Pirmasis vasaros prisiminimas, vardu Džiazas
Rita Bočiulytė
„Ar nevertėtų perkelti džiazo festivalį iš birželio pradžios į pabaigą ar liepos pradžią? Gal tuomet galėtume tikėtis geresnio, jau tikrai vasariško oro?” – nuo scenos Teatro aikštėje gausiai susirinkusią publiką klausė Vytautas Kongas Grubliauskas, pradėdamas ir baigdamas 13-ąjį Klaipėdos pilies džiazo festivalį. Jis vėlgi neapsiėjo be lietaus, šiemet įkyriai krapnojusio du festivalio vakarus iš trijų.
Dievulio ašaros
 |
| Italų saksofonininkas R.Džiulijanis prisidėjo, kad intelektualaus, giluminio džiazo netrūktų. L.Pederseno džiazo kapela su dainininke A.Krame Abildtoft kerėjo geru tradiciniu džiazu. |
Taip jau susiklostė, kad vasaros pradžia Klaipėdoje asocijuojasi su Pilies džiazo festivaliu, pasaulio muzikos žvaigždžių lietumi ir… tiesiog lietumi. Kaip užburta, jis lyja kone kasmet, kai į Teatro aikštę suplūsta tūkstančiai žmonių pasiklausyti „gyvo” gero džiazo. Nemokamai ir bet kokiomis oro sąlygomis.
Klaipėdos džiazo festivalis išliko vienintelis Lietuvoje, kurio renginiai publikai nieko nekainuoja. Bet jie vyksta po atviru dangumi. Šiemet nuo lietaus atkakliausią publiką pasišovė gelbėti festivalio mecenatas „Neo group”, išdalindamas tris tūkstančius lietpalčių. Bet tai buvo kaip lašas jūroje – tiek daug žmonių susirinko į Teatro aikštę.
„Tryliktoji vyriausybė krito, tryliktasis festivalis prasideda!” – pranešė V.Grubliauskas.
Ar ne velnio žabangai: 13-asis festivalis, 13 koncertų jo scenoje Teatro aikštėje ir dar 13-osios Lietuvos vyriausybės griūtis… Velnio tuzinas – kur bepažiūrėsi. Nėra ko ir svajoti, kad nelytų lietus. Juolab kad jį kaip magnetas traukia Klaipėda ir džiazas. „Jo klausydamasis turbūt pats Dievulis verkia iš laimės”, – šypsojosi asociacijos „Klaipėdos džiazo festivalis” vadovė Inga Grubliauskienė.
Didžiausias ir brangiausias
 |
| „Nerve“ egzotikos suteikė japonas T.Nakamura. Dž.Majerio būgnų solo prilygo sprogimui. |
Per tris dienas 13-asis Klaipėdos Pilies džiazo festivalis uostamiesčiui ir jo svečiams padovanojo daugiau nei 13 valandų ugningos muzikos ir tikrą džiazo įžymybių liūtį – 120 atlikėjų iš 23 pasaulio šalių.
Tai buvo didžiausias ir brangiausias (kainavęs per 700 tūkst. litų) iš visų uostamiestyje vykusių džiazo festivalių.
13-asis prasidėjo birželio 2-ąją ir baigėsi birželio 4-ąją. 14 skirtingų projektų iš pačių įvairiausių šalių – tokio žvaigždžių sambūrio Klaipėdoje dar nebuvo.
Festivalio scenoje grojo džiazo įžymybės – saksofonininkai Erikas Marientalis ir Rosario Džiulijanis, gitaristai Denas Braunas ir Styvas Loganas, būgnininkas Džodžo Majeris, trombonininkas Džozefas Bovi, fleitininkas Ronaldas Snydersas, visuotinai pripažinti tradicinio džiazo autoritetai – danų „Leonardo Pedersen Jazz Capel“ bei Norvegijos ir JAV „Ytre Sulonsen Jass-ensemble“. Taip pat nestigo ir margaspalvės „world music”, randančios įkvėpimą džiaze.
