Poetų sambūrio „Placdarmas-2006“ kapeliono komunikatas

Poetų sambūrio „Placdarmas-2006“ kapeliono komunikatas

Nida Vasiliauskaitė

Apie ką kalba kapelionai? Ką jie sako armijai, ginančiai savo kuklius įtvirtinimus priešo žemėje? Kelia kovinę dvasią? Norą gintis? Konsoliduoja jėgas, ekshumuoja, apšluosto, retušuoja priešo pavidalą (jau spėjusį priblėsti nuo praėjusių mišių), taiso tvirtovės sienas, pardavinėja opijų, vaiko nuobodulį (vis pramoga), kelia žiovulį? Kursto mūšiui, kuriame patys nežus (nebent per klaidą: juk kapelionai kare turi carte blanche)…

„Placdarmo-2006“ kapelionė filosofė Nida Vasiliauskaitė.

Tikriausiai taip. Tikriausiai kapelionų funkcija – padėti placdarmui (place d’armes) patikėti savo placdarmiška egzistencija su visais iš to sekančiais padariniais: patrankomis, pylimais, priešais, kova, kapelionu ir laime mirti už senjorą. Būti kapelionu – tai priminti priešą. Priminti Kitą. Inscenizuoti Tą, kuris, kaip mėgo aiškinti nesimpatingasis nacių filosofas Carlas Schmittas (vėliau taip pamėgtas postmodernistų), yra būtina bet kokios bendruomenės buvimo sąlyga: jei neturi nuo ko atsiriboti – tavęs nėra. Nors: pastangos atsiriboti išduoda esant kažką panašaus į neaiškų supratimą, kad kitą reikia padaryti Kitu, išmesti UŽ savęs, pasidaryti – būseną, kai kyla mintis tapti placdarmu.

Jeigu yra poetų placdarmas (o kas iš čia esančių tuo abejoja?), tai už jo mūrų privalo kažkas gyventi. Ir, atrodo, tikrai gyvena. Netgi labai gyvena. Tai toks nuostabus, paslaptingas, neperprantamas sutvėrimas, kurio vien pavadinimas daugumai mano sutiktų žmonių kelia stiprų susierzinimą (dėl įvairių priežasčių – garsiai neminėtinų). Susipažinkite: homo simplex. ”Vidutinis pilietis“, statistikos objektas, grynu pavidalu nesutinkamas, o susitikus – neįžiūrimas, nors per jį ne taip lengva įžiūrėti dar ką nors. Nučiupinėtas jis, nuzulintas visokių įtartinų tipų – sociologų, ekonomistų, politologų, psichologų, antropologų, filosofų, istorikų, rašytojų, poetų, žurnalistų, politikų, prekeivių, imagologų, reklamos agentų etc. Elementarus kaip materia prima. Ir nepažinus kaip ji – nepaisant čiupinėjimų. ”Daiktas savaime“, ir tiek…

Geriau jau iš karto čiupti už ypatingos homo simplex atmainos, dar nesulaukusios statistikos dėmesio. Labai gali būti, kad žemė, kurioje įsikūrė placdarmas, yra būtent jo: tai homo simplex doctus, kur simplex žymi gentinę priklausomybę (genus), o doctus – rūšį (species). Paplitimo arealas – knygos, ”kultūrinė“ spauda, bernardinai.lt, konferencijos, institutai, parodos, pristatymai ir panašios įtartinos vietos. Arealas jautrus geografiniams faktoriams, todėl, samprotaujant apie šios įdomius dalykus, verta apsiriboti vienu homo simplex doctus porūšiu – lithuanus.

„Placdarmo“ pradžia: ritualinis košės valgymas. Poetai, kritikai, vertėjai, skaitytojai, žiniasklaidininkai – ir, žinoma, vaikai – nuolatiniai „placdarmininkai“…

Pagrindinis skiriamasis jo požymis – hypercordia, širdies suvešėjimas kitų organų sąskaita. Nerimastingai blaškytis sergant hiperkordija nebūtina. Netgi priešingai, dažnai hiperkordiją lydi tam tikras mechaninis rambumas (keistas atsparumas bet kokiam aplinkos poveikiui). Tiesiog širdis perima kitų organų funkcijas: ja kalbama, su ja kalbama, ja rašoma, ja mąstoma, viskas daroma jai, per ją ir apie ją.

