Po dvyliktosios dienos

Po dvyliktosios dienos

Isroildžonas Baroti’s, žinomas ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje keramikas bei parodų kuratorius, šį rudenį „sulaukė“ jubiliejaus ir, kaip įprasta dailininkams, pažymėjo jį paroda, pavadinta „12 diena“. Kai paklausiau per parodos pristatymą, kodėl toks parodos pavadinimas, keramikas taip „barotiškai“ prisimerkė ir pašmaikštavo: „Kad kas nors paklaustų. Matai, ir tu paklausei…“

Jei jau paroda jubiliejinė, tai tenka priminti, kad I.Baroti’s gimė 1957-aisiais spalio 10-ąją Tadžikijos Respublikoje, Nau mieste. 1974-1978 metais mokėsi keramikos Dušanbės meno technikume, o 1979-aisiais atvyko ją studijuoti Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), studijas baigė 1984-aisiais.

Nuo 1985-ųjų prasidėjo aktyvi dailininko kūrybinė ir parodinė veikla, besitęsianti iki mūsų dienų – jo kūriniai buvo eksponuojami parodose ne tik gimtojoje Tadžikijoje ir antrąja tėvyne tapusioje Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių: Latvijoje, Turkmėnijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje.

1990-aisiais I.Baroti’s tapo Lietuvos dailininkų sąjungos, o 1997-aisiais – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos nariu.

Su Lietuva susiejęs tolesnį gyvenimą, I.Baroti’s apsistojo Klaipėdoje – čia subrendo jo kūryba, išsiskleidė ne visai įprasta dailininko profesijos atstovui sumanaus pa-rodų organizatoriaus, kuratoriaus veikla. 1992-aisiais I.Baroti’s įkūrė pirmąją mieste ir vieną pirmųjų Lietuvoje privačią dailės galeriją.

Šiandien Baroti galerija garsi visoje šalyje ir užsienyje. Joje ne tik vyksta originalios ir aktualios dailės parodos, bet ir įgyvendinami tarptautiniai meniniai projektai. Svarbiausia – tai vieta, kurioje vienodai sutinkamas ir potencialus pirkėjas, ir tiesiog daile besidomintis lankytojas.

Dailininko studijų ir kūrybinio braižo formavimosi tarpsnis – XX a. devintasis dešimtmetis sutapo su svarbiu lietuvių keramikos raidai laikotarpiu. Tuo metu vyko šios taikomosios dailės srities atsinaujinimo procesai, ryškėjo nauja konceptualiosios (arba parodinės) keramikos kryptis.

Buvo ieškoma netradicinių keraminės medžiagos apdorojimo būdų, atsigręžta į senųjų civilizacijų, tolimųjų kraštų, įvairių dailės istorijos etapų keramikos formas ir technologijas.

Šiame kontekste dailininko iš Rytų atsinešta keramikos tradicija buvo labai aktuali ir galėjo būti produktyviai plėtojama.

Jau pirmuosiuose keramiko darbuose dėmesį atkreipė savita, simetriška, monumentali kompozicijų iš akmens masės ar šamoto forma, polinkis dekoravimui dažniau naudoti oksidus nei glazūras.

Šiurkštaus keraminio paviršiaus plastika, dekoro pobūdis, natūralių, žemės ir gamtos tonų spalvinė gama, raiškus siluetas, masės stabilumas atliepė bendrąsias lietuviškos moderniosios keramikos tendencijas.

Kartu šio dailininko kūriniuose slypėjo nepakartojama Šumero zikuratų, Asirijos reljefų, Vidurinės Azijos dykumų platybių dvasia, monumentalių mečečių apybraižos, rūsčios ir egzotiškos archaikos požymiai, įvairių amžių ir kraštų civilizacijų atgarsiai.

Skirtingų kultūrinių ištakų inversijos, iš jų atsirandančios prasmės, originalūs plastiniai sprendiniai lėmė keramiko kūrybos savitumą, originalų braižą, nesvarbu, ar tai būtų funkcionalios vazos, ar 2006-aisiais Klaipėdos Frydricho Vilhelmo pasažą papuošusios dekoratyvinės kompozicijos „Laivai“.

Nors I.Baroti kūryba per kelis meninės veiklos dešimtmečius keitėsi, tačiau kardinalieji stilistiniai požymiai išliko.

Dešimtajame dešimtmetyje jo keramikoje greta architektūrinių formų daugėjo antropomorfinių ir zoomorfinių motyvų. Įvairius pavidalus įgavo paukščiai, avinėliai ar tiesiog gyvūnai; kilo monumentalios moterų, vyrų galvos; valdovų duetai bylojo apie pasaulio dualizmą. Šio laikotarpio darbuose ryškėjo sudėtingesnis, lyg rytietiško šokio judesyje, minkštesnių apybraižų siluetas.

Tokio pobūdžio kūrinių ir galėjome tikėtis, eidami į jubiliejinę parodą. Tačiau joje pristatomi kūriniai nustebino savo kitoniškumu, dar kartą patvirtindami, kad šiam menininkui būdinga išties nerami kūrybinė dvasia, o pasiektas stiliaus stabilumas tapo geru pamatu dabar vykstantiems kūrybiniams ieškojimams ir eksperimentams.

Kaip buvo pasakyta per parodos pristatymą, autorius labai rimtai jai ruošėsi, paskyrė darbams jubiliejinius metus, tad visi kūriniai, išskyrus 2006-aisiais parodoje eksponuotą „12 dieną“ (garsiosios vapsvos), sukurti šiais metais. Greta „atpažįstamos“ plastikos kūrinių (pvz. „Laukimas“), kiti atrodo labai naujai.

Pirmiausia dėmesį patraukia neįprasti spalviniai sprendimai, ryškių spalvų glazūros. Naujausiose kompozicijose beveik nebeliko įprasto vertikalaus centrinio motyvo ir simetrijos. Vietoj to objektai grupuojami plokštumoje, dažnai asimetriškai, kuriant apgaulingą „tikroviškumo“ („Topoliai“, „Oazė“, „Spageti su pipirais“ „Juodas obuolys“), magiškos realybės įspūdį.

Žiūrovui tarsi duodama užuomina, kurią toliau plėtoti tenka jam pačiam, priklausomai nuo to, kokias asmenines asociacijas sukelia vienas ar kitas motyvas.

Paroda apibendrina tai, kas jau padaryta, ir pateikia galimą būsimųjų darbų kryptį. Ar ji bus tokia, parodys laikas.

O šiandien parodoje eksponuojami darbai patvirtina, kad pirmojo jubiliejaus slenkstį I.Baroti’s peržengė sukaupęs didžiulę amato įvaldymo patirtį, originalių idėjų ir temų ratą, įtvirtinęs savąją kūrybą šiuolaikinėje lietuvių keramikoje.

Sprendžiant pagal naujausius darbus, tai menininkas, nuolat ieškantis naujų raiškos galimybių, per daugiaprasmius meninius įvaizdžius emocionaliai atskleidžiantis žmogaus egzistencijos prasmes.