Po lėlininkų dangumi –trys nauji pasauliai

Po lėlininkų dangumi –trys nauji pasauliai

Peržvelgus 2013-ųjų rudens kultūrinį kalendorių, teatrinių įvykių gausa bruka mintį, kad Klaipėdoje prasideda riebios karvės metai. Ir spektaklių vaikams gausa leidžia džiūgauti, kad pagaliau mažieji žais ne skaldos gabalais, o auksiniais kiaušinaičiais, kurių pridėjo teatro višta auksinėmis kojelėmis.

Gitana Gugevičiūtė

Savo produktą – spektaklį vaikams „Šukianešiai“ (rež. Andra Kavaliauskaitė) – pristatė Apeirono teatras; dvi premjeras – „Arbatėlė“ (rež. Karolina Jurkštaitė) ir „Sudaužytas kiaušinis“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė) – mažiesiems žiūrovams parengė Klaipėdos lėlių teatras; trečią sezoną kuriantis teatras „Lino lėlės“ pakvietė į „Lietuvišką pasaką apie tris seseris“ (rež. Linas Zubė); Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras irgi metė savo kortą – vienos dalies muzikinį-teatrinį žaidimą vaikams „Neliūdnos varlės neprincas“, kuriam muziką sukūrė Vladimiras Konstantinovas, o libreto autore ir režisiere tapo Agnė Dilytė. Pastarosios režisierės bei dramaturgės dar vieną premjerinį spektaklį „Dėdės Tito džiazas“ pagal vokiečių rašytojo Peterio Hackso knygą „Oro duobė. Nelaisvėje“ jau netrukus išvysime Klaipėdos dramos teatro scenoje. Akivaizdu, visas jauniesiems žiūrovams skirtas scenos naujienas vienu užmoju mėginti apdoroti būtų nesveika. Tad šįkart pasižvalgysiu tik po lėlininkų dangų. Tik pasižvalgysiu.

Kaip atsitiktinumų virtinė

Komunikacijos aktyvumu su mažaisiais žiūrovais Klaipėdos lėlių teatras ryškiai skiriasi nuo kitų miesto teatrų (jei sau leisime nutylėti klounų teatro studiją „Dulidu“), o toną šiam bendravimui esamu momentu iš esmės duoda dvi režisierės – G.Radvilavičiūtė ir K.Jurkštaitė. Gintarės kūrybinėje biografijoje skaičiuojama gerokai per dešimt spektaklių, Karolinos karjeroje premjerinis spektaklis „Arbatėlė“ – trečiasis. K.Jurkštaitės pirmasis darbas (spektaklis kūdikiams iki 24 mėn. „Labas, mažyli!“), vertintas kaip originalus, novatoriškas projektas, orientuotas į auditoriją, kuriai iki tol Lietuvoje specialiai niekas spektaklių nestatė, paakino stebėti tolimesnį režisierės kūrybinį kelią ir užkrauti jai ant pečių savo lūkesčių, kad dabar vienas po kito rasis inovatyvūs, „revoliucingi“ spektakliai, naštą. (Pirmas įspūdis yra stipriausias ir jo atsižadėti nėra lengva.)

„Arbatėlė“ kviečiasi žiūrovus nuo 3-ejų metų ir jiems siūlo drauge dėlioti spektaklio dėlionę iš klounados principais grindžiamų vaizdų; tiesiog žaisti atradimo džiaugsmu, mėgautis netikėtumu, improvizacijos laisve, tempo ritmu ir pauzės prasme. Stebuklo ieškoma naudojant ne „įprastas“ lėles, o pasitelkiant bet kokį aplinkos elementą – kad ir skepetaitę, pirštininę lėlę ar balionus, kuriuos (kaip pagrindinius spektaklio veikėjus) ir „atranda“ arbatėlės seansui susitikęs dinamiškas, išraiškingas, plastiškas komiškasis aktorių Erikos Mažulienės ir Justinos Jukonytės duetas, priverčiantis tuščiagalvius personažus ne tik pademonstruoti kone visas prisitaikymo galimybes, bet ir sušokti aistringą tango.

Kasdienybės stebuklų ir grožio paieškose šiandien dalyvauja nemažai režisierių, kai kurių jų darbai tampa net labai sėkmingu, įkvepiančiu pavyzdžiu, kaip minant taką proto ženklinamoje realybėje neatbukti ir be rožinių akinių pamatyti kitą – hiperrealybę (tokiu pavyzdžiu galėtų būti prieš keletą metų tame pačiame teatre Linos Beržinienės režisuotas spektaklis „Suraskim pasaką“, gaila jau išimtas iš teatro repertuaro). Tačiau netikėtesnio (komplikuotesnio) turinio, aiškios siekiamybės, idėjos (be tos, „norėjome, kad vaikai suprastų, jog gražūs dalykai visai čia pat, kad balionai gali turėti kojas, šokti“), įdomesnės režisūrinės koncepcijos spektakliui „Arbatėlė“ pritrūko. Tiek vidinė, tiek išorinė jo dramaturgija tapo panaši į atsitiktinumų virtinę, susijungiančią į neišradingą, nestilingą virsmų grandinę, o štampais apaugusi klounados vaidyba apeina giluminį vizualiosios kalbos meniškumą. Kaip 1966 m. rašė Balys Lukošius, „pantomima blizga, bet nejaudina; iš esmės, ji neaktuali“ (jis turėjo omenyje konkretų spektaklį, bet ir šiam komentaras tinka). Kompozitorė Aušra Vaštakaitė, maloniai stebinusi muzikine partitūra spektakliui suaugusiesiems „Šalia“, čia taip pat gana prėska – jos sukurtas garso takelis stokoja ryškesnio charakterio, yra audžiamas iš daugelio kažkada girdėtų arba į ką nors panašių motyvų, frazių, kurios susigeria į sunkių, keliasluoksnių kostiumų audinį (dailininkė – Viktorija Dambrauskaitė, kūrybinė konsultantė – scenografė Renata Valčik) arba efemeriškai išsisklaido nedidukėje teatro salėje.

