„PLArTFORMA“: šokio spektakliuose stinga choreografijos
Rugsėjo 29 – spalio 1 dienomis „Švyturio menų doke“ šeštąjį kartą vykęs tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ galėjo pasigirti gana gausia jaunatviška auditorija ir geru oru. Priešingai nei šokio spektakliai – savo choreografija.
Violeta Milvydienė
Dominavo svečiai
Šiemet pripažinto reprezentaciniu Klaipėdos miesto festivalio visumos įvaizdį iš esmės formuoja netolimojo užsienio pajėgos – pavieniai svečiai ar grupelės iš Estijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovėnijos. Dar šokio spektaklių platformoje pasirodė dalyvė iš Prancūzijos, o demonstruojamų filmų programoje – olandai.
Savo kūrybą pristatė ir keli Lietuvos menininkai: šiuolaikinio šokio kūrėjai iš Vilniaus Rūta Butkus ir Vytis Jankauskas, klaipėdiečiai (ir/ar dirbantys Klaipėdoje) – choreografė Agnija Šeiko, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis bei dailininkas Rolandas Marčius.
Labiausiai intrigavo šokio spektakliais įvardyti projektai. Tokių šiųmečiame festivalyje – dauguma. Tačiau tenka apgailestauti – išdėstytos jų koncepcijos buvo stipresnės už choreografinę raišką.
Hipnotizavo vaizdiniai
Pirmajame festivalio vakare parodytas Prancūzijos trupės „A.lter S.essio“ šokio spektaklis „Loss-Layers“ iš pradžių hipnotizavo savita idėja ir efektingais vaizdiniais, demonstruojamais kompiuterine technika (beje, sukurtais paties vadovo, meno direktoriaus Fabrice Planquette). Tačiau ilgainiui video-piešiniai ėmė aiškiai dominuoti, goždami atlikėjos Yum Keiko Takayama kūniškąją kalbą. Keli battements développés (aukšti kojos pakėlimai), „laužytų“ ar plastiškų viršutinio breiko judesių deriniai, keliolika tours (sukiniai) – štai ir visa choreografija. Abejonės kilo ir dėl techninio atlikimo – tuomet japonės vietoje bandžiau įsivaizduoti mūsiškę Loretą Juodkaitę, kurios savita rankų plastika ir užburiantys it dervišo sukiniai čia būtų tiesiog fantastiškai tikę.
Tolimesnio vyksmo ar vizualaus įspūdžio nepagyvino nei šokėjos persirenginėjimas (kūno spalvos suknelės pakeitimas į baltą, dar vėliau – raudoną), nei baltojo kvadrato sukimasis ar paleisti dūmų kamuoliai. Nuo pernelyg garsios muzikos pradėjo tvinkčioti smilkiniuose (ne vienas užsidengė ausis, norėdamas apsaugoti jų būgnelius), stiprūs gongo garsai vertė krūpčioti visu kūnu (galbūt panašios reakcijos ir siekta).
Nuo antrosios pusės kompozicija choreografiškai visai sustojo. Kita vertus, jei ši statiška dalis nebūtų užtęsta, tai ir finalas nenuskambėtų taip netikėtai (ne)lauktai – nuogai išsirengusios herojės nugaroje ima „augti“ sparnai (paukščio ar angelo iliuzija?).
Studentiško etiudo lygmens
VšĮ „Menų spaustuvė“ pristatytame ir vilnietės Rūtos Butkus sukomponuotame bei pačios atliktame debiutiniame monospektaklyje „Šventė“ – nieko originalaus ar dar nematyto. Moters vienišumo, apskritai žmogaus psichologinės izoliacijos tema – rimta ir ypač aktuali problema, tik nelygu, kaip toji išpažintis viešai pateikiama, kokiais būdais prabylama į žiūrovą. Pavyzdžiui, kitą vakarą demonstruotame šokio filme „Pasaka“ (autoriai – menininkų grupė „Žuvies akis“) Muzikinio teatro baleto solistė Aušra Krasauskaitė panašią savijautą atskleidė itin jautriai, įtikinamai – tiesiog profesionaliai.
Nešventiškosios „Šventės“ už-uomazga – klūpojimas, perėjimas keliais avanscena beveik visiškoje tamsoje – gerokai užtruko, nemotyvuotai, dirbtinai ištemptas atrodė ir kėdžių perstatinėjimas. Vaizduojama laukimo kančia – apatiška, vėliau desperatiška ir stresuojanti – ne tik nesukrėtė, nepalietė jautriausių stygų, kaip galėjo (turėjo, privalėjo), tačiau atrodė infantili, hiperbolizuota ir beprasmiška (nenuostabu, kad šalia sėdinčios paauglės nesulaikė juoko pliūpsnio).
Trikdė ir pernelyg susiaurinta teatrinio šokio samprata: minimalus leksikos panaudojimas – sušokti vos keli trumpučiai fragmentai, vaidybinės raiškos (be plaukų „žaidimo“) irgi nepastebėta. Tad iškyla sąmoningas klausimas: nejau reikia net ketverius metus studijuoti choreografiją ir vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kad sugebėtum „sukurpti“ banalų studentišką etiudą, net 45 minutes bandantį publikos kantrybę ir manipuliuojantį jos dėmesiu? Ar priežastimi galėtume laikyti pirmąjį kūrybinį autorės bandymą?
