Poetė – nepoetė?
Sigita Kondratienė
Labai graži, bet negražiai nutylėta poetės Danielės d`Erceville (g. 1940 m., iki 1997 m. – Danielė Girdenytė) sukaktis yra pakankamas pretekstas pamąstyti apie šios kūrėjos situaciją mūsų literatūrinio gyvenimo kontekste.
Išsileidusi net septynetą eilėraščių rinkinių, pakankamai regima uostamiesčio rašytojų gretose, neapeita ir šviesaus atminimo literatūrologo Vytauto Kubiliaus, vis dėlto šiuo metu D.d’Erceville (skaityti Derseviľ) absoliučiai nereflektuojama ne tik respublikinėje, bet ir Klaipėdos kultūrinėje spaudoje. Ar taip jau teisingai nereflektuojama? Ar šios poetės kūryba jau tokia grafomaniška, kad buvo tiesiog per „neperpagarbu“ ją įdėti ir į „Baltiją 2010“? Kaip ir pačią sukaktuvininkę bent keliomis eilutėmis pristatyti? Nesu nei literatūrologė, nei literatūros kritikė, bet esu pakankamai aktyvi poezijos skaitytoja ir klausytoja, tad jaučiuosi esanti pakankamai kompetentinga šitokiam akibrokštui duoti „atkirtį“ – bandau trumpai apžvelgti vos trejetą paskutinių D.d’Erceville lyrikos rinkinių: „Lietus rožėse“ (2003), „Aušros ąsotis“ (2005) ir „Vėjas nuo Jordano“(2008). Beje, šiose aptariamos autorės knygose nuosekliausiai veriasi ir dramatiškai individuali jos eilėraščių moters gyvenimo istorija.
D.d’Erceville biografija sulygintina tiktai su itin talentingai parašytu romanu. Tačiau ir pati poetė rašo savo „romaną“. Todėl rinkinio „Lietus rožėse“ (toliau – „LR“) triptike „Ieškau tėvo ir motinos“ (p. 46–48) skaudžiai metaforišku leitmotyvu išsilieja našlaitystės, o eilėraščiuose „Akmuo pakrantėje“ (p. 55), „Jei būčiau kregždė“ (p. 56) ir kilmingos gimties, itin kontrastingos dabartinei „benamystei“, temos. Šioje lyrikos knygoje tad su onomasiologiniu tikslumu įvardijami Plinkšių rūmai ir ežeras, senelė Helena d`Erceville (ką tik paminėti eilėraščiai), Klaipėda, Šveicarija, Prancūzija, Lenkija („Poete tapus“, p. 50) ir Šerkšnė, kur žydi lūgnės (…)/ Ties buvusiais namais./ Ties buvusiais takais (p. 53) – ypač svarbūs aristokratiškos kilmės ir apskritai poetinės autobiografijos patikimumo liudininkai. Todėl čia atsiveria ir pakankamai komplikuota lyrinio „aš“ būsena. Tą patikimai iliustruoja eilėraštis „Gyvenime“ (p. 57), užbaigtas taip:
Tarp krokodilų ir ryklių,
Kur plėšo, drasko, ryja…
Gyvenime viena plaukiu
Prie žydinčių lelijų…
Maksimalistiškai tiesmuka krokodilų ir ryklių bei išdidžios galvos individės, kuriai vien klastos, melas tenka, priešstata puikiai manifestuoja ir D.d’Erceville eilėraščių moters kūrybines ambicijas. Kita vertus, tokie tekstai autentiškai liudija, kaip tėvų „išduotai“ jai (Nėra nė vienų lūpų,/ Bučiavusių kūdikystę – p. 47) yra svarbu būti išskirtinei, nes tik tada tarsi „atsikariaujama“ galimybė būti priglaustai gyvybės davėjos (p. 51) ir pripažintai tų, kurie ligi šiol nepažino – „Aušros ąsotis“ (toliau – „AĄ“), p. 5. Juk tik didžia poete tapus („LR“ – p. 50) tarsi įgyjama teisė priekaištauti – Ką pasakys tau, motina meilingoji,/ Išdidžioji karalienė Lenkija (…)? – ir net savotiškai „šantažuoti“: Jei manęs, motina, dukra nepavadinsi,/ Sužinos Šveicarija ir tolima Prancūzija („LR“, p. 50). Tad kiek aprioriškai galima teigti, jog D.d’Erceville eilėraščių lyriniam subjektui yra svarbiausia iš(si)rašyti tai, kas negali būti išsakyta, kai vienatvė liūdnoji/ Ir vėl apkabina („Vėjas nuo Jordano“, p. 74 – toliau – „VJ“), nes esi paminklu tapęs/ Pats savo gyvenimui („LR“, p. 78), o po Šiaurės dangumi“ („AĄ“, p. 5) vis tiek dega nerimas, liepsnoja skaudžia ugnimi („AĄ“, p. 65).
