Prano Domšaičio keliais Alpių papėdėse
Kristina Jokubavičienė
LDM Prano Domšaičio galerijos direktorė, menotyrininkė
Šiemet rudenį teko lankytis Austrijoje – Forarlbergo žemėje, Zulce ir Riotise, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo radęs prieglobstį tapytojas Pranas Domšaitis. Ten pasisekė sutikti žmonių, kurie dar prisimena dailininką, pamatyti, dokumentuoti išlikusius jo paveikslus ir žymiai papildyti kūrybinio palikimo sąrašą.
 |
| E.Pfafštaler su vyru dar šiek tiek prisimena tapytoją P.Domšaitį, Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusį jų kaimelyje. Zulco seniūnijos sekretorius K.Frikas, ponia L.Cetler iš Riotiso ir P.Domšaičio galerijos Klaipėdoje direktorė K.Jokubavičienė norėtų Austrijoje surengti P.Domšaičio kūrinių parodą. Rytas Forarlberge. P.Domšaičio „Beržai“ – ponios L.Cetler nuosavybė. |
Aplinkybių blaškomas
Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo kelias buvo gana sudėtingas: jis vingiavo nuo mažo Kropynų kaimelio Rytprūsiuose (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) iki Gerosios vilties kyšulio prie Keiptauno Pietų Afrikoje. Šiame ilgame kelyje buvo daugybė sustojimų, ilgesnių ar trumpesnių, kuriuos lėmė ne tiek nerami menininko siela, kiek XX amžiaus kataklizmai: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Taip, aplinkybių blaškomas, P.Domšaitis dar Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš bombarduojamo Berlyno į kiek ramesnę Austriją.
Pirmiausia jis apsigyveno Karintijos žemėje, Ego kaimelyje prie gražaus ir vaizdingo Fakerio ežero. Bent keletas Fakerio ežero peizažų, eksponuojamų Prano Domšaičio galerijoje, patvirtina šį faktą.
Artėjant karo pabaigai, gyvenimas pietinėje Austrijos dalyje darėsi vis neramesnis ir dailininkas buvo priverstas keltis į naują vietą. 1943-iaisiais P.Domšaitis atvyko į Forarlbergo žemę, esančią Austrijos vakaruose prie Bodeno ežero, ir apsigyveno mažame Riotiso kaimelyje.
Riotisas ir greta jo esantis Zulcas tapo paskutiniu dailininko prieglobsčiu Europoje: iš čia 1949-aisiais jis su žmona išvyko į Pietų Afriką.
Galerijos ekspozicijoje turime bent kelis peizažus, kuriuose nutapyti šių kaimų vaizdai.
Aptiko pėdsakus
 |
| Šv. Martyno bažnyčia Riotise tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Riotiso kaimelis, kurio motyvų irgi galima rasti P.Domšaičio tapyboje, dabar labiau panašus į pasiturintį didmiesčio priemiestį. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos |
Prieš keletą metų užsimezgė LDM Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje kontaktai su Zulco seniūnija, kurioje suradome entuziastingą pagalbininką seniūnijos sekretorių Karlą Friką. Jis pradėjo domėtis pokaryje kaime gyvenusiu dailininku.
Išaiškėjo, kad bent keletas žmonių turi P.Domšaičio paveikslų ir šiek tiek prisimena patį tapytoją. Taip prasidėjo paieškų ir informacijos rinkimo laikotarpis.
Šiemet rudenį turėjau progą nuvykti į Forarlbergą, aplankyti Zulcą ir Riotisą, dokumentuoti ten ir aplinkinėse gyvenvietėse esančius P. Domšaičio paveikslus bei užrašyti liudininkų prisiminimus.
Bregenco (Forarlbergo žemės sostinė) ir Feldkircho archyvuose ieškojau dokumentų apie P.Domšaitį ir lietuvių dailininkus emigrantus, 1944-aisiais iš okupuotos Lietuvos pasitraukusius į Austriją.
„Tolerancijos Eldorade“
Forarlbergas, mažiausia federalinė Austrijos žemė, dažnai vadinamas „Auksiniais vakarais“. Tai savotiškas trikampis, kuriame susitinka kelios šalys: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Lichtenšteinas, o pietuose – ir Italija.
