Pro kaligrafijos ir tapybos langą

Pro kaligrafijos ir tapybos langą

Kretingiškei dailininkei Lidijai Skačkauskaitei-Kuklienei, Lietuvoje garsiai kaligrafijos meistrei, grafikei ir tapytojai, šie metai – neeiliniai, jubiliejiniai. Juos menininkė įamžino savo kūrinių parodomis, atspindinčiomis jos gyvenimo filosofiją.

Rita Bočiulytė

Ieškant harmonijos

Vasarą „Klaipėdos galerijoje“ ji pristatė savo naujausią tapybą, ją apibendrinusi vienu žodžiu „AuGam“, rugsėjo pradžioje I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ išskleidė skaitmeninės grafikos bei koliažų parodą „Juoda-balta“, o praėjusį šeštadienį jubiliejinę seriją pratęsė Palangos „Ramybės“ galerijoje, kur iki spalio 20-osios veikia jos retrospektyvinė kaligrafijos