D.d’Erceville poezijos „aš“ iš(si)rašyti pirmiausia padeda su kūdikiškai skambančia nuostaba išgyventa gamta:
Sidabro pripylė pilnatis
mėnulio.
Sidabrinės lankos mėnesienoj
guli.
Sidabrinės upės akmenim
šuoliuoja.
Akmenys sidabro upėj
sidabruoja.
(…)
Sidabrinis vakaras. Sidabro
pripilta.
Keliai sidabriniai. Sidabriniai
tiltai. („AĄ“, p. 47)
Nenuostabu tad, jog nuo šviesaus sidabro čia sušvinta jau ir sidabrinės mintys – romantiškai idealizuojama natūra privalo tapti kūrybos šaltiniu. Tą patvirtina ir su Nėries lyrikai artimu išsisakymo atvirumu – Liūdesys maurais sužėlė,/ Kaip nyku be galo! („LR“, p. 59) – iš senųjų mūsų tautos dainų perimtos skundo intonacijos (Oi, kam pasiguos/ Įdukra vargeliuos? – „LR“, p. 45), šviesiai susiliejančios dargi ir su lietuvių lyrikos tradicijoje lengvai atpažįstamais deminutyviniais kreipiniais – Žemėje pabūki broliu,/ Vėlus rudenėli (ten pat). Tiesa, nuo knygos „Aušros ąsotis“ D.d’Erceville poezija savarankiškėja, skambi naracija vis dažniau virsta vaiskia muzikine impresija (Laukas, sklidinas vėjo dvelksmo,/ Virpa žaliomis kibirkštimis/ Tarp blykštančių smilgų… – p. 74), atvirai emociškos frazės kiek prityla ir artėja prie verlibro (Baltas kire, mano sielos broli,/ Kiekviena žemės pėda po tavo/ Basomis kojomis – sava. – p. 57). Dėl to eilėraščiai tampa glaustesni, melodingai tapybiškesni ir moteriškai metaforiškesni, nors tyras balso skaidrumas juose irgi išlieka:
Teka upės per baltą gruodį,
Tokios skambios ir tokios
tyros, –
Per gildantį gruodą ašarom
ritas.
Per baltą gruodą – spinduliais
lūžta,
Per veriantį gruodą –
džiugesiu aidi…
Teka upės per šaltą gruodį.
(p. 6)
– iš tikrųjų labai įtikinamai pro sielvartą sidabru skamba („VJ“, p. 37).
