„Plartforma“ parodė kitokią šventę

„Plartforma“ parodė kitokią šventę

Jūratė Grigaitienė

Visas tris Jūros šventės dienas Klaipėdos piliavietės teritorijoje ir senajame tabako fabrike šiemet šeimininkavo tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“, kvietęs publiką į spektaklius, šokio ir džiazo projektus, masinęs performansais ir instaliacijomis.

Režisierius C.Graužinio spektaklis pagal M.Krimpo pjesę „Pasikėsinimai į ją“ žiūrovams uždavė daugiau klausimų.

Provokavo „Pasikėsinimais į ją”

Režisieriaus Cezario Graužinio spektaklis pagal šiuolaikinio britų autoriaus Martino Krimpo pjesę „Pasikėsinimai į ją“, parodytas „Plartformoje“, – drąsus dramaturginis eksperimentas, kuriame nėra aiškios siužeto linijos, realiai veikiančių personažų ir kitų tradicinio teatro elementų.

Tai daugiaprasmis spektaklis, sklidinas skaudžių šiandienos aktualijų, verčiantis žiūrovus suklusti, įtemptai mąstyti, ir, svarbiausia, įdėmiai klausytis, nes informacija, sceniniai įvaizdžiai pasiekia sąmonę ne per vaizdą, bet per klausą. Mat pagrindinė raiškos priemonė šiame spektaklyje yra žodis, tekstas, pasakojimas. Įdomu, kad dramaturginis tekstas tampa vizualiai „regimas“ aktorių ir žiūrovų vaizduotėje. Režisierius, ieškodamas savitos teatro kalbos, griauna tradicinio psichologinio teatro sampratą, kuria „vaizduotės teatrą“. Tad spektaklyje išnyksta sceninis veiksmas, laikas, erdvė, personažų tarpusavio santykiai, bendravimas, įvykių grandinė, konfliktai ir t.t. Aktoriai tekstu sukuria personažų išvaizdą, jų charakterio ypatybes, įvykio aplinkybės, laiką, scenovaizdį ir kt. Jie neįsikūnija į vaidinamus personažus, o tiesiog papasakoja apie juos, nuolat išlaikydami tam tikrą distanciją. Tik kartais spektaklyje šmėsteli vienas kitas gyvas, trumputis dialogas, kupinas autoriaus remarkų: „ji pasakė, pasisuko, užsidegė cigaretę, suriko“.

Kartais penkių aktorių pasakojimas fragmentiškas, o kartais iki skausmo realus, smulkmeniškas, su visom iš to išplaukiančiom detalėmis. Gal todėl spektaklis kiek efemeriškas, sunkiai apčiuopiamas, daugiau kiekvieno žiūrovo fantazijos vaisius. Nes sceniniai įvykiai ir kolizijos ne parodomi, o, tiesiog vaizdžiai papasakojami. Žiūrovas provokuojamas scenoje pakabintame tuščiame ekrane susikurti savo spalvotą, o gal nespalvotą filmą, įsivaizduoti atskirus epizodus.

Spektaklis „Pasikėsinimai į ją“ prasideda telefoninių skambučių įrašų, paliktų autoatsakiklyje Anei, perklausa. Skambina švelnumo išsiilgęs mylimasis, įtūžęs meilužis, rūpestinga motina, vaikystės draugas… Mistinis Anės paveikslas, kaskart įgaunantis vis keistesnius pavidalus, driekiasi per visą spektaklį kaip jungianti ir vienijanti grandis. Vieno žmogaus likimas tarsi mažas šapelis sukasi galinguose kosmopolitinės, harmoniją ir tradicijas praradusios civilizacijos sūkuriuose.

Penki respektabilios išvaizdos, tamsiais, griežto stiliaus klasikiniais kostiumais uniformuoti aktoriai (Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė, Julius Žalakevičius), tarsi sterilūs chirurgai aštriu skalpeliu, tekstu „mėsinėja“ Anios gyvenimą. O gal tai teismo ekspertai, atkakliai bandantys išsiaiškinti Anės psichologijos niuansus, jos poelgių motyvus? Ar sumanūs viešųjų ryšių technologijų specialistai, kuriantys bauginantį kitokios kultūros ir mąstymo moters įvaizdį? Kas ji – toji realiai nereali Anė?