Pasitelkė akrobatiką
Minimalistine choreografija pasižymėjo ir estų šokio spektaklis „Kūnų grobikai“, 2010 m. nominuotas Estijos nepriklausomo šokio apdovanojimui. Jis pagrįstas Džeko Finėjaus fantastine novele (1955), kurioje rašoma apie vieną Kalifornijos miestą, užvaldytą iš kosmoso į žemę atskriejusių ir tobulai į miegančius žmones persikūnijančių sėklų.
Mistika dvelkiančiame, vizualiai efektingame spektaklyje atlikėjų ketveriukė (dvi merginos ir du vaikinai) karstėsi didelio metalinio narvo strypais. Koncepcija įprasminta ne choreografiškai – ji labiau paremta akrobatine technika. Ir atlikėjai čia nelygiaverčiai – viena iš jų, ryškiai stipriau fiziškai pasirengusi, be jokios aukščio baimės demonstravo įvairius sudėtingus triukus, o kiti trys personažai laipiojo ir šokinėjo kur kas atsargiau.
Prologas nuteikė mįslingai, pradinis vyksmas masino įtempti žvilgsnį ir suklusti. Gaila, pačioje pradžioje įkaitinta atmosfera greitai atslūgo, o vėliau įtraukiamos naujos scenografijos detalės ar pagalbinės išraiškos priemonės nebesuteikė inscenizacijai nei įtampos, nei intrigos, nei tęsinio ar užbaigtumo. Fabula taip ir liko iki galo neatskleista.
Finaliniame vakare – įvairovė
Paskutinę festivalio dieną į doko elingus sugužėjo didžiausias būrys meno gerbėjų – jaunimo, studentų bei draugų ir kolegų, palaikančių šiuolaikinio šokio kūrėjus. Vakaro programa – itin įvairi.
Pirmiausia susirinkusieji buvo pakviesti aktyviai įsijungti į „Zerro Ballet“ iš Budapešto (Vengrija) šokio spektaklį „Windows 2011“. Prologe atliekami keli moderniosios choreografijos junginiai (reikia suprasti – įjungiamas ir įkraunamas kompiuteris). Toliau režisūra konstruojama improvizaciniu principu: žiūrovas į mikrofoną skelbia tam tikrą kompiuterinę komandą (Exit, Print, Copy ir kt.), kurią tučtuojau – vienodai, skirtingai ar individualiai – vykdo trys atlikėjai.
Kai kurios instrukcijos iliustruojamos gana išradingai, kitos – primityviai ir tiesmukai, pavyzdžiui: Insert (įterpimas) – judama tarp stovinčių žiūrovų, Spam (išsiųsti informaciją) – publikai dalijamos šūsnys skrajučių ir bukletų su reklaminiais skelbimais, Restart (perkrauti) – išeinama iš scenos ir netrukus grįžtama, Trash (šiukšlės) – iki kaklo įlendama į juodus polietileno maišus, Facebook (veidas, knyga) – rodomos įvairios grimasos.
Keliolika minučių stebėti iš salės nurodomą eigą atlikėjams – gana smagu, bet ne ilgiau (numatyta spektaklio trukmė – 45 min.). Ir todėl, kad kartojami tie patys, iš anksto apgalvoti veiksmai, ir todėl, kad vis daugiau kalbama, dainuojama ar šiaip judama nei šokama.
Stilingai ir estetiškai
V.Jankauskas – jau susiformavęs choreografas, turintis savotišką stilingos, gana rafinuotos kūrybos braižą. Į „PLArTFORMĄ“ jis atvežė savo vardo teatro (2008 m. gavusio profesionalaus statusą) spektaklį „Budėjimai“. Reklama, jog pastarasis jau pelnė Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą už geriausią choreografiją, vertė tikėtis kažko ypatingo…
„Budėjimuose“ nėra jokio konkretaus siužeto – spektaklis neparemtas nei literatūrine medžiaga, nei kažkokia konkrečia istorija. Jo struktūrą lemia kompozicinis išdėstymas, kiekvienam nevaržomai laisvai šokant savajame apšviestame kvadrate, paskui – visų judėjimas kartu įvairiomis trajektorijomis ir pan., o pabaigoje vėl tarsi grįžtant į pradžią.
Spektaklyje vyrauja tradicinis stilistikos formų grynumas, estetiškos abstrakcijos, dvelkiančios ramia harmonija ir derėjimu su skirtingu muzikos akompanimentu. Visame kame juntamas santūrus vidinis nusiteikimas (jokių emocinių proveržių). Judesiai pripildyti natūralios organikos, charakteringai susipynę parterinės technikos elementai, dažnai akcentuojami vibruojantys rankų mostai, atitinkantys pasirinktą pavadinimą. Kontaktinio šokio nedaug – berods specialiai vengiama kūniškų sąsajų, išskyrus porą dialogų. Merginų duete išryškinta vyresniosios (patyrusios V.Jankausko partnerės, teatro direktorės ir pedagogės Giedrės Kirkilytės-Jankauskienės) rūpestinga globa jaunesniąja, o mišriajame panaudotas „veidrodinis“ principas, t.y. vienam priešais kitą analogiškai atvirkščiai atkartojant tuos pačius žingsnius.