Akivaizdu, kad gamtos išgyvenimai D.d’Erceville kūryboje neatskiriami ir nuo moters libido. Tačiau šiuo aspektu eilėraščiai yra kiek „per nuogi“ – bangos šnabžda Mylimo vardą („VJ“ – p.77), nors ankstyvesnė egzaltacija – O Tolimasis! O mano sielos ilgesy! („AĄ“, p.71) – rinkinyje „Vėjas nuo Jordano“ jau gražiai pritilusi. Tiesa, čia perskaičius skyriaus „Gyvenimo laimė“ poeziją, atrodo, jog pakankamai hipertrofuotas gamtos išgyvenimas D.d`Erceville lyrikos subjekto dar ilgai neapleis. Nykią (ar vien taip įsikalbėtą) moters būtį, nužymėtą Vienatvėje tik (…) keliais, – nežinomais, be galo akmenėtais, – / Kurie tamsoj šakų šakom šakojasi (p. 52) ir vingiais didžiosios Lemties (p. 66), tebelydi dar romantikų „išsunkti“ įvaizdžiai – strazdo giesmė (p. 56), žibuoklės ant skardžio (p. 57), lakštingalos trelės (p. 73), bangos, kurios tik baltais perlais taškosi (p. 77), vasaros sodas (p. 62) ar vasaros vakaras (p. 65) ir t.t. Tokiomis per lengvai atpažįstamomis metaforomis adoruojama ir gyvenimo laimė, kuri vienąkart strazdo balsui atsiliepia (p. 56), kitąkart žibuoklėmis srūva per širdį (p. 57) arba vėjo gūsiais saulę, lietų mėto (p. 60). O nuo niekaip nesibaigiančios euforijos net ir neviltis spinduliais pasilieja (p. 56), tad tokią eilėraščių moters egzaltaciją, aišku, užbaigia tik saulės nimbas (p. 80). Tačiau reikia pasidžiaugti, jog „Vėjo nuo Jordano“ eilėraščių „aš“ ir gamtos santykiai, vaizdą išmokus brūkštelėti ir eskiziškai, jau daug subtilesni – pilni ne tik muzikalaus įsiklausymo ir mąslaus aprašomojo įsižiūrėjimo, bet palankūs ir sudėtingesnėms metaforinėms transformacijoms. Toks yra eilėraštis „Nepažįsta vienatvės“ (p. 64). Čia moteriai, pasitraukusiai į gamtos vyksmo nuošalę ir stebinčiai, kaip jūra ošia pušis/ jūra moja vijoklis, žmogiškoji atskirtis tampa kaip ir išskirtine privilegija – susiliejimo su gamta privilegija. Vis dėlto ši D.d’Erceville lyrikos knyga yra visai kitokia ne tiek dėl pakankamai pakitusios lyrinio subjekto gamtojautos, kiek dėl joje daug konceptualiau atsivėrusios poetinės autobiografijos.
Dar tebegiedant odę Žemaitijai („LR“, p. 70) ar nusilenkiant Lietuvai, mane auginusiai („AĄ“, p. 5) D.d`Erceville lyrikoje jau buvo randamas ir klausimas: O kas aš Lietuvai esu? („LR“, p. 62). Skaitytojams, aišku, tai kurį laiką asocijavosi tik su aristokratiškai svetima autorės pavarde, nors eilėraštyje „Sara“ („AĄ“, p. 62) jau buvo sužadinta nuojauta ir apie semitinę D.d’Erceville eilėraščių moters atmintį. Ir ta nuojauta neapgavo. Vien paskutinės knygos pavadinimas yra pakankamai tiesmuka nuoroda, kad čia bus gaivinama tai, kas virto pelenais (skyrius „Amžių spinduliuose“, p. 50), ir bus atkakliai duodama žinia kraujo broliams, kaip tolių toliai sesers tyromis ašaromis mirga, nes jos taip pasiilgtà Egipto žemė (p. 37). Ar ne todėl šis rinkinys ir pradedamas skyriumi „Maldos iš Nojaus laivo“, kuriame nekompromisiškai remiamasi jau tik Senojo Testamento vardais ir metaforiškai imituojamos vien psalmių stilistiniams kanonams paklūstančios intonacijos (Viešpatie,/ Aš tėviškės savo šaukiuosi… – „Pempės malda“, p.17). Tačiau rinkinyje jaučiamas ir krikščioniškasis eilėraščių pasaulėvaizdis, nes skyrius „Amžių spinduliuose“ mums netikėtai pasiūlo (dargi ir po antikos realijų) eilėraščius Meilė, Tikėjimas, Viltis (p. 51–53), prieš tai vėlgi tik su lietuviškai naiviu religingumu papasakojus apie tai, kaip
Į Galilėją
Per Samariją
Judėjos žolynais
Kristus atėjo.
