„PLArTFORMA“ – menų sintezės fiesta
Rugpjūčio 24-26 dienomis Klaipėdos piliavietėje, laivų remonto įmonės cechuose ir jachtų elinguose jau antrą kartą šurmuliavo tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „PLArTFORMA“, sujungęs teatro, šokio, muzikos ir dailės menų mūzas. Festivalio vizitinė kortelė – šiuolaikinis menas netradicinėse erdvėse.
Parodė tris teatro projektus
 |
| R.Čekuolytės „Bukareštas. 1968“ įdomus įspūdingais, ryškiais sceniniais kostiumais, kriminaliniu prieskoniu, saikinga erotika ir sovietine retrospektyva paskaninta dramaturgija. |
Jūratė Grigaitienė
Šiemetinėje „PLArTFORMOJE“ parodyti trys sėkmingiausi pastarųjų metų Lietuvos teatro projektai.
Tai trečius metus iš eilės „Menų spaustuvės“(Vilnius) organizuoto projekto jauniems menininkams „Ateinantys“ spektakliai R.Čekuolytės „Bukareštas. 1968“ (pagal K.Serovo ir I.Vyrypajevo kino scenarijų) ir I.Lausund „Bestuburiada“ (rež. D.Jokubauskaitė) bei „Teatro projektų“ (Kaunas) inicijuotas spektaklis „Idioto mišios“ pagal F.Dostojevskio romaną „Idiotas“ (rež. R.Atkočiūnas) sulaukė publikos susidomėjimo.
„Bukareštas.1968“
R.Čekuolytė Vilniaus dailės akademijoje baigė kostiumo dizainą, o šiuo metu Maskvoje studijuoja kino scenarijaus rašymą. Tad spektaklis „Bukareštas.1968“ – režisūrinis jaunos menininkės debiutas scenoje.
Stipriosios spektaklio pusės: įspūdingi, ryškūs sceniniai kostiumai (dail. R.Čekuolytė), grimas (Ž.Jasiulionienė), rekvizitas bei kriminaline intriga, saikinga erotika ir nūnai madinga sovietine retrospektyva paskaninta dramaturgija.
Tačiau dar matyti grubios debiutuojančios menininkės režisūros „siūlės“, kai kur jaučiamas elementarių teatrinių žaidimo taisyklių neišmanymas. Neišraiškingos, monotoniškos mizanscenos, sceninio veiksmo trūkumas, kai veikėjų santykiai sprendžiami per žodinį dialogą, užmirštant, kad teatras įdomus savo specifine raiška ir neverbaline plastika, kuri nebūtinai sutampa su dramaturgo sukurtu tekstu. Spektaklyje pasigedau gilesnių poteksčių, įdomesnių veikėjų prisitaikymų, teatrinės kalbos.
„Bukareštas. 1968“ labiau priminė teatralizuotą pjesės skaitymą ar radijo vaidinimą, kai ir užmerkęs akis gali suprasti, kas vyksta scenoje. Du seni geri draugai samdomi žudikai Mikajus (akt. D.Samarakas) ir baro šeimininkas Ivanis (R.Jasiulionis) myli vieną moterį Liučiją (akt. G.Latvėnaitė) ir grumiasi dėl jos palankumo tarpusavyje. Mes girdime tekstą ir suprantame, kad jie myli, bet nematome, kaip myli ir kaip kovoja dėl savo meilės. Tiesa, A.Vilutytė, sukūrusi fatališkos moters vaidmenį, yra arti teatro kalbos. Jos daugiaprasmis „umm…”, erotiškai iškošiamas pro suspaustas lūpas, pasako žymiai daugiau nei šimtai beprasmiškai ištartų žodžių. O kurčnebylė (ar mažakalbė) Liučija visiškai neaiškus, psichologiškai nemotyvuotas personažas, nes neturi realaus ginklo – teksto, o parateksto nesukuria. (Prisiminkime E.Nekrošiaus spektaklyje „Pirosmani“ V.Petkevičiaus sukurtą kurčnebylį Sargą ir suprasime, koks gali būti įdomus ir iškalbingas scenoje nekalbantis žmogus.)
