas, JAV) KKO pasiūlyto didingo ciklo „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui“ koncertas. Buvo pasiryžta atlikti visus austrų genijaus koncertus! Per dvejus metus įvyko septyni. Prie to eita laipsniškai: dar 2008 m. KKO per vieną vakarą su jau minėtu pianistu programoje „Alexander Paley ir Bacho atlikimo menas“ pagrojo visus šešis Bacho klavyrinius koncertus. Po metų nuskambėjo abu F.Chopino koncertai. Visuose juose A.Paley ne tik skambino solo partiją, bet ir dirigavo.
Be jau minėtų stambių formų instrumentinių kūrinių, orkestro repertuarą papildė monumentalios vokalinės-instrumentinės drobės: W.A.Mozarto Requiem ir J.S.Bacho Mišios h-moll, A.Martinaičio „Gailestingumo altorius“ ir O.Balakausko „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“.
Kolektyvo programos nestokoja ir egzotiškų prieskonių: muzikuota ir su stiklo arfa, ir su įspūdingo dydžio bei garso Alpių ragu, ir net su… kate Nora.
Atskirai derėtų paminėti edukacines programas. Jų ištakos – ciklas „Muzikos laiškai“. Aštuoniuose koncertuose su orkestru solo grojo muzikos mokyklų mokiniai. Po to sekė Kamerinio orkestro klubo (KOK) įkūrimas.
Orkestras ir šiandien nuolat dalyvauja KKS rengiamuose edukaciniuose projektuose. Štai jau trejus metus bendradarbiaudamas su dirigentu Mindaugu Piečaičiu rengia tęstinį projektą „Žaismingos muzikos orkestras“. Programose dalyvauja įvairių grandžių Klaipėdos muzikinio ugdymo įstaigų moksleiviai, jau pasirodė daugiau nei 200 talentingiausių jaunųjų atlikėjų, kurie grojo solo, muzikavo vokaliniuose, instrumentiniuose ansambliuose ar su KKO.
Senbuvių ir naujokų darna
Šiandien orkestre griežia 19 muzikų. Be orkestro įkūrėjos L.Kuraitienės, nuo pat pirmų dienų kolektyve muzikuoja jo senbuviai – smuikininkės Angelė Čiuberkienė, Nerija Agintaitė, netrukus prisijungusi Renata Olcvikaitė, violončelių koncertmeisterė Violeta Bendoraitienė, altininkai Edvinas ir Auksė Kaziukaičiai bei kontrabosininkas Romas Grigaitis.
Be jau paminėtųjų, įvairiu laiku į orkestrą įsiliejo Linas Valickas (koncertmeisteris), Juozas Staniulis, Rovena Žiogė, Sandra Dirgėlaitė, Rimantė Agintaitė, Kristina Kupšienė, Jurgita Bačkuvienė, altininkas Gilvydas Bendoraitis, M.Bačkus ir Jurgis Karbauskas (violončelės).
Šią vasarą orkestras neteko savo pirmojo koncertmeisterio Zig-mo Brazausko. Jis su pertrauka dirbo nuo pat 1992 m. Kaip sakė L.Kuraitienė, „švystelėjo ir sužibėjo“. Dirbo pasiaukojamai: jei repeticija nuo 9 val., Zigmas 8 val. jau grodavo. Atlaikydavo milžinišką krūvį – juk grojo ir MT, turėjo įsipareigojimų kaip puikus, įvairių stilių muziką atliekantis solistas, buvo ir kvarteto narys. Labai gabus. Uždaras. Viską atidavė muzikai. Sveikatą – taip pat.
Minėtos pertraukos metu koncertmeisteriavo Juozas Staniulis, o dabar už pirmo pulto – Linas Valickas. Jau pirmame koncerte, kurio programoje kaip sykis buvo daug solinių vietų, naujasis koncertmeisteris, tiesa, tik įveikęs startinį jaudulį, puikiai prisistatė. Kad tai laimėjimas visai Klaipėdai, tvirtino ir orkestro veiklą įdėmiai sekantis S.Sondeckis.
Vietoj sveikinimų
R.Šervenikas: Turim stengtis miestuose, nutolusiuose nuo sostinės, turėti chorus, orkestrus, tam reikia skirti finansų. Reikia žmones motyvuoti. Noriu palinkėti orkestro viduje didesnės darnos, mažiau tarpusavio įtampų, juk dirbant ilgą laiką visko atsitinka. Linkiu kartu diskutuojant siekti bendro tikslo. Mindaugui linkiu, kad miesto valdžia padėtų įgyvendinti jo siekius. Noriu, kad orkestras garsintų Klaipėdą ir ne tik.
S.Sondeckis: Noriu pasidžiaugti gražia sukaktimi. Susikūrimo problemos praeityje. Tai rodo, kad KKO užima tvirtą poziciją miesto kultūrinėje panoramoje. Kiekvienas muzikinis kolektyvas reikalingas tiek, kiek jo reikia klausytojui. Jei ne – reikia didžiulio pasiaukojimo.
L.Kuraitienė: Dievas davė akis priekyje, todėl pernelyg atgal nesigręžioju ir buvusių sunkumų nesureikšminu. Einu į mėgstamą darbą, gaunu už tai pinigų, turiu šaunią kompaniją, esu laimingas žmogus. Man visada rūpėjo KKO vairą perduoti į patikimas, profesionalias, muziką ir orkestrą mylinčias rankas. Labai bijojau perėjūnų (o tokių pasikėsinimų būta)… Todėl dabar labai ramia sąžine galiu pasakyti, kad ne veltui buvo tiek vargta. Tas vargas su kaupu atsipirko. Noriu žiūrėti tik į priekį, laukti naujų orkestro ir jo jauno, talentingo vadovo meninių atradimų. Dabar Mindaugas pluša kiauras dienas, jis tą jungą neša.
