„Prikolo“ kultūros reiškinys
 |
| Klaipėdos dailės parodų rūmų žurnalas išeis kas ketvirtį. |
Rita Bočiulytė
Nenorėdami atsilikti nuo pasaulio ar nusižiūrėję Vilniaus ŠMC, turintį „Pravdą”, Klaipėdos dailės parodų rūmai išleido pirmąjį leidinio „MiGazine“ numerį.
Savo formatu, struktūra, išvaizda ir nuostata pasirodyti kas ketvirtį „MiGazine“ pretenduoja į periodinio leidinio – galbūt alternatyvaus meno žurnalo statusą. Gerai būtų, jei nemokamo. (Nes už „Pravdą” tenka pakloti litą.) Bent jau per pristatymą pirmasis „MiGazine“ numeris kartu su alumi džiaugsmingam studentijos būriui buvo dalinamas už dyką. Tūkstantis egzempliorių – ne milijonas, bet pradžiai – per akis.
Pirmajame leidinio numeryje – kultūrinių įvykių bei meninių procesų apžvalgos, literatūriniai bei analitiniai tekstai, recenzijos, interviu su menininkais, meno projektų kuratoriais. Publikuojamas Dariaus Vaičekausko pokalbis su dailininku, projekto „Nostalžy” kuratoriumi Kęstučiu Šapoka, Vale Kale „Pradedančio kontrabandininko dienoraštis”, Karolio Sienkievičiaus įžvalgos apie „Smurtą ir absurdą Jono Zagorsko kūryboje”, Rolando Rastausko esė „Fotodangus virš Berlyno”, Raimundo Malašausko „Bienalė arba didysis apžvalgos šou”, Akvilės Eglinskaitės “D.I.E.T.A.”, Eglės Deltuvaitės pasvarstymai „Ar menininkui reikalingas kuratorius”, anonsuojama vokiečių fotografės Doris Frohnapfel paroda „Pasienio horizontai”, skelbiamos vasario-gegužės Klaipėdos dailės parodų rūmų parodos, o atvarte į skaitytoją įdėmiai žvelgia ant klozeto kone Rodeno mąstytojo poza įsitaisęs „ketvirčio menininku” tituluotas Adomas Stančikas. Turi humoro jausmą redaktoriai ir autoriai – nepaneigsi. Bet jų „prikolai“ patiks ne visiems. Turėtų būti andergraundas, o iš esmės – popsas.
Kaip visai rimtai teigė „MiGazine“ redaktoriai Darius Vaičekauskas ir Akvilė Eglinskaitė, „tai tęstinis kultūrinės tematikos, iš dalies metraštinio pobūdžio leidinys, siekiantis fiksuoti, analizuoti, pristatyti, puoselėti išskirtinius meno pasaulio aspektus, neabejotinai turinčius įtakos uostamiesčio (ir ne tik) kultūriniam vyksmui. Taip pat juo bus skatinama skirtingų meno sričių ir disciplinų komunikacija, integracija į bendrystę, skirtingų pažiūrų ar kartų autorių partnerystė bei tolerancija“. Galima įtarti, jog pateikta citata – iš oficialios paraiškos projektui…
Nujaučiant skaitytojų troškimą iššifruoti „MiGazine“ reikšmę bei kilmę, leidinio pratarmėje pateikiamos galimos pavadinimo koduotės: „…Meninių Iniciatyvų Grupė. Menas Irgi Gerai… Madingai Iškvėpintas Glamūras… Motyvų Išvietės Grimas…“. Betgi semantinės D.Vaičekausko interpretacijos atskleidžia svarbiausią leidinio koncepciją – nepriklausomi menininkai kviečiami publikuoti savo kūrybą, mintis, idėjas, demonstruoti lakią vaizduotę, erudiciją bei iniciatyvą. Taigi temų bei stiliaus laisvė (ir kalbos kultūra, beje) visiškai atiduota autorių kompetencijai.
Kaip vystysis šios idėjos, parodys ateitis, bet sraigtas jau užsuktas ir, anot šio leidinio redaktoriaus, „glitus įsiurbtos minties manifestas išsiliejo gramatiško gargaliavimo išraiška…“
Pirmąjį „MiGazine“ popartiškai apipavidalino dizaineris Edmundas Lukminas, spausdino Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė. Jis dedikuotas tragiškai žuvusio menininko Manto Gimžausko atminimui.