Akivaizdžiai matomas spektaklio „skyles“ pridengia įdomūs charakteriniai aktorių vaidmenys ir stilingas scenos vizualumas: penkiakampė žvaigždė, sovietinių paradų fragmentai, raudonos vėliavėlės ir stiklinė balto pieno, kurį išpurškia vaikelio besilaukianti Liučija, norėdama išsakyti viduje susitvenkusias savo emocijas ir mintis. Manau, kad tai jaunos režisierės paraiška, nors teatro režisūra dar pralaimi nelygioje dvikovoje su literatūriniu tekstu.
„Bestuburiada“
 |
| I.Lausund „Bestuburiadoje“ (rež.D.Jokubauskaitė) žaviai susipina savita teatro kalba, improvizacinė aktorių vaidyba ir išraiškinga kūno plastika. Klaipėdietis aktorius V.Anužis „Idioto mišiose” (rež. R.Atkočiūnas) vaidina Rogožiną. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Jaunos režisierės D.Jokubauskaitės spektaklis „Bestuburiada“, sukurtas pagal vokiečių dramaturgės I.Lausund pjesę, teatro kritikų yra pripažintas sėkmingiausiu praėjusių metų „Menų spaustuvės“ programos „Ateinantys“ projektu.
Visa spektaklio idėja ir koncepcija užkoduota pavadinime. „Bestuburiada“ – apie paklusnius, konkurencinės visuomenės įbaugintus, nusižeminusius žmones, neturinčius stuburo. Veiksmas vyksta biuro priimamajame, prie mistinio viršininko kabineto durų, kur penki N kompanijos darbuotojai konkuruoja vienas su kitu, bandydami pranokti ne tik kitus, bet ir save. Santykiai tarp kolegų pasiekia tokią įtampą, kad vaidinimas virsta grotesku su ryškiais absurdo elementais. Baimės ir konkurencijos įkaitintoje atmosferoje žmonių tarpusavio santykiai ne tik kad nenormalūs, bet tiesiog iškrypę. Net dešimt kartų viešai suduotas antausis kolegos kolegai priimamas kaip nemalonus, bet savaime suprantamas kontakto užmezgimo būdas, o realiai įsmigęs peilis merginos nugaroje – kaip konstruktyvus savo idėjos pristatymo viršininkui aktas.
Ryškiai raudona odinė bokso treniruotėms skirta kriaušė spektaklyje netikėtai virsta gyvai plakančia žmogaus širdies metafora, kurią valdo paslaptingas personažas, gal Angelas, o gal pati Mirtis. Beprotiško darbo, šiuolaikinių tempų ir streso nualinta širdis daužosi kaip pašėlusi ir jau pasiekė kritinę priešinfarktinę būseną, bet pagaliau nurimsta. (Beje, skaičiau, kad japonai po darbo susikaupusias emocijas išlieja kumščiuodami įsivaizduojamą viršininko maketą ir taip atsipalaiduoja.) Jei žmogus nebepajėgia išlaviruoti sudėtingų šiuolaikinės visuomenės nustatytų taisyklių ir normų ekvilibristikoje, belieka vienintelis kelias – visiškas atsiribojimas nuo jos arba išprotėjimas. Kulminacija pasiekiama, kai vieną iš N personažų vaidinantis aktorius A.Kasanavičius svarbiame direktorių korporacijos susitikime Londone, žvelgdamas į arbatos puodelį, netikėtai panyra į dvasinę nirvaną ir susitapatina su arbatos daigeliu iš Šri Lankos bei prisijungia prie visų pažemintųjų arbatžolių giedojimo.