Atidarymo koncertas, dedikuotas klaipėdiečio architekto ir didelio džiazo gerbėjo Vytauto Šliogerio atminimui, vyko Klaipėdos piliavietėje. Šalia Teatro aikštės buvo atidengta šaligatvyje įmontuota atminimo plokštė su bronziniu V.Šliogerio pėdos atspaudu. Festivalio scenoje pirmasis pasirodęs austrų ir slovakų „No Limit Jazz Quartet” pirmąjį savo kūrinį taip pat dedikavo V.Šliogeriui, palikusiam pėdą Klaipėdos mieste ir jo žmonių širdyse. Virkaujant smuikui, festivalio ekrane buvo rodomas dokumentinis penkių minučių filmukas „Pro memoria Vytautui Šliogeriui”.
Intrigavo kontrastais
 |
| V.Grubliausko ir E.Marientalio duetas publikai užėmė kvapą. Jauna džiazo festivalio publika jau pirmą vakarą šoko. |
Vėliau „No Limit Jazz Quartet” džiugino džiazu su čigoniškais ir slaviškais folkloro elementais. Nelengva dalia būti pirmiesiems. Bet aktyvus ir preciziškas ritmas, darnus smuiko, kontraboso ir fortepijono kvartetas, tikrų profesionalų muzikavimas publikos buvo įvertintas plojimais.
Gitaristas Juvalas Ronas ir „Ateities rezidentai” („Residents of The Future”) iš Izraelio grojo savo kūrybos muziką – labai ritmingą, aktyvią, energingą, savita harmonija apipintą. Joje susilydė rafinuotas džiazrokas, rytietiški meditaciniai motyvai, įtaigūs elektroniniai efektai, kūrę mistiškos kelionės po galaktiką nuotaiką. Įdomi, intriguojanti, fatališka buvo toji kelionė į ateitį.
Džiazo senjorų „Ytre Suloens Jass-Enseble” pasirodymas buvo gurkšnis gero, tradicinio, niekada nesenstančio džiazo iš Norvegijos. Ansamblis, kuris dažniau koncertuoja JAV nei savo tėvynėje, specialiai pasirodymui Klaipėdoje pasikvietė amerikietę dainininkę Triciją „Sista Teedy”, gyvenančią Europoje. Malonu buvo jų klausytis ir svarstyti, kaip džiazas trina ne tik žanrų, bet ir geografines ribas. Miela staigmena – retai išgirsi bosinės tūbos solo, juolab tokį puikų, kaip pagrojo Deividas Galdas.
Norvegų koncertas buvo absoliutus kontrastas izraeliečiams. Apskritai daug kontrastingos muzikos skambėjo šiame festivalyje.
Pirmosios festivalio dienos programą užbaigė olandas R.Snydersas, pernai pelnęs publikos simpatijų prizą ir teisę sugrįžti šiemet. „Ronald Snijders Extended Band” pasipildė naujais nariais – muzikantais iš Venesuelos ir egzotiška profesionalia šokėja, pagal R.Snyderso fleitos melodiją grakščiai šokusia afrikietiškus šokius. Afrikietiško „Surinamo kawinajazz” išradėjas su grupe festivalio scenoje vingiavo įvairių stilių kompozicijas – nuo Šiaurės Amerikos džiazo ir fussion iki karibiško džiazo, braziliškų groove, kitų džiazo atmainų. Labai jausminga, uždeganti muzika.
Sužvarbusi nuo vakaro vėsos publika turėjo progą pajudėti, pašokti, sušilti.
Festivalio apogėjus
 |
| E.Marientaliui antrino legendiniai gitaristai D.Braunas ir S.Loganas. Vengrų „Djabe“ pasirodyme naudojo ne tik savo tautos folkloro elementus, bet ir instrumentus. |
Birželio 3-ioji, šeštadienis, buvo karščiausia festivalio diena.