Balselis hiperkordijos ištikto žmogėno švelnus ir pūkuotas (ypač jeigu žmogėnas moteriškos lyties), būdas ramus, temperamentas apsnūdęs. Jis niekina logiką, nes turi kuo ją kompensuoti – turi intuiciją. Akių žydrynėje spindi begalinis nerimas dėl prarastų ”dvasinių vertybių“ ir civilizacijos ateities, išsiliejantis sopulingais tekstais (ypač tai srovei palankus Šiaurinių Atėnų šlaitas; cituoju vieną rašytoją iš paskutinio, 809-o, numerio: ” tolerancija kartais esti tik gražus nuodėmę dengiantis šydas“, kurio neįstengia praplėšti net Dievo pirštas – cunamis; paskelbusi šį liūdną faktą, rašytoja išgeria valakordino ir ”nuojautos – cituoju – suminga tarsi paukščiukai lizde“; kitas rašytojas ten pat dūsauja dėl ”pakeistų žmonių“: kol įveikiau pirmas tris opuso pastraipas, turėjau šiek tiek vilties, kad čia ironija – kaip aš klydau!).

Negražių žodžių mūsų tyrimo objektas nevartoja ir garsiai piktinasi, kad taip daro kiti. Kai rašydamas deda šauktuką – šokteli susinervinęs aukštyn ir tiki, kad taip elgiasi visi dedantys šauktukus. Tekstus vertina pagal juose paliktą galimybę iškapstyti pozityvią message. Bet ”vertinimą“ čia reikėtų pakeisti kitu žodžiu: homo simplex doctus lithuanus tekstų nevertina, tik reiškia lojalumą (arba jo stygių) autoriams ir jų ”pasaulėžiūrai“, o kritiką laiko ”negražiais žodžiais“, ”chamizmu“, nepadoriu išsišokėliškumu. Oponentai – tai tokie pikti, amoralūs, nesugyvenami žmonės. Jiems stinga kuklumo. Jie – nenuoširdūs. O jau už šias dvi savybes homo simplex doctus lithuanus pasaulyje nieko baisesnio būti negali.

Kaip ”visų daiktų matas“, potencialų skaitytoją homo simplex scribens įsivaizduoja pagal savo paveikslą, tik truputį kuklesnį: skaitytojas – jo ”širdies draugas“, bendramintis, bendrajausmis ir bendraskaitis, jo nereikia įtikinti, sukrėsti, išjuokti ar sužavėti; jis geras, naivus, širdingas, paprastas kaip autorius, netgi dar paprastesnis.

Mažiau girdėjęs, mažiau skaitęs, gal net apskritai pirmą kartą atsivertęs kokią knygelę, todėl kreiptis į jį dera globėjiškai, mokytojiškai, parodant duobes, paslaugiai nutiesiant tiltelį, kaip kreipiamasi į šeštaklasį. Ir homo simplex neklysta: jei jau skaitytojas ištveria jo kūrybą, vadinasi, labai tikėtina, kad susitiko dvi panašios natūros.

Kas kita – recenzijos. Rašant jas, homo simplex doctus gebėjimai atsiskleidžia visu gražumu. Senas, bet geras, nepamirštamas pavyzdys (kaip aš tada linksminausi!): Nabokovo ”Lolitos“ lietuviško vertimo recenzijoje būtina atsižvelgti į tai, kad knyga arba įžeis skaitytojo moralinius jausmus, arba, atvirkščiai, bus suprasta kaip direktyva veikti. Todėl reikia įspėti. Reikia paaiškinti, kad, ”be pornografijos“, čia esama netgi beveik ”metafizinių aukštumų“ (spėju, tai toks daiktas, kurį pamatęs išsižioji, pakyli ir nebenusileidi). Nes skaitytojas – beraštis, o recenzijos rašomos kaip tik tokiems.

Filosofų ceche, kurį pažįstu geriau, homo simplex doctus tarpsta lygiai taip pat. Lietuvoje jis kovoja su įvairiais bjauriais post- virusais. Bet tai – vienintelė tema, kuri ceche sukelia šurmulį, beveik viscerealinę atmetimo reakciją. Tada tai jau būna: mohikanai bunda iš snaudulio, trinasi ausis, mankština raumenų rudimentus, ginkluojasi. O šiaip, paprastomis dienomis, būna paprastai: daktaras K. rašo (gerą) recenziją profesoriui Š. todėl, kad profesorius Š. rašo (geras) recenzijas daktarui K. Abu neskaitę recenzuojamo straipsnio: o kam? Mes juk pažįstami. Susipažinome prieš trisdešimt metų.

Konferencijų pranešimai skiriasi tiek, kiek kiaušiniai (žinoma, ši taisyklė netaikoma pavadinimams). Pranešama, kad kolega irgi skaitė. Lyg ir. Tezių, nebyliu visuotiniu susitarimu, dažniausiai nėra, o jai yra, tai panašios į šią: ”Taigi Nietzsche’s moralės samprata laikytina radikaliu iššūkiu tradiciniam mąstymui“. Kritika – simbolinė: reikia juk kažko paklausti (negi tylėsi?), kažko, kas neįdomu nei klausiančiam, nei klausančiam, nei atsakančiam. Diskusijos – išspaustos, be įtampos, be noro teigti ar neigti, be aistros, nes visi – geri žmonės, nenori nieko įžeisti, ir pagaliau juk tikrasis gyvenimas prasideda namie (ko čia ginčytis dėl menkniekių?).

