Pranciškus Narušis
…Vandens
Juodai baltas sniegas
vis dar žalumą užgožia.
Kur pažvelgsi, –
atminimai, prisiminimai.
Tad prie ko prisišliet,
ar sustot, gaivumo pasisemt.
Tavoji praeitis
tik bekraštės teorijos
atradimas.
(Žudyk save – mažiau kentėsi)
Blefo taurę, grožio sklidiną,
Nesusivėluoki sudaužyti.
Gerai
Paprasčiausiai esame
išgąstingai skandinti atėję,
Gyvenimo verpetuose
rėpliojame slapčia.
Suradę vietelę
tvorom apsistatom
ir ieškom kvailai
išmintingos draugystės
Meilėje? Suklūstam, –
priimam, kaip prinokusius
vaisius
skubam užsisklęsti
ir toliau netikėti
Netikėti – gerai
Tikėti – gerai
Išeiti – gerai
Gimti – gerai
Amžinos slėpynės
nuo mirties savosios, –
tik atleiski man,
akys viską išduoda.
***
Išėjęs sukursiu meilę
Meilėje bučiniais kalbėsiu
Kartosiu tas pačias klaidas
ir vėl išeisiu.
Ta amžina ugnelė
Sugaus benamę sielą
Tos Dangiškai žemiškos
mintys
Gal ir ištars žodžius
Neieškokit vienas kito, –
neieškokit.
***
Regėjimas,
Klausa,
Prisilietimas
Viskas tau
Legato, – tik kaukolė
Tuščia gelmių,
Triumfo breikai –
Laimingo mygtuko išdaigos
… taip tobula ir nyku, –
ir jokio polėkio
Veržlia krūtine trokštu
deformuoto grožio gilaus.
Juk mes vieniši,
paslapčių pilni
Stiprybę barstome
Pėdsakų šaly.
Pelenai
Pelenai prasmingiau
nei kūnas apsėstas sliekais.
Pabiri puslapiai
lankstesni nei stora knyga.
Krūtinei lengviau
ir ieškoti nereikia,
nuostabu kai neslegia
turtai Tavyje.
Viską išbarstyk (jei gali)
negailėk taupydamas, –
laisvų pelenų
nebesusižers niekas.
Tad išbarstyk
Jei dar gali.
Likimo gaida
Naktis, ne tik tyla
Pauzė – tylėjimo paslaptis
Meilė – lyg bučinys paklydęs
Mintyse gyva.
Išskėstos rankos
Amžino rytojaus
Skaudžiai baudžia visus
Kur pasislėpsi kai bunda
likimai
Kur jau pailsėsi pilnas
troškimų.
Prikaltas prie triukšmo, –
Ilgiesi tylos.
O likimo moterys –
ta gyvenimo pauzė,
Keičia ritmą ir svajas.
Pasirink, mielas kraštieti,
Kuris kalėjimas Tau
prie širdies.
Gimei triukšme ir gyvenk.
——————————-
Natos –Knygos –Durys
Ar ne tas pats…
Birbynė
Nesu laimingas ir išradingas
greito vėjo išblaškytas.
Nesu jausmingas ir stiprus
atvėręs širdį ir jausmus,
lyg šiukšlė
nemirštančio žmogaus,
liežuvis pavargo,
birbynė užgeso.