Aštuonių indų ir anglų muzikantų orkestras „Bombay Baja“ atžingsniavo per miestą ir grojo tiesiog minioje Teatro aikštėje, populiarias indų melodijas atlikdami ryškiu, temperamentingu ritmu. „Bonbay Baja” grojime susipynė bhangra, džiazas ir klasikos kūriniai. Šis marširuojantis orkestras sustiprino festivalyje egzotikos prieskonį ir pažintine prasme buvo naujas ir įdomus.
Scenoje romantiška gaida pasirodymą pradėjo italų saksofonininkas R.Džiulijanis – kylanti žvaigždė, kuri irgi prisidėjo, kad intelektualaus, giluminio džiazo netrūktų. Puikus saksofono solo kompozicijoje „Baltosios naktys”… Ir visas jo kvartetas – puikus, nuostabiai susigrojusi, subtili tikrų džiazo virtuozų komanda. Dar nespėjusi įsisiautėti publika svajingųjų italų klausėsi su nuostaba ir susižavėjimu.
Senegalo, Zambijos ir Suomijos muzikantų projektas „Ndioba & Topoto Band“ visus staiga metė į „world music“ ir folkroko bangas. Labai spalvingas multikultūrinis projektas, kuriame persipynę įvairūs muzikos stiliai. Dominuoja afrikietiškas groove – netradicinė, bet ekspresyvi, labai šilta muzika ir trykštantis emocijomis, betarpiškas jos karalius Ndioba, grojantis bosine gitara ir dainuojantis, sugebėjęs bemat išjudinti publiką, nešykštėjęs jai komplimentų.
Tai gerai „supureno dirvą” energingam būgnininko Iš JAV Dž.Majerio ir grupės „Nerve” pasirodymui. Stiprią dozę džiazroko su tiesiog sprogstančiu būgnų solo publika atlaikė stoikiškai. Garsas – didžiulis, labai intensyvus, bet idealiai kokybiškas. Išties „nervingas” „Nerve” projektas, prikaustęs publikos dėmesį. Elektroninės šokių muzikos pynės su džiazui būdinga improvizacija, unikali atlikimo maniera ir skaitmeninė garso apdorojimo metodika suponuoja aukšto lygio kinetinį ir dinaminį improvizacinės muzikos hibridą, kuriuo gali gėrėtis, priimti arba atmesti, kaip tau tiesiog per stiprų.
Lėktuvuose praleidęs parą, kad pasiektų Klaipėdą, garsus amerikietis saksofonininkas E.Marientalis su tarptautine grupe – amerikiečiais ir lenkais muzikantais grojo per patį lietų. Bet jo publika, kietai apspitusi sceną, tarsi nejautė. Visa Teatro aikštė siūbavo pagal saksofono melodiją lyg užkerėta. E.Marientaliui antrino legendiniai gitaristai S.Loganas ir D.Braunas. Jų grojamas veržlus, lengvas, viliojantis džiazas priminė paukščio skrydį. Nuostabus E.Marientalio duetas su D.Braunu, kerintis saksofonininko solo kompozicijoje „Niujorkas mano miestas”, užburiantis S.Logano aksominis bosas dainuojant bliuzą… Svajingas klasikos kvapas ir aukščiausio rango meistriškumas pakerėjo publiką.
Kulminaciją koncertas ir festivalis pasiekė tomis minutėmis, kai scenoje prie E.Marientalio prisijungė V.Grubliauskas su trimitu. Tokio „džemseišeno” Teatro aikštėje dar nebuvo. „Gyva” improvizacija gimė begaliniam tūkstantinės minios džiaugsmui.
Ir prieš miegą – „saldainiukas”: lenkų „šoumenai“ „Calle Sol” su kubiečiu Rėjumi Kebalu priešakyje. Elegantiški vyrukai baltais kostiumais ir sambos, salsos, kitų populiarių Lotynų Amerikos ritmų kaskados sugrąžino visus ant žemės, kojos pačios ėmė šokti…
Paskutiniai taškai
 |
| Dž.Bovi scenoje tryško energija. Paskutinį tašką padėjo efektinga menininkų B.Šarkos ir R.Zinkevičiaus misterija „Ugnies džiazas“ Karlskronos aikštėje. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos |
Sekmadienį festivalį tęsė danai – Leonardo Pederseno džiazo kapela, vėlgi grojusi gerą tradicinį džiazą. Beje, su labai gera danų džiazo dainininke Ane Krame Abildtoft. Pačios aukščiausios prabos atlikėjai. Orkestras suteikė gero svingo pojūtį, pilnatvės džiaugsmą.