Disertacijas skaito tik vadovai ir oponentai (deja, šią tiesą suvoki per vėlai – jau parašęs). Kiti skaito tik išvadas, todėl, kad homo simplex doctus kartais nesupyktų, išvadose nepatartina vartoti terminų, kurių jis gali nesuprasti, nors jie buvo ilgai ir nuobodžiai aiškinti disertacijos tekste. Juo labiau nepatartina įvedinėti naujų: tada metų metais snaudusi kritinė dvasia stebėtinai atgyja. Svarbiausia – nepersistengti. Homo simplex doctus tokių nemėgsta, o juk yra pastabus, jautrus kaip mimoza ir turi gerą atmintį.

Nederėtų palikti nepastebėtos dar vienos jaudinančios aplinkybės: homo simplex philosophicus truputį skiriasi nuo savo giminaičio homo simplex philologicus: pirmajam, dėl suprantamų profesinių priežasčių, hiperkordija diagnozuojama rečiau. Jos paliktą ertmę užpildo širdingas tikėjimas galimybe nustverti ”pačią tikrovę“, dažniausiai sutampantis su tikėjimu, kad ”tikrovė“ jau nustverta. Tiesiog taip, prigimtine proto įžvalga, be jokių tarpinių kalbos ir visuomenės paslaugų.

Kuo nors tikėti visada smagu, štai dėl to homo simplex philosophicus ir nekenčia post- virusų visais plaučiais ir kepenimis (antikine sielos vieta). Neapykanta – svarus argumentas. Jo vartojimas kaip tik ir neleidžia įtarti, kad filosofuojančiai paprastojo žmogaus atmainai hiperkordija visiškai svetima. Paprastumas (genus) stipriau už filosofinius polinkius (species). ”Paprastas filosofas“ – žmogus be profesijos (labai jau nekukliai skamba ta profesija, o juk kuklumas, kaip jį išmokė antikos klasikai, yra vienintelė dorybė, kai nėra kitų; gaila, neišmokė ironijos).

Apie tikrovę, tikrumą ir tikėjimą Wittgensteinas pasakoja anekdotą. Sėdi jis su Bertranu Rasselu pievelėje po medžiu ir ginčijasi: Wittgensteinas neigia galimybę būti kuo nors tikram, o Rasselas karštai įrodinėja, kad tai nesąmonė: ”Štai – sako jis – aš, pavyzdžiui, esu visiškai tikras, kad čia yra medis, ir niekas manęs neprivers tuo suabejoti. Čia yra medis. Čia yra medis. Čia yra medis“. Pro šalį ėjo praeivis, homo simplex (netgi ne doctus). Išpūtė akis, sustojo, išsižiojo (padarė viską, ką būtina padaryti labai nustebus) ir žiūri į Rasselą. Wittgensteinas jam: ”Nusiraminkite, mano draugas – ne beprotis, mes tiesiog filosofuojame“. Paaiškinimas ”suveikė“: praeivis lengviau atsikvėpė ir, kaip ir reikėjo tikėtis, nuėjo. Nes prisiminė: yra tokie žmonės, vadinami filosofais, jie nekenksmingi; gyvena sau ir nieko – policijos, gaisrinės ar greitosios tokiais atvejais kviestis nepriimta.

Wittgensteinas džiūgauja. Jo argumentas prieš Rasselą: matai, tavo įsitikinimas medžio egzistavimu, tavo ”absoliuti nepaneigiamo tikrumo būsena“, tavo ”sveiko proto“ tiesa to paties ”sveiko proto“ (įsikūnijusio žiopsojusiame simplekse) požiūriu atrodo aiškių aiškiausia beprotybė, nuo beprotybės ją skiria tik socialinė tokios būsenos aprobacija (”mūsų visuomenėje filosofuoti leidžiama, beveik normalu“). Vadinasi, būtent socialinė aprobacija (ne loginės ir epistemologinės priežastys) lemia, kas yra ”absurdas“, o kas – ”akivaizdi tiesa“.

Filosofiją ir poeziją (tikiuosi, nesupyksite, jei sugretinsiu) nuo paprasto homo simplex proto skiria tik platoniška beprotybė, o šią nuo paprastos beprotybės – tik socialinė aprobacija, kurios taisykles kuria homo simplex. Mes (kad ir kaip nemalonu tai pripažinti) – jo belaisviai, mes gyvename JO žemėje. Kad galėtume pasakyti ”MES – NE JIS“, kad galėtume būti poetais ar filosofuoti, neturime kitos išeities kaip tik statytis įtvirtinimus ir rinktis placdarme. To ir linkiu. Kapelioniškai.

by admin