„Plartforma” – be formos

„Plartforma” – be formos

Šiuolaikinio meno fiesta po atviru dangumi ištvėrė rudens lietų, bet neištvers abejingumo

Gitana Gugevičiūtė

Magija: B.Šarkos spektakliuose hipnotizuoja aktoriaus plastika ir daiktų transformacijos. Nerijaus Jankausko nuotr.

Vasaros pabaigoje vykdavęs tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“ šiemet persikėlė į rudens pradžią ir trejų metų sukaktį Klaipėdos kruizinių laivų terminale šventė rugsėjo 8-ąją bjauriai lyjant. Su keliomis dešimtimis pačia geriausia prasme mažumėlę išprotėjusių žiūrovų.

Programa praretėjo

Šiemetinis festivalis, įspraustas į vienos dienos kevalą, buvo labai „šoklus“ – daugiau nei pusę programos sudarė šokis. Mažumų vaidmuo teko teatrui, muzikai ir tarpdisciplininiams projektams.

Dėl vienokių ar kitokių techninių kliūčių programa patyrė keletą netekčių: naujus skulptūrinius objektus menų smalsuoliams pristatė ne trys, o du skulptoriai. Negrojo grupė „Kontrabanda“. Nebuvo rodomas jau pagarsėjęs ir bene labiausiai festivalio programoje intrigavęs Loretos Juodkaitės šokio diptichas „Salamandros sapnas. Paveikslas“ (rež. V.Masalskis). Iš gailesčio sustirusiam žiūrovui neįvyko ir Gabrielės Labanauskaitės & co audivizualinės poezijos projekto „Tarp…“ prezentacija.

Bet veiksmas truko daugiau nei aštuonias valandas, kurių nepavadinsi „išbrauktomis iš gyvenimo“…

Lyg konvejeriu

Ką nors prasmingesnio pasakyti apie festivalyje matytą šiuolaikinį šokį trūksta ne tik išmanymo, bet ir žodžių. Juos (žodžius) stabdo ir tam tikras nuobodis, ėmęs žiūrint abstrahuotų judesių, santūrios plastinės raiškos, šykščių choreografinių sprendimų koliažus.

Tikėtasi originalių choreografinių, scenografinių sprendimų, šokėjų iššūkio savo pačių kūnams, bet prieš akis tarsi ant konvejerio juostos slinko panašūs meniniai produktai, kurių pagrindinis ingredientas – iliustratyvumas.

Todėl ryškiausiai tą vakarą atmintyje užsifiksavo choreografės Daivos Palubinskaitės projektas „Vieta, kurios nėra“ (šokėjai: D. Binkauskaitė, M. Milčius, S. Bladzenauskaitė) – trijų kūnų fantasmagoriškas judėjimas specialiame vandens baseinėlyje. Gluminanti šalčio ir gyvo kūno fizika.

Žiūrovas – per toli

Beno Šarkos spektaklis „Kas lieka, kai nieko nelieka“ kur kas rafinuočiau skambėjo gegužės mėnesį, kai prisistatė spektaklio-eskizo pavidalu.

Šįkart žiūrovas buvo per toli. Žodžių atrodė per daug, o ir tie patys – sakomi stiebiantis į mikrofoną – skriejo visomis kryptimis it strėlikės, netaikliai laidomos į publikos smegenų taikinį.

Skirtingai nuo kitų B.Šarkos spektaklių, šitam kameriškumas, betarpiškesnis kontaktas su publika ne tik kad nekenkia, bet ir padeda. Šįkart buvo sužaista pakankamai formali ping-pongo partija ir dėl to kalta, žinoma, aplinka – lietus, aukšta scena, judėjimo laisvę varžantys mikrofonai ir pan.

Atimk iš Beno spektaklių jo paties kūną, uždrausk jo daiktams transformuotis – kas tada lieka iš magiško ritualo, iš hipnotizuojančio reginio? Schema. Tebūnie – nestandartinio spektaklio schema. Tebūnie – atvira repeticija, kaip kad savo gimdytinį nori vadinti spektaklio kūrėjas. Bet ir apie repeticijas galime kalbėti kaip apie daugiau ar mažiau pavykusias.

Šilčiausias numeris

Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ premjerą – Justo Tertelio (aktoriaus ir dramaturgo) monospektaklį „PRA vienos dalies vieno aktoriaus prasidėjimas“ (rež. A. Giniotis) – būtų galima tituluoti šilčiausiu festivalio numeriu.

Tai ironiškas, šmaikštus kalbėjimas apie aktorystę. Apie suvokimą save esant „kitokį“. Apie jauno aktoriaus debiutą teatre. Apie teatro svarbiausiuosius – scenografą, režisierių, kompozitorių, apšvietėją ir „europinio lygio“ kritiką, kuris kartais leidžia sau parašyti šykščią žinutę apie „ne europinio lygio“ aktorių. Apie nesusipratimus, susireikšminimą ir tikrą pašaukimą.

Pasirodymo forma leidžia jį įsivaizduoti ir teatro scenoje, ir kokiame nors naktiniame klube. Mat, kaip išsireikštų koks rafinuotesnis rašytojas, „J.Tertelio „PRA vienos dalies vieno aktoriaus prasidėjimas“ – tai ne Antigonės monologas“. Tai toks subalansuotas „pabaksnojimas“ į rūpimą aktoriui ir dramaturgui temą: ne bukas (nors kai kada banalokas), ne pretenzingas; žaismingas, atpalaiduojantis, bet neužmigdantis – žiūrovas budrus. Jis net demonstruoja emocijas, bet…

Ant idealistų nugaros

Jei jau bus lemta, tai Beno spektaklį „Kas lieka, kai nieko nelieka“, žiūrėsiu ir trečią, ir aštuntą kartą, o „PRA“ popkorno (atsiprašau už šią nevartotiną svetimybę. „Kukurūzų spragėsis“ skamba per daug intelektualiai) užteks ilgam. Tačiau Justas pasėjo ilgesį matyti jį scenoje.

Festivalis, ačiū Dievui, nesugebėjo atimti noro žiūrėti į sceną.

Galbūt ir dėl šios priežasties taip pat, renginiui finišuojant, gražiai muzikuojant solistei Indrei Dirgėlaitei su folkdžiazo muzikos grupe „Virsmas“ (Suomija), pėdinau namop ir galvojau apie eutanaziją. Apie tą diskutuotiną veiksmą, atliekamą marinamojo labui.

Juk rengėjai ir organizatoriai neturėtų naiviai tikėtis, kad po kokybiškų ir turtingų jų pačių parengtų festivalių, po sveikų ir įvairių pasirodymų taip pat įtikinamai žiūrovo hedonistinius ir intelektinius poreikius gebės tenkinti akivaizdžiai finansiškai ir morališkai marinamas renginys.

Ir tai, kad dar vienas festivalis „išvažiavo“ ant kultūros idealistų nugaros, visai nedžiugina. Atvirkščiai.

by admin