„Šis lietus – menkniekis, palyginti su džiazo liūtimi, kuri tris paras užtvindė Klaipėdą, sušildydama visų širdis”, – sakė europarlamentaras Eugenijus Gentvilas, festivalyje pristatydamas vengrų grupę „Djabe”. Ji grojo nostalgišką džiazą su vengriško folkloro prieskoniu.
Legendinio trombonininko ir vokalisto Dž.Bovi, nuo 2003-iųjų gyvenančio Olandijoje, koncerto su grupe „Emergency Room” ypač laukė funky muzikos gerbėjai. Bet ne tik jie. Dž.Bovi – fantastiškas muzikantas, kurio profesionalumas, muzikiniai pasažai priverčia įtempti ausis kiekvieną, šį bei tą nusimanantį apie muziką. Neatsitiktinai šį atlikėją audringai sutiko ir ne mažiau audringai palydėjo įvairialypė festivalio publika.
Paskutiniai scenoje pasirodė latvių „Rhytm Community“, kosminės elektroninės muzikos su džiazo improvizacijomis taurę pripildę sklidinai.
Paskutinį tašką padėjo efektinga menininkų B.Šarkos ir R.Zinkevičiaus misterija „Ugnies džiazas“ Karlskronos aikštėje ir „džemseišenai“ džiazo klube „Kurpiai“, tris naktis šėlę iki paryčių.
Išties festivalio rengėjai ir dalyviai padarė viską, kad tą nelemtą velnio tuzino kipšiuką nubaidytų – geru pasiruošimu, džiazu ir ugnimi. Atrodo, nubaidė. Festivalis žada būti ir kitąmet.
Atsiliepimai – įvairūs
Kokios nuomonės džiazo gerbėjai apie šiemetinį Klaipėdos pilies džiazo festivalį?
Klaipėdietis kompozitorius Vladimiras Konstantinovas: „Bendras lygis labai aukštas. Nuo pat pirmosios grupės. Austrų ir slovakų kvartetas – labai aukšto profesinio lygio kompanija. Danų – klasikinis, bet labai kokybiškas bendas su puikia vokaliste. Italų saksofonininkas Rosario Džiulijanis irgi labai patiko. Žodžiu, čia tikra šventė sielai.
Man šiame festivalyje pirmiausia patiko labai gera garso kokybė: nepaisant gausaus garso, nepaprastai stipraus, ypač grojant Džodžo Majeriui ir „Nerve“, tai buvo priimtina ir puiku. Aš nustebintas tokios geros įgarsinimo kokybės.
Ndioba ir „Topoto Band“ pasirodymas, man atrodo, mažumėlę iškrito iš konteksto, nes žanru linksta labiau į popmuziką. Gal ir gerai, kad jie buvo čia, bet festivalio kontekstas yra šiek tiek kitoks.