Antrojo pasaulinio karo metais Forarlbergas, palyginti su kitais šalies regionais, patyrė sąlygiškai nedidelius nuostolius; buvo sugriauta mažiau pastatų, pramoninių objektų. Taip pat jį aplenkė didieji karo pabėgėlių srautai.
Pasibaigus karui, prancūzų zona, kuriai, be Forarlbergo, priklausė ir dalis pietvakarinės Vokietijos, greitai gavo „Tolerancijos Eldorado“ pravardę. Jei amerikiečių ir britų zonose karo pabėgėliai turėjo daugiausia gyventi perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, prancūzų zonoje jiems buvo leista apsistoti pas gyventojus. Tad P.Domšaitis, kaip ir kiti emigrantai (dailininkai T.Valius, Vl.Meškėnas, P.Augius ir kiti), nuomojosi butus įvairiuose Forarlbergo miestuose.
Apgyvendintas tankiai
Forarlbergas pasitiko visai ne rudeniškas: saulėtos, iki 25 laipsnių šilumos dienos, žydinčios gėlės, vos gelstantys medžių lapai. Net ir šiame krašte tai buvo spalio pabaigai neįprastai šilti orai.
Svarbiausios Forarlbergo gyvenvietės tęsiasi nuo Bregenco į pietus, iki pat Montafono kalnų. Iš rytų pusės – austriškųjų Alpių grandinė, vakaruose – jau Šveicarijos kalnų viršūnės.
Slėnis tarp dviejų kalnų grandinių apgyvendintas labai tankiai, panaudota kiekviena žemės pėda. Kartais sunku atsekti ribas, kur baigiasi viena gyvenvietė ir prasideda kita. Zulco ir Riotiso gyventojai juokauja: kai kaimietis melžia karvę, tai jos ragai gali būti Zulce, o uodega – Riotise.
Puoselėja tradicijas
Ir pati kaimo sąvoka labai sąlygiška: jei ne rytais ar vakare pasklindantis sveikas mėšlo kvapas (laikomi arkliai, avys, karvės), Riotiso, Zulco, Rankvailio, Batčunso, Muntlikso ar Viktorsbergo kaimeliai labiau panašūs į pasiturinčius mūsų didmiesčių priemiesčius.
Tik pas austrus aplinka žymiai tvarkingesnė: kruopščiai prižiūrimos vejos, daug dekoratyvinių augalų, visa tai telpa dažnai visai mažame žemės sklypelyje.
Labai gerbiamos ir palaikomos senosios architektūros tradicijos, kurioms būdinga medžio ir mūro dermė, medžio detalių dekoras. Neleidžiama statyti aukštesnių nei trijų aukštų (tradicinis austriško kaimo namas) pastatų. Ypač įspūdingai ir dekoratyviai atrodo seni namai, kurių sienos dengtos figūrinėmis medinėmis malksnomis.
Stebino nuoširdumas
Bendraujant nuolat stebino žmonių nuoširdumas, mandagumas ir sveikas humoro jausmas, nors patys gyventojai sako, kad iš Vienos atvykusieji vadina juos paniurėliais.
Forarlberge kalbama vadinamuoju alemanišku dialektu, kurį suprasti, ypač kai žodžiai beriami greitakalbe, reikia pastangų. Tradicinio katalikiškam kraštui pasisveikinimo „Grius Got“ sulauksi net iš vaikų ir paauglių, o pačiam nepasveikinti vyresnio būtų labai nemandagu. Taip pat draugiškai sveikina vieni kitus žygeiviai kalnų takeliuose. Per perėjas ne tik kaimeliuose, bet ir Bregence ar didžiausiame žemės mieste Dornbirne, gali eiti užsimerkęs, vairuotojas nešvilps tau prieš nosį, o kantriai lauks, kol apsispręsi, į kurią pusę turi traukti…
Mainais už maistą
Zulce, Riotise ir Rankvailyje yra išlikę per trisdešimt P. Domšaičio paveikslų, daugiausia gėlių natiurmortų. Taigi juos dokumentavus, žinomų dailininko kūrinių sąrašas ženkliai pasipildė.