Režisierė, į pagalbą pasitelkusi pradedančias choreografes R.Butkutę ir J.Deineko, sukuria labai ryškią savojo teatro kalbą, kurioje susipina improvizacinė aktorių vaidyba, išraiškinga kūno plastika, neretai virstanti choreografinėmis miniatiūromis. Džiugu, kad jaunos režisierės D.Jokubauskaitės spektaklyje „Bestuburiada“ dera visi komponentai: vaidyba, režisūra ir aktuali tema bei idėja, kas dabar reta pastatymuose.
„Idioto mišios”
F.Dostojevskio romanas „Idiotas“ Lietuvoje inscenizuotas pirmą kartą. Spektaklis nėra tradicinis ir rodomas retai dėl specifinio sumanymo ir dėl to, kad kūrybinė grupė surinkta iš visos Lietuvos. Spektaklyje vaidina garsūs įvairių teatrų aktoriai: P.Venclovas, M.Žiemelytė, V.Anužis, K.Skokova, R.Šimukauskas, M.Vaitiekūnas, A.Šukytė, V.Vaičekauskas.
Režisierius R.Atkočiūnas sukūrė rusų klasiko F.Dostojevskio romano sceninę versiją, pavadinęs ją „Idioto mišiomis“. Premjera įvyko 2003 metais Kauno šv. Jurgio bažnyčios erdvėje, kuri teikė ypatingą nuotaiką ir atmosferą spektakliui.
Klaipėdoje „Idioto mišios“ suvaidintos viename laivų remonto įmonės ceche. Sunku patikėti, bet gamybines patalpas režisierius panaudojo maksimaliai, paversdamas jas paslaptinga, kiek mistiška F.Dostojevskio romano herojų erdve. Tinkamai parinkta vaidybos aikštelė ir joje kuriama atmosfera – vienas svarbesnių spektaklio komponentų. Žiūrovų vaizduotę ir jausmus aitrina tikra drėgmė, varvantis lietvamzdžio vanduo, apipelėjusios sienos ir paslaptingos nišos, blykstelėjusi ugnis ir girgždantys laiptai, rupi žemė po veikėjų kojomis ir šiurpūs kastuvo dūžiai į kietą grindinį… Net ir aktorių balsai sklinda tarsi iš toli, sukeldami nejaukų, ilgai ausyse skambantį aidą.
Vieninteliai „netikri“ šios scenos atributai – raudono audeklo draperijos, sustiprinančios dostojevskiškas herojų aistras ir pranašaujančios kruviną tragedijos finalą. Įspūdį sustiprina muzika (komp. A.Jasenka) ir ant sienos rodomi videovaizdai.
Rogožino vaidmenį spektaklyje sukūrė Klaipėdos dramos teatro aktorius V.Anužis. Jo akla meilė gražuolei Nastasjai Filipovnai (akt. M.Žiemelytė) laviruoja ant beprotybės ribos ir, pasak pagrindinio personažo Myškino (akt. P.Venclovas), nesiskiria nuo pykčio. Todėl nestebina Rogožino poelgis dėl mylimos moters paaukoti visą savo turtą ir likti basam tikrąja ta žodžio prasme, o spektaklio pabaigoje iš beprotiškos meilės ją nužudyti.
Meilė ir Mirtis šiame spektaklyje – lygiavertės partnerės, tapačios vertybės, sukrečiančios savo tikrumu ir iškilminga didybe. Šiuolaikiniam žiūrovui sunkiai suvokiama Dostojevskio epochos herojų poelgių logika ir vertybės verčia susimąstyti ir sukrečia, o romane keliamos idėjos priartėja prie šventų mišių sakralaus ritualo.
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „PLArTFORMA“ skatina naujų, netradicinių meno raiškos formų paiešką ir sklaidą, tampa vieša tribūna ne tik pripažintiems teatro meistrams, bet ir jauniems, pirmuosius žingsnius žengiantiems menininkams. Gaila tik, kad šiame festivalyje dalyvavo labai mažai savų, klaipėdiečių menininkų.