Meniška, bet monotoniška

Beje, jei įdėmiau pasižiūrėtume, kaip žaidžia vaikai, kaip jie fantazuoja, ką atranda, kuo tiki, tikriausiai suvoktume, kad ne juos reikia mokyti ieškoti stebuklo. Tai mums reikia mokytis netrukdyti vaikams augti. (O kol jie tai daro, ženkime ir į antrąją Klaipėdos lėlių teatro šio sezono premjerą.)

G.Radvilavičiūtė naujajame spektaklyje „Sudaužytas kiaušinis“ prabyla ne visai įprasta spalvotų šešėlių kalba ir žiūrovą pasodina prie „stereoekranų“, kuriuose vaizdas vienu metu ir fragmentuojamas, ir defrag-mentuojamas. Čia, pasitelkus medžiagą ir apšvietimą, šešėlinės lėlės tampa itin gyvos (animacine prasme): jos deformuojasi, keičia savo formą, dydį. Spektaklyje gausu judrių detalių (akys, plunksnos, ragai, kibirai etc.), tačiau, nepaisant meniškumo ir originalumo, daugeliui Gintarės darbų būdingo savotiško įmantrumo ir rafinuotumo, spektaklis „Sudaužytas kiaušinis“ skamba monotoniškai. Tai lemia ir aklas prisirišimas prie formulinės pasakos kartojimosi, „tiradiškumo“, ir techninių sprendimų / galimybių skubotas išdemonstravimas.

Su režisiere G.Radvilavičiūte spektaklį drauge kūrė dailininkė V.Dambrauskaitė ir kostiumų konsultantė R.Valčik (tikriausiai turimi omenyje kostiumai, kuriuos žiūrovai pamato tik aktoriams išėjus nusilenkti. Gražūs.), kompozitorius Donatas Bielkauskas, fundamentalias dekoracijas pagaminęs Karolis Makauskas. Vaidina Renata Kutaitė ir Vytautas Kairys. Pastarajam – Klaipėdos lėlių teatro debiutantui – dėkoju už karvę ir kitus personažus, sugintus į spektaklio „Sudaužytas kiaušinis“ aptvarą. Bet už karvę labiausiai.

Efektų mažai – efektas didelis

Jau cituotasis B.Lukošius rašė: „Lėlių teatro novatoriškumas priklauso ne nuo lėliškųjų formų įmantrumo, o nuo aktoriaus talento, nuo talentingo dramaturgo ir išradingo režisieriaus“. Visi šie vaidmenys darniai sugyvena lėlininko L.Zubės asmenyje, draugiškai į kompaniją priimdami dar ir dailininką. „Lietuvišką pasaką apie tris seseris“ L.Zubė kūrė ir scenoje kuria vienas. Tik muzikinis spektaklio apipavidalinimas priklauso Algirdui Zigmantui.

L.Zubės lėlės iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos – iš faneros, plokštuminės, vienspalvės, vos su viena kita detale. Tačiau kokios judrios, kokios aktyvios, kokios dvasingos jos tampa, paliestos lėlininko rankų, lydimos jo balso!.. Ir ne mataruojančios kojos ar besiskeryčiojančios rankos, lengvu štrichu brūkštelėti figūros (charakterio, tipažo) kontūrai čia svarbiausia – nereikia gerai išmankštinto vaizduotės raumenyno, kad pajustumei dvasinę ir minties energiją, sklindančią iš lėliškojo pasaulio, kuriame pagal mūsiškąjį analogą kryžiuojasi kasdienybės horizontalė (varstotas) ir būties vertikalė (dangus). Efektų mažai – efektas didelis.

Lengva, su rytietiškais atspalviais A.Zigmanto muzika neplėtoja autentiškų liaudiškų motyvų. Ji tarsi spektaklio šleifas, prislopinantis tą dramą, kuri vyksta scenoje: pavydo kamuojamos seserys kuciumi užmuša savo jaunylę seselę, ją pakasa miške po berželiu, tikėdamosi gauti josios stebuklingą sidabrinį dubenėlį su obuolėliu… Ir tik vanduo iš stebuklingo karaliaus šulinio prikelia kvailutę gyventi.

Daugeliui atrodys nepriimtina vaikiškai auditorijai kalbėti apie žudantį pavydą, rodyti jai veikėjus, atimančius gyvybę silpnesniam, geresniam, kitokiam. Šį klausimą spektaklis leidžia apžiūrėti ne tik iš etinės, estetinės pusės, bet ir jį žiūrint pamąstyti apie tautosakinę tradiciją ir dabarties medijose demonstruojamą nemotyvuotą žiaurumą, bausmės neadekvatumą nusikaltimui, apie esmines būties (gyvenimo ir mirties) kategorijas, gilintis į reiškinių priežastis ir esmę neprarandant skaidrios vilties, kad virš netobulo, įtampų kupino pasaulio visada yra dangus.

Jei teatras yra politika ir filosofija, tai „Lino lėlės“ man – romantiškas vilties teatras. Nekoketuojantis, nemoralizuojantis (bet nukreipiantis), neapgaudinėjantis. Eksperimentuojantis, bet ne eksperimentinis. Čia nebandoma su žiūrovu pasibučiuoti per stiklą.

by admin