Dauguma paveikslų anuomet buvo įsigyti iš paties dailininko mainais už maisto produktus, nors keletas savininkų pirko kūrinius Rankvailio ar Feldkircho antikvariatuose.
Ir mano buvimo metu Feldkircho antikvariate kabėjo vienas P.Domšaičio paveikslas – „Beržų alėja“, labai panašus į galerijoje Klaipėdoje eksponuojamą peizažą. Zulco seniūnija rimtai svarsto jo įsigijimo galimybę.
Prisiminimai – fragmentiški
Atsiminimai apie dailininką, deja, fragmentiški: visi, su kuriais kalbėjausi, pokaryje buvo aštuonerių – dešimties metų vaikai. Tačiau ponia Erika Pfafštaler prisiminė, kad P.Domšaitis ateidavo pas jos senelę gerti kavos ir obuolių vyno, o jos vyras čia pat vaizdingai pademonstravo, kaip P.Domšaitis su ant galvos užmaukšlinta skrybėle ir molbertu po pažastimi būdinga jam eisena traukia per kaimelį.
Visi sutaria dėl vieno: tai buvo ramus ir labai malonus, linkęs bendrauti žmogus, labai mėgęs kalbinti vaikus.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žymiai geriau Riotise prisimenama P.Domšaičio gražuolė žmona dainininkė, tikra dama iš Berlyno, kuri rytais atvėrusi langą dainuodavo visam kaimui. E.Pfafštaler namuose P.Domšaitis nuomojosi dirbtuvę, o name kitoje gatvės pusėje – kambarį. Deja, abu namai rekonstruoti šeštojo dešimtmečio pradžioje, tad tik senos nuotraukos primena tuos laikus.
Susidomėjo ir austrai
Tačiau Riotiso šv. Martyno bažnyčia tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Pavyko atsekti keletą kaimo motyvų, užfiksuotų paveiksluose, o kai kuriuos P.Domšaičio kolekcijoje Klaipėdoje esančius peizažus teks iš naujo atributuoti, nes juose nutapyti ne Forarlbergo, kaip iki tol buvo manyta, vaizdai.
Kiek žmonių, tiek istorijų. Smagu, kad žinia apie kažkur Klaipėdoje esančią P.Domšaičio galeriją, joje saugomus 528 paveikslus paskatino ir austrus kitaip pažvelgti į turimus kūrinius, juos naujai įvertinti, prisiminti dailininką.
Ponas Andrea Nachbauras, kurio tėvų namuose gyveno P.Domšaitis, su gailesčiu pasakojo, kad prieš keturis dešimtmečius rekonstruojant gyvenamąjį pastatą dalis likusių paveikslų buvo tiesiog išmesta.
Atvėrė archyvai
Vertingos medžiagos radau ir archyvuose: Feldkircho miesto archyve 1946-ųjų periodikoje skelbtus straipsnius apie dailininkų emigrantų parodą, kurioje dalyvavo ir P.Domšaitis. Pastatas, kuriame vyko paroda, tebestovi, jame, kaip ir prieš karą, veikia vaikų darželis. Bregence esančiame Forarlbergo krašto archyve periodikos skyriuje taip pat pavyko užtikti straipsnius apie kitą emigrantų dailės parodą (ji vyko 1947 m., pastatas Bregence, kiek rekonstruotas, išliko).
Tarp archyvinių dokumentų surasta iki tol visai nežinoma medžiaga apie P.Domšaičio ir kitų lietuvių dailininkų emigrantų gyvenimą pokariniame Forarlberge.
Svajoja apie parodą
Būnant ypatingo grožio vietose, dažnai klausi savęs, ar dar kada čia grįši. Planai, kuriuos puoselėja ponia Lidija Cetler iš Riotiso, nuteikia optimistiškai.
Ką tik tiksliai pagal istorinius šaltinius rekonstruotų svečių namų „Fraihofas“ (jie nepadarytų gėdos ir sostinei) savininkė turi net devynis P.Domšaičio paveikslus.
L.Cetler puoselėja mintį surinkti visus Forarlberge esančius dailininko kūrinius ir, papildžius juos darbais iš Prano Domšaičio galerijos, surengti Riotise parodą.
…O ko ši energinga moteris imasi, visada įgyvendina.