Spektaklio programėlėje rašoma, kad neegzistuojanti „herojė Anė – mūsų dienų pasaulio tragedijų, baimių, troškimų ir bandymų jį pakeisti įsikūnijimas“. Spektaklyje Anė – maža nerūpestinga mergaitė, gimusi ir užaugusi nuostabaus grožio kalnuotoje vietovėje, tautoje, kurioje karta iš kartos saugojamos šeimos tradicijos, o gimus vaikui, pasodinamas ir jo vardu pavadinamas vaismedis. Anė – šešiolikmetė paauglė, palikusi jaukius tėvų namus ir klajojanti po platų pasaulį su fotoaparatu ir dideliu raudonu kelioniniu krepšiu, prigrūstu akmenų. Anė – vienišė teroristė be jokios konspiracijos telefonu užsisakinėjanti picas ir šaltakraujiškai paliekanti sprogmenį prekybos centro patalpose, kuris sudrasko į smulkius gabalėlius ne tik išblizgintas vitrinas, bet ir gyvus žmones. Anė – kančios išvagotu veidu moteris, paklaikusiu žvilgsniu, išsidraikiusiais, krauju suteptais plaukais senu „Kadilaku“ į aerouostą vežanti savo dukros palaikus juodame celofaniniame maiše. Anė – puikių formų gražuolė, besifilmuojanti reklaminiame pornofilme. Anė – savižudė, jau kelintą sykį nesėkmingai bandanti nutraukti savo gyvybės siūlą… Ir dar daug kitų vienos ir tos pačios moters paveikslo interpretacijų, apipintų keisčiausiomis jos gyvenimo aplinkybėmis. Aišku viena, kad tas personažas ne toks kaip visi, nuolat bandantis išsiveržti iš kietai suspaustų ir gerai sustyguotų šiuolaikinės civilizacijos gniaužtų. Anė – jauna maištautoja, keršijanti pasauliui už sugriautus idealus, sudegintus tėvų namus, personažas nepanorę tapti civilizacijos auka, bet tapęs savo paties auka. Programėlėje rašoma, kad pagrindinė spektaklio tema komunikacijos katastrofa, pasireiškianti masinės informacijos priemonėse, kurios simuliuoja komunikaciją ir užgožia realybę, pateikdamos begalę jos interpretacijų. Kalba čia atlieka svarbią funkciją – gyvas ir vizualus skirtingų kalbų vartojimas išreiškia bandymą komunikuoti ir kartu jo neįmanomumą.

C.Graužinio trupės spektaklis „ Pasikėsinimai į ją“ žiūrovams uždavė daugiau klausimų, negu atsakymų. Bet turbūt čia ir yra tikroji meno paskirtis – provokuoti, jaudinti, versti susimąstyti.

B.Šarkos „Iki galo, kiaurai“ – magiška ugnies drama simboliniame rate, gaubiant vakaro sutemoms ir pučiant žvarbiam vėjui, – žadino žiūrovų mintis ir jausmus. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

„Atvirame rate“ – visiškai atvirai

„Keistuolių teatro“ režisierius Aidas Giniotis kartu su savo auklėtiniais Lietuvos muzikos akademijos ketvirto kurso studentais pasirodymą „Atviras ratas” įvardija ne kaip spektaklį, bet kaip teatro laboratoriją, teatrinį vyksmą., kuris niekada nebūna toks pat ir yra gyvas, nuolat besikeičiantis kūrybinis procesas. Jauni žmonės, sėdėdami ratu ant kėdžių, žiūrovų apsuptyje, prisimena bei žaismingai improvizuoja ryškiausias savo vaikystės ir paauglystės istorijas. „Atviro rato“ dramaturginis audinys išaustas autentiškais būsimų aktorių autobiografinių raštų siūlais. Šio projekto idėją režisierius bandė realizuoti dar nuo 1989 metų. Pirmą kartą “Atviras ratas” buvo parodytas 2004-ųjų rugpjūtį Vokietijoje. Lietuvoje premjera įvyko spalio mėnesį Vilniuje ir Alytuje vykusiame nacionalinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos “Asitežas” festivalyje. Julijus Lozoraitis autobiografines improvizacijas spaudoje pavadino šio festivalio sensacija. Už šį projektą A.Giniotis šiemet buvo apdovanotas “Auksiniu scenos kryžiumi”.