Lyginant su ankstesniais, festivalis laikosi solidžiame lygyje. Galbūt tokių kaip Bilio Kobhemo, Meinardo Fergiusono arba panašių skambėjimu šįkart nebuvo, bet festivalio lygis labai aukštas. Tikrai jau metas Kongui pastatyti paminklą šalia Anikės (juokiasi). Tokį grandiozinį renginį surengti tokiam palyginti nedideliam miestui – unikalu. Juolab nemokamą. Ar ne laikas jau kažkaip limituoti šį nemokamumą? Organizatoriai galvoja, kad tuomet festivalis prarastų savo veidą. Bet matant publikoje atsitiktinių žmonių ir kaskart vis daugiau klausančiųjų muzikos, kyla mintis, gal reikėtų sukurti kažkokią oazę tiems, kurie nori netrukdomi klausytis ir už koncertą nepagailėtų dešimties litų ir daugiau.“
Dainininkas Stepas Januška: „Kiekvieną dieną girdėjau po kelis kolektyvus. Įspūdžiai – patys nuostabiausi. Atrodo, kad džiazas niekada neišsisemia ir kasmet pateikia vis naujų siurprizų. Tame ir yra festivalio intriga, – kad vis lauki jų. Šiemet tai, ko gero, buvo Erikas Marientalis. Tai, kaip jis groja savo muziką, kokią energiją perteikia žmonėms, – yra puiku. Aš gaudžiau tą energiją, man buvo didžiulis malonumas pajusti, ką muzikantas nuo scenos „transliuoja“ klausytojui. Be to, vengrai buvo ypač geri.
Kiti kolektyvai, kuriuos girdėjau, – daugiausia funky arba roko muzikos atstovai. Man patiko „Emergency Room“ ir Džozefo Bovi energija, taip vadinamas muzikinis „grūvas“, įvairūs ritminiai piešiniai.
Ko gero, labiau įvertinčiau naktinius „džemseišenus“, kurie vyko „Kurpiuose“. Nes ten atsiskleidžia dar viena džiazo festivalio pusė, ne mažiau vertinga nei tai, kas vyksta scenoje. Tos naktinės improvizacijos, kurios yra nepakartojamos ir nenuspėjamos, yra tiesiog muzikos lobynas, iš kurio verta pasisemti.
Jokių rimtų pastabų neturiu. Juolab kad festivalis turi savo veidą, savo formatą ir savo stilistiką. Jis turi savo lygį, kuris yra kaip aukštai pakelta kartelė, kurią reikia kasmet išlaikyti. Viskas priklauso nuo to, kokius muzikantus pavyksta pasikviesti. Kasmet festivalis turi savo ypatingas žvaigždes. O kiekviena iš jų atveža dalelę pasaulinio muzikos olimpo.“
Filosofas Leonidas Donskis: „Esu melomanas. Bet nemėgstu masinių švenčių. Išskyrus džiazo festivalį. Man tai yra nuostabioji Klaipėda, kurią aš myliu, – džiazo Klaipėda. Jei Jūros šventėje pradės dominuoti menai – aš už tai.
Šiemet džiazo festivalyje su virpuliu klausiausi Eriko Marientalio koncerto, jo grojimo su žymiu gitaristu Denu Braunu. Dar labai patiko visų trijų dienų pradžios – slovakai ir austrai, Rosarijo Džiulijanio kvartetas, Leonardo Pederseno kapela. Buvo gero, intelektualaus džiazo.
Kauno džiaze – rinktinė publika, bet brangūs bilietai. Kauno festivalyje svyruoja koncertų lygis, o Klaipėdoje jis stabiliai aukštas. Iki šiol prisimenu fantastišką Tutso Tylemanso koncertą 9-ajame Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje.“
Muzikai Laima ir Stepas Sugintai prisipažino didelių sukrėtimų nepatyrę. „Iš visų festivalių man šitas silpnokas. Niekas nesukrėtė. Marientalis – taip pat. Čia ne įvykis man. Apskritai festivalis per daug margas“, – sakė muzikologė L.Sugintienė. „O man Marientalis visai nieko, – dalinosi įspūdžiais trombonininkas S.Sugintas. – Su malonumu klausiausi Džozefo Bovi, Džodžo Majerio. Daug modernaus džiazo projektų, kurie ypač įdomūs jaunimui. Abu sūnūs nuėjo arčiau scenos.“
Teatrologė Gitana Gugevičiūtė ir poetas Mindaugas Valiukas: „Mes nuoširdžiai klausėmės ir šokome visas tris dienas, bet kažkokių atradimų priblokšti nebuvome. Kita vertus, kaip sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tai kodėl nesidžiaugti, kad miestui dovanojama šventė.“
