Politiniame lėlių balete šoka daiktai
Jūratė Grigaitienė
Kad lėlių teatro galimybės beribės, darsyk galima įsitikinti pažiūrėjus naujausią Klaipėdos lėlių teatro premjerą – penkių veiksmų politinį lėlių baletą suaugusiesiems „Juoba“ pagal Alfredo Jarry’o pjesę „Karalius Juoba“ arba „Karalius Ūbas“.
Veikėjai – audeklo skiautės
Naująjį spektaklį režisavo ir scenovaizdį sukūrė vis dar nerimstanti ir eksperimentinės dvasios neprarandanti režisierė lėlininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Lėlės, atlikdamos scenoje neįtikėtinus akrobatinius triukus, neretai pranoksta gyvus aktorius. Režisierė G.Radvilavičiūtė kiekviename naujame pastatyme ieško ne gyvo aktoriaus ir negyvos lėlės panašumų, bet skirtumų ir, manyčiau, sėkmingai laimi šią dvikovą.
Jau pati „Juobos“ pradžia – elegantiškai D.Šostakovičiaus muzikos ritmu besirangantis š…, aplipęs musėmis (tik kvapo nebuvo), – užmezgė neįprastą intrigą bei padiktavo būsimo spektaklio žaidimo taisykles.
Nepaprastumo įspūdį sustiprino scenoje pasirodę pagrindiniai „veikėjai“ – du nedideli keturkampiai audeklo gabalai, pritvirtinti prie vielučių ir valdomi aktorių iš viršaus. Apsimetėlis nevidonas Juoba – tai juodas gauruotas kailis, grubiai demonstruojantis savo tariamą vyriškumą, o Juobienė – lengvai plazdenanti raudono šilko atraižėlė, sugebanti „gundyti“, „koketuoti“, įvairiomis kamasutros pozomis gašliai „glamonėti”, „myluoti“ savo vyrą. Juk spektaklis skirtas suaugusiesiems.
Atitinka pjesės dvasią
Pradžioje gerokai trikdė ir erzino toks kosminis personažų atitolimas nuo žmogiškojo pavidalo. Stebėdama spektaklį mąsčiau, negi lėlių teatras tiek nusigyveno, kad nebeišgali sukurti lėlės, bent šiek tiek panašesnės į žmogų, turinčios rankas, kojas, kūną, ką čia, – bent jau padorios galvos.
Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau stebėjausi režisierės įžvalgumu, kad šioje interpretacijoje tik tokie skudurai, vaizduojantys žmones, labiausiai atitinka pjesės dvasią bei šio spektaklio koncepciją.
Režisierė maksimaliai pasitiki žiūrovu – kuo mažiau tikroviškumo rodoma, tuo veržliau prabunda kiekvieno kuriančioji vaizduotė. Toks lėlių, greičiau, daiktų valdymo principas ypač tinkamas spektaklio pabaigoje, kai nevidonai sutuoktiniai Juobai tikrąja ta žodžio prasme „paskęsta“ didelėje stiklo taurėje degtinės, o vėliau, visiškai šlapi ir mirtinai nusilakę, šlaistosi po sceną, įspūdingai prilimpa prie stiklinės sienos, taškydamiesi į visas puses tikrais prakaito purslais. Juobai finale virsta šlapiais, gličiais, purvinais grindų skudurais – štai kur neįtikėtini režisierės G.Radvilavičiūtės fantazijos viražai ir taiklus santykis su A.Jarry’o medžiaga: „nusmegeninkit, žrudykit, pjaukit driežuvius, grobkit pinigus ir lakit, kol mirtinai nusilaksit…“
Būdai, kaip nugalabyti
Ryškiai lėlių – daiktų galimybių beribiškumas atsiskleidė ir trečiajame veiksme, kuris programėlėje įvardytas sakiniu: „Juoba per penkias karaliavimo dienas išskerdžia tiek žmonių, kad būtų galima visus šventuosius iš rojaus nutremti į pragarą ir dar nuodėmių atliktų“. Scenoje žiūrovų akivaizdoje demonstruojami įvairiausi žudymo būdai. Paauksuotuose paveikslo rėmuose ant auksinio stalelio elegantiškai „žudoma“, o kruvini pėdsakai čia pat elegantiškai panaikinami auksine šluotele: obuoliai perkertami, o kopūstas nuduriamas aštriu peiliu, karoliai sutraukomi, buteliukas sudaužomas, kažkas paskandinamas vandens stiklinėje ar skiedrų jūroje, kažkas sudeginamas… Bet įspūdingiausiai atrodo auksinės mėsmalės sietelyje pasirodęs tikros mėsos faršas…
Po spektaklio viena žiūrovė prisipažino, kad pradėjo galvoti, kokiais dar būdais galima nugalabyti žmogų.
Taigi režisierė surado instrumentus ir jų padedama bandė įrodyti, kad š… valstybės valdovais gali būti tik šlykštūs grindų skudurai, o jų žudymo būdai pateisina priemones.
Kiek abejonių spektaklyje kelia tikrų ir netikrų daiktų naudojimas. Obuoliai, kopūstas, vanduo, žvakės ir kiti daiktai yra tikri, o veikėjai – iki absurdo apibendrinti ženklai, neturintys net menkiausios žmogiškumo užuominos. Todėl išraiškinga, bet nelabai suprantama ir, manyčiau, iškrintanti iš bendros spektaklio stilistikos scena, kai veikia tikros žmogaus kojos. Vienos aktorės virtuoziškai atliktas kojų baletas, vaizduojantis du aistros užvaldytus priešingos lyties asmenis, nežinia, kokiu tikslu spektaklyje naudojamas ir kaip įsipina į bendrą spektaklio audinį.
Skaudžiai atliepia aktualijas
Renatos Kutaitės, Rūtos Bunikytės ir Renatos Idzelytės aktoriniai darbai gali būti analizuojami tik lėlių – daiktų valdymo prasme, nes verbalinio teksto spektaklyje nėra, skamba tik žymaus rusų kompozitoriaus D.Šostakovičiaus muzika ir trumpa garsinė būsimų įvykių anotacija prieš kiekvieną sceną.
Rankose laikant tik audeklo atraižą, ypač sunku išreikšti žmogiškus jausmus: aistrą, neapykantą, meilę, išdavystę. Tačiau aktorėms pavyksta perteikti pulsuojančią gyvybę ir energiją. Nors spektaklio žanras įvardytas kaip politinis baletas, suprask – dominuoja judesys ir šokis, tačiau daugelyje vietų pasigedau žodinės komunikacijos. Siužetiškumas daug kur ištirpsta, todėl belieka grožėtis arba gražiai bjaurėtis režisierės ir aktorių trio sukurtu teatrinių daiktų baleto reginiu.
Politinis baletas „Juoba“ skaudžiai atliepia ir šiandienos gyvenimo bei politikos aktualijas. Nesinorėtų, kad ir mūsų valstybę valdytų Juobų palikuonys. Deja, šiandienos Lietuvos ir pasaulio realybė vis labiau panašėja į šį groteskišką spektaklį.
Artimiausi „Juobos“ spektakliai – vasario 27 d. ir kovo 6 d. 20 val. Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4).