Jeigu spektaklio kūrėjui rūpėjo atskleisti judesio estetiką, anot jo paties, gvildenant „dvasinio būdravimo būseną“, – tai puikiai pavyko, ir tikslas pasiektas.
Simuliuojama žaismingai
Vakaro ir viso festivalio programą vainikavo bendras dainininko, libreto autoriaus ir muzikos kūrėjo Jono Sakalausko bei choreografės A. Šeiko projektas, įvardytas kaip šokio opera. „Dykra“ – toks jos pavadinimas – reiškia XIV–XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juostą Mažojoje Lietuvoje, kai kuriuose Žemaitijos, Suvalkijos ir Aukštaitijos kraštuose. Terminas, atsiradęs istorinėje vokiečių literatūroje, vartojamas ir neįžengiamam miškui apibūdinti (Jasas R., Matulevičius A. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – V: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 4, 765 psl.). Taigi reikėtų įsivaizduoti pelkynus, kemsynus, brūzgynus ir pan.
Tiesiogiai šis vaizdas tarsi neturi nieko bendra su spektakliu – nebent tik ta ypatybe, kad jo turinys formuojamas panašia eklektika. Įkvėptame prancūzų filosofo Žano Bodrilardo knygos „Simuliacija ir Simukliarai“ bei Rodrigo Pla filmo „Vidinė dykuma (Meksika, 2008 m.) spektaklyje operos solistas J.Sakalauskas ne tik dainuoja, bet ir šoka, o šokėjai (Darius Berulis, Mantas Černeckas, Pet-ras Lisauskas) dainuoja ir kalba. Rimtais veidais tariamos filosofinės frazės skamba absurdiškai, kai elgesys imituoja visai ką kita, arba jas lydi kardinaliai priešingi veiksmai. Keturi suaugę vyrukai su vaikišku naivumu dūksta, „įjungtoje“ mimikoje pasirodo paryškintos intonacijos, kiek vėliau „tikrinama“ publikos reakcija. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistas M.Černeckas pamalonino akį keliais klasikinio šokio deriniais, atliekamais kanoniškai, pagal taisykles, tik vos ne vos sušaržuotai.
„Dykros“ visuma pripildyta lengvo ir šviesaus komiškumo, neįprastas nederančių dalykų sujungimo modelis pateiktas subtiliai, neperspaustai. Ypatingos žaismės kupinas scenovaizdis (Sigitos Šimkūnaitės ir Arūno Paslaičio) bei minimalistiniai Sandros Straukaitės sukurti kostiumai suteikia emocionalių, pakilios nuotaikos blyksnių, o ironizuojanti pabaiga išprovokuoja šypsnį.
Faktas, jog spektaklį norėtųsi išvysti dar kartą, – svarbus rodiklis, gal net didžiausias privalumas, vertinant bet kokį pirmąsyk pamatytą kūrinį.
Kodėl jie mažai šoka?
Šiuolaikiniai menininkai scenoje atlieka vis daugiau funkcijų: juda, mimikuoja, muša ritmą, šoka, kalba ir dainuoja… Berods, būtų paprasčiau, jei šokėjai šoktų, dainininkai – dainuotų, aktoriai – vaidintų.
Akivaizdu – riba tarp kitų teatro formų ir choreografijos nyksta, ji net specialiai „ištrinama“, svarbiausios būdingos savybės susiniveliuoja.
Argi tie postmodernistiniais bei siurrealistiniais vadinami ieškojimai – šiuolaikinio meno ypatybė, kažkokia naujovė? Juk sinkretizmas, anot rašytinių šaltinių, jau gyvavo pirmykščiame mene, dar antikos laikais – populiariuose graikų, romėnų ir kt. spektak-liuose.
Taigi – kodėl šokėjai vis mažiau šoka?
Aktorius, šokėjas ir choreografas Gytis Ivanauskas yra pasakęs: „Svarbu emocija, o ne techniškas judesių atlikimas“ arba: „Man įdomiau ne kojos pakėlimo aukštis, o mintis“. Galima sutikti su šiais teiginiais, jeigu…
Modernios choreografijos kūrėjų deklaruojamos idėjos neretai įdomios, originalios, tik jas apibūdinantys „sužodinimai“, ištisi įmantrūs sakiniai dažnai neatitinka sceninio vyksmo, ir situacija komplikuojasi, kai pritrūksta (arba beveik nėra) naujų choreografinių sprendimų. Apskritai – stokojama paties šokio.
Tiesa, kitokį, vilties teikiantį variantą išvydome spalio 13 ir 14 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vykusioje „Šokio vitrinoje“ (tik tai jau būtų kita tema).