(…)
Kur Kristaus eita,
Kur stovinėta,
Tviska saulelė
Rasų riedulėliais. (p. 41)
Toks lyrinio išsisakymo sinkretiškumas, kai į neišskaidomą vienį sulydomos pakankamai skirtingos religinės ir estetinės patirtys, vėlgi niekaip neatskiriamas nuo D.d’Erceville biografijos. Nuo to šios autorės poezijoje yra neatskiriamas ir tviskančios šviesos ilgesys. Tačiau žmogus ir šiandien yra tik Nojaus laive, apie kurį – lygiai taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, – dejuoja vien rūstūs juodi vandenai (p. 31). Todėl D.d’Erceville eilėraščio moteriai, kai ji išleidžia balandį virš vandenyno, šio paukščio skrydis dar nėra Išsipildymas, o tik klausiamai nedrąsi viltis: Gal atneš alyvos šakelę? (ten pat). Konceptualus ciklo užbaigimas. Jis liudija ir tai, jog šiame rinkinyje nuo atviro jausmo jau bandoma pereiti į minties eilėraščius. Ar ne dėl to čia remiamasi ne tik Senojo Testamento legenda ir antikos mitais, bet apsišarvuojama ir rytietiškų maldų atkaklumu. Tik tokiu atveju – net regint žūstantį pasaulį/ Tavyje…/ Viešpatie! (p. 27) – įmanoma pavirtus vyturiu akmenėliu staiga kristi (p. 18), kregžde vėl lengvais sparnais pakilti (p. 16), žvirbliu maudytis saulės įkaitintose kelio dulkėse (p. 15) ar žole tūkstančius kartų žemėje mirti (p. 23) – be galo prasmingai išgyventi gyvenimo pilnatvę ir stoišką tikėjimą šviesa (p. 13).
Deja, D.d’Erceville pernelyg mėgsta „reikšmingą“ leksiką, net jei ta jau ir gerokai „patrinta“. Tad ir „tebevaikšto“ ji bedugnių pačiais pakraščiais („Šv. Petro uola“, p. 43) arba tebeskanduoja, jog gyvenimas – tik trumpalaikis mirksnis (p. 44), beje, čia apmaudžiai nepastebėjusi ir tautologijos. Gana nesaikingai vartoja ir didžiąsias raides. Tad, kai eilėraščio moterį neša Tavo meilė amžinai (p. 45), bet tas Tavo yra tik Amūras, tenka vien atlaidžiai nusišypsoti. Per daug įkyri ir poetės epitetai didis/ didingas/ didingai, o eilėraščio „Juozapas šulinyje“ (p. 37) įtaiga tiesiog sunaikinama besaikiai „įsimylėjus“ žodį spinduliuojantis, kuris dargi ir spinduliuoja. Tačiau aptarti riktai yra daugiau redakciniai. Blogiau, kai poetei nepaklūsta mintis. Pvz., man „Nojaus malda“ (p. 6) visai svetima (ypač dėl poetinio negrabumo – džiugu, kad vienintelio tokio), kaip ir Narcizo interpretacija (p. 46, 47, 48), o yra ir daugiau tekstų, tik pakankamai abstrakčiai „išprotautų“ (pvz., p. 43). Bet jei vien dėl to atstumčiau visą D.d’Erceville lyriką, būčiau šiai poetei be galo neteisinga.