Režisierius prisipažino, kad buvo nelengva įtikinti kursą imtis šio projekto. Jauni žmonės nerimavo, ar, atrodo, niekuo neišsiskiriančios, paprastos jų vaikystės bei paauglystės istorijos sudomins šiandieninį žiūrovą. Be to, asmeninių skaudulių atvėrimas, vieša išpažintis yra daug sudėtingesnis ir skausmingesnis procesas, nei vaidinimas prisidengus personažo kaukę.

Aktoriai prisimena savo vaikystės nuotrupas ir kuria trumpus etiudus: draugystė kieme, santykiai su tėvais, įvairios baimės, Kalėdų senelio laukimas prie eglutės ir kt. Vėliau, jaunuoliams bręstant, problemos vis sudėtingesnės ir skausmingesnės: tėvų skyrybos, išdavystės, pirmasis pasimatymas, lėtas šokis, bučinys, socialinė neteisybė ir pirmosios artimiausių žmonių netektys. Graudžios istorijos kaitaliojasi su juokingais atsitikimais, o siužetinė linija dinamiškai rutuliojasi asociacijų principu: mokykla, šeima, meilė, draugai ir panašiai. Vieni aktoriai drąsiai ir visiškai nesivaržydami kloja savo gyvenimą publikos teismui, o kiti dar kiek varžosi, nedrąsiai bando prisijaukinti asmenines skriaudas ir netektis. Aktoriai ne vaidina, o tiesiog dar kartą išgyvena kažkada įvykusias istorijas, todėl kiekvieną kartą spektaklis būna vis kitoks, nuolat keičiasi ne tik situacijos , bet ir aktorių sudėtis.

Pasak režisieriaus A.Giniočio, „išdrįsti kalbėti, tai tas pat kaip išpažinti. Išpažindamas pažįsti save. Per save – kitus. Kelias nuo savęs pažinimo į kitų pažinimą – nesibaigiantis kelias. Tarsi užburtas ratas. Mūsų tikslas – atverti tą ratą. Prakalbėti atvira teatrine kalba. Teatrinėmis taisyklėmis. Apie kitus per save. Gydyti ir gydytis. Teatru.“

Įdomiausia, kad nuo pirmos akimirkos užsimezga glaudus ryšys tarp aktorių ir žiūrovų, vyksta nuoširdi ir atvira komunikacija, nes publika atpažįsta save, susitapatina su pasakojamais veikėjais. Visos istorijos artimos ir suprantamos, nes kiekvienas vaikystėje tikėjome Kalėdų seneliu, jautėmės įskaudinti draugų, tėvų, mokytojų, o paauglystėje nerimavome dėl savo pakitusios išvaizdos, skaudžiai išgyvenome pirmą meilę ir galbūt palaidojome brangų žmogų.

Nors aktoriai sėdi ratu ir pasakoja bei improvizuoja savo praeities situacijas tarsi vienas kitam, žiūrovas jaučiasi pilnateisis teatrinio proceso dalyvis. Jis jaudinasi ir smagiai juokiasi kartu su jaunaisiais herojais. Stebint spektaklį, kyla dviprasmiškos mintys, kad realus gyvenimas kartais daug įdomesnis už iliuzorinį teatrą, nes yra paremtas tikrais išgyvenimais, realiais žmonėmis ir neišgalvotomis situacijomis. Aktoriai, pasakodami savo istorijas, atsiveria, „čia“ ir „dabar“ vyksta viešas teatro terapijos seansas. „Atviras ratas“ – įdomus ir vertingas kūrybinis edukacinis eksperimentas, atvėręs ne tik vaidinančių aktorių, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovų neišsemiamas asmeninės patirties gelmes.

Beno Šarkos „Iki galo, kiaurai“

Ne paslaptis, kad kiekvieną kartą eidami į žymaus netradicinio Gliukų teatro režisieriaus ir aktoriaus Beno Šarkos premjerinį spektaklį, performansą ar akciją ištikimi jo gerbėjai laukia ir tikisi nepaprasto, originalaus ir užburiančio reginio. Ne išimtis ir naujoji premjera „Iki galo, kiaurai“, parodyta tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“.

Unikalus režisieriaus B.Šarkos spektaklių nepaprastumas stebina, žavi, gąsdina, verčia aikčioti iš nuostabos, šokiruoja, glumina, piktina, bet nė vieno, net ir atsitiktinai užklydusio žiūrovo nepalieka abejingo.

