Pranciškus Narušis
Linkėjimas
Pūsk, vėjeli, pūsk,
kad neprailgtų ruduo
ir pavasario gaivą
išlukštenki iš žiemos
Kas bebūtų –
blizgėk,
skambėk,
gyvenk,
Juk teatro (…) laivas
stiprybės laidas
…imtmečiuose Tavo.
***
Poetas mirtininkas
nepagyvenęs palaidotas
numirė po mirties neprisikėlęs,
kai žmogui gerai
jis nieko nemyli, kai blogai
pradeda mylėti.
Ir nereikia persekioti –
Tavoji praeitis pomidorų
sultyse …
– pabaiga –
Tu gi nesi sterilus protingas
žmogelis.
***
Saulėlydžio gėlė pražydo
Sudužusių bangų krante
Sugrįžimų šviesa paslėptoji
Surado kelią Tavyje
Išbarstyti garsai saksofono
Išblaškė abejones –
Irklai sulūžę
Įstrigo gelmėje.
Laikas mįslingas ir paslaptingas
Laki vaizduotė su nuodais
Laiptai trapūs bet tikri
Lapai krenta ir žali.
Koncertas su remarkomis
Variacijų nemėgsta paukščiai
o tos moterys – spalvų papūgos
kelia darban ankstyvą rytą.
Verkti lyg ir nėra prasmės
nes pats gyvenimas – ašara.
Peizažas
Žiemos žolė
keistai žalia
baltos dangos belaukdama
pavasario nelaukia
Šiukšlių ir vandens
bus daugiau ir daugiau,
tad kapstysimės kaip išgalim
vėliavų šlamesy
Čaižiai skaidrus saksofonas
apie nieką čiurlendamas
trypia trapią žolę
ant praeities Tavo
To pašėlusio tempo
net metronomas nesulaikys,
bet kam skubėti gyventi
kai arkliai namo greitesni.
Žiedas
Nė lašelio pavydo
kai tos rankos melavo,
melavo protai ir širdys
abejingai uždarę duris.
Visas žoles neišdegins vėjai
gi budi meilė žmoguje
laisvais garsais pakilsim
skambančio falšo sūkury.
Margas muziejus afišomis
prakaito upokšniais gyvena,
liejasi raudonas vynas,
kai džiaugsmui vietos nėra:
Kuluaruose kaip triukšmingoj
stoty
blaškosi užpakalinės mintys
ir bundant po sapno
aidi dūžtantis vargonų
akordas.
Birželio septintoji
Laužyti veržimąsi
šventam kely,
gyvenimą egzaminui aukoti –
tai nublokštų dalia.
Gėlių puokštės
ir margos afišos
be galo reikšmingai
muzikos fontaną puošia.
Sienos kalba nebyliai
sienos džiūgauja intymiai,
salės direktorius pabudęs
grožio fontaną praryja.
Einant namo
įvairios mintys bado –
nejaugi ir vėl
bravo apgavo.
Pasivaikščiojimas
Alyvos šakelę
kaip mergelę
nuskyniau jūros
rūko pataluos
Paplauti skardžiai
ir nuogos šaknys,
nugludintas jūros akmuo
gulbių porelę suviliojo
Nuo jūros audrų
be kovos kritę medžiai
jautrioms širdelėms
didvyriais palieka.
O žmonės zuja čia kaip
skruzdės,
vis labiau papildydami
ne puvėsiais
amžiną Baltijos krantų
plovyklą.
Grįžtant namo dulksnus rūkas,
tarytum pasiutęs,
tai kyla ir krenta
kaip žmogus savam kely.
Saulenė
Madingos laikmečio plotmės
ir bevardės spalvos
meditacinių aukštumų viršūnė
žaidžia gyvenimo pagundą.
O mįslingai išdykusi moteris
ieško meilės nerastos
skendi Ravelio klavyruose
kaip šalta žuvelė laisva.
Akivaizdu, kad kančiai pašaukta
beprotiško pasaulio
atsiduoda triolėms
ir gyvenimą audžia aluje.
Kas pasakys, ar paklaus
gal dar vejasi kažkas,
deja smaugia taktai ir legato,
bet bėga tyrai.
Arka
Nerašyki eilių,
meldžia brolis ir sesuo,
o Saulenė pasiklydusi
šaukia vėjais smegenų.
Dovana ne pleistras
žaizda ne akmuo
į moterį kaip mirtį
leki laisvam garse.
