Renginiai
Poeto ir kritiko pašnekesys
Sondra Simanaitienė
Įdomu būtų fotografuoti poetų pėdas, kai jie skaito savo poeziją, ypač jei skaito poemą. Eilėraščiai, nors jie būtų ir apie kretinus (kaip pažiūrėsi), turėtų pakylėti arčiau Dievo. Kalbu apie gerą poeziją. R.Rastauskas, pvz., skaitydamas Parodų rūmuose penktadienio vakare, skirtame paremti Beną Šarką, viena koja buvo pasistiebęs. Dažniau dešiniąja. G.Grajauskas labai tvirtai statė abi kojas, kaip ir kiti Klaipėdos poetinės mokyklos kitai. Antanas A. Jonynas svorio centrą periodiškai kilnojo. Parodų rūmuose Antanas A.Jonynas pasirodė netikėtai, tiesiai iš Baltų lankų knygyno, kur įvyko jo poezijos vakaras.
Vakarą knygyne struktūravo M.Šidlauskas. Antano A. Jonyno ir M.Šidlausko pokalbis buvo labai panašus į japono ir klausinėjančiojo pašnekesį apie kalbą, kur M.Heideggeris, tarsi klausinėdamas japono apie kalbos esmę, spiria jį į kampą, o anas: ,,Ar nepervertinate mano sugebėjimo suprasti Jūsų klausimus?” (M.Heideggeris, Rinktiniai raštai, p. 381) Bet kadangi kritikas filosofas toliau klausinėjo japono A.A.Jonyno, tai pokalbis yrėsi link panašios į pirmtakų išvados: poezija (kalba) – būties namai. Ir šią tiesą visi sėdintieji, o jų nebuvo taip gausiai kaip belaukiant poeto prieš porą savaičių, suprato. Kadangi pokalbio eiga buvo padalinta į keturias dalis, todėl nesunku jį trumpai atpasakoti. Tai padaryti netgi būtų naudinga moksleiviams. Jie galėtų pasiremti pamokose raštais, nors ir laikraštiniais, apie tai, jog neteisingų interpretacijų nebūna. Kaip pats poetas pasakė. Suerzinančių pasitaiko.
1-oje dalyje (apie rimtąją poeziją) M.Šidlauskas apibūdino Antano A. Jonyno eilėraščius kaip egzistencinį bliuzą: laikas byra, ore tvyro nuolatinė prarastis. Kas poetui yra filosofinės atramos? – paklausė. Jo…- numykė poetas, – ką čia bepatikslinsi? Filosofo mano prigimtyje lyg ir nėra, sistema veikia be manęs, intuityviai, – maždaug taip bandė atsiriboti nuo visų filosofinių mokyklų poetas, tačiau kritikas buvo gerai pasiruošęs ir svingavo į intymų bendravimą vis giliau. Elastinga, minkšta, bet netiži poetika, Antanai, bet ne tavo tai nuopelnas. Dievo duota, – nuramino poeto animacinį slibinuką kritiko dalgis. Ir uždavė dabar labai madingą klausimą apie kartą (J.Erlickas, G.Patackas) ir apie drovumą, kurį kaip gimusių 6-ame dešimtmetyje savybę yra išskyrusi kritikė J.Sprindytė. Dėl G.Patacko drovumo Antanas A.Jonynas šiek tiek suabejojo, bet gal kritikams geriau iš šono matyti. Ir tuomet išgirdome naująjį sonetų vainiką ,,Poeto senatvė” (,,Jis žvelgia pro uždarus langus…”). Liūdnas senis sėdi ratukuose, prisimena jaunystės išmintį, gyventi baisiau negu mirti, sako jis. Tuomet išklausęs M.Šidlauskas formuluoja socialinį klausimą: ar ištvėrimas, ar egzistencinis nuovargis, ir dar šiuolaikinės socialinės reikšmės mūsų kasdienybės kontekste? Ir čia poetas pagauna kritiką: nereikia sutapatinti teksto su mano požiūriu; tai yra mano ironiškas santykis su senstančiu poetu ir svarbu pastebėti, išskirti antrąjį, ironiškąjį, planą.
Ir čia prasideda 2-oji dalis apie humoristinius Antano A. Jonyno eilėraščius, kurie sudėti į nedidelę knygelę ,,Toks gyvenimas”. Pasirodo, kritikui poeto humoras labai patikęs, o pastarasis atvirkščiai – šia knygele labai nepatenkintas. O, – sako, kai buvome su J.Erlicku jauni, rašėme ,,protingus” kūrinius, tik juostelės išsimagnetino. Ir apskritai humoro daugiau galima atrasti mano taip vadinamoje rimtojoje poezijoje, – nukreipė skaitytojus teisinga linkme poetas.
3-ioji dalis apie Antaną A.Jonyną kaip apie vertėją iš vokiečių kalbos. Poetui taip patiko versti J.W.Goethės ,,Faustą”, jog jei būtų turtingas, verstų šį kūrinį visą gyvenimą: pabaigia ir vėl pradeda. Ir visi vertimai būtų skirtingi. Tuomet, kad taip neatsitiktų, A.Žalys priminė poetui studijų laikų skolą – pradėtą ir nepabaigtą versti L.Rėzą. Poetas puse lūpų pažadėjo įtraukti šią seną skolą į pastaruoju metu, intensyviau versti pradėjęs prieš 7-ius metus, užgriuvusių vertimų eilę.
4-oji dalis apie šeimos tradiciją, t.y. apie Antano A. Jonyno tėvą, sudėtingo likimo žmogų (būdamas 16-os metų apako, vėliau būrė aklųjų judėjimą) ir poetą, kurio pomirtinę rinktinę ,,Rugsėjo pilnatis” sudarė ir praėjusiais metais išleido sūnus. Į rinktinę buvo sudėti tekstai, pragulėję stalčiuose apie 30 metų.
5-oji dalis apie meilę:
,,…Aš nežinau išeities,
Nes tik meilė yra išeitis…” (eil. ,,Letargas”)