Benas autentiškas nuo pradžios iki galo. Autentiška režisūra, dramaturgija, scenografija, kostiumai, vaidyba, gal tik muzika, retkarčiais, skamba „pasiskolinta“. Stebina vieno žmogaus vidiniai resursai, kūrybiškumas, savitas mąstymo būdas. Menininkas iš savo įgimtų vidinių gelmių tarsi iš gilaus šulinio nuolat semia naujas idėjas, spektaklių siužetus, personažus.

Organiškai nevirškindamas tradicinės scenos dėžutės, savo vaidinimo veiklos erdve Benas šį kartą pasirinko neišvaizdžią dykvietę piliavietės teritorijoje, kuri vakaro sutemų gaubiama, netikėtai virto magišku žaidimų ratu.

Spektaklį „Iki galo, kiaurai“ pats režisierius įvardino, perfrazuodamas žymų lietuvių mitologą Gintarą Beresnevičių, kaip „ekstremalias būkles baltų tradicijoje“. Iš tiesų baltiškos mitologijos simbolių spektaklyje gausu: nubrėžtas ratas, ėjimas ratu, molis, ugnis ir kiti.

Nepamainomas teatrinės atmosferos kūrėjas maksimaliai panaudojo natūralią aplinką. Vaidinime dalyvauja ne tik žmonės, bet ir ugnis, žemė, molis, vanduo, akmuo ir net žmogui nepavaldus vėjas. Visi šie elementai yra ne atsitiktiniai, o svarbūs spektaklio komponentai, gyvi personažai. Nebūtų tikros žemės, ugnies, vėjo, ir spektaklis bemat prarastų savo autentišką raišką. Net pusvalandžio vėlavimas atlieka tam tikrą žiūrovų pasiruošimo, nusiteikimo ir susikaupimo funkciją.

Spektaklyje nėra siužeto, verbalinio teksto, o tik dviejų iki skausmo atvirai nuogų, šlapiame molyje išsivoliojusių žmonių meditacinis šokis su ugnimi. Benas Šarka ir Rytis Zinkevičius surengė įstabų ugnies atnašavimo ritualą, sukūrė ugnies dramą. Sielą apvalanti, blogį naikinanti, gyvybę kurianti ugnis spektaklyje yra pagrindinis veikėjas, gyvas, pulsuojantis organizmas. Čia ji tik vos vos rusena, čia jau plyksteli atvira liepsna ir vėl nurimsta, čia jau šoka savo kulminacinį šokį, akinančia šviesa, nutvieksdama ne tik du nuogus, rate besiblaškančius žmones, bet ir gausiai susirinkusias žiūrovus.

Ugnies drama, kaip ir pats žmogaus gyvenimas: kartais tik blankus rusenimas, kartais žaismingas liepsnos plazdenimas, kartais aistringas ugnies šokis ar beprotiškas, viską aplink nuskaistinantis ugnies fakelas. Ugnis byloja apie žmogaus vidinius išgyvenimus, jo kančią, džiaugsmus bei neišvengiamą mirties ir prisikėlimo naujam gyvenimui nuojautą. Sudega ugnis ir lieka pelenai. Bežodis spektaklis, bet kartu ir toks iškalbingas savita „gliukiška“ teatrine kalba, vieninga ir iki galo išbaigta stilistika, „ekstremalių būklių“ pritvinkusia atmosfera.

Tiesa, B.Šarka po spektaklio apgailestavo, kad ugnies buvo ryškiai per mažai, jos turėjo būti dešimteriopai daugiau. Tiesiog nugalėjo sveikas protas ir didelė pagarba žiūrovui. (Spektaklis greit bus pakartotas, ir ugnies režisierius žada keleriopai padauginti). Gal todėl pritrūko kulminacinio taško, pagrindinio akordo, todėl ugnies fejerija spektaklio pabaigoje įgavo kiek monotonišką, meditacinį atspalvį.

Magiškas ugnies reginys simboliniame rate, gaubiant vakaro sutemoms ir žvarbiam vėjui plazdenant tris drobės audeklus, žadino žiūrovų mintis ir jausmus, budino pirmykščius žmogaus prigimties gaivalus ir audrino vaizduotę, tiesiog kėlė estetinį pasigėrėjimą. Gausiai susirinkę žiūrovai vėlyvą spektaklį (jis prasidėjo 23 val.) priėmė kaip atgaivą sielai, akimirkai pajuto tikrumo ir bendrumo jausmą, o piliavietės teritorijos dykvietė trumpai valandėlei virto magiška dvasingumo oaze popkultūra alsuojančiame Jūros šventės kontekste.

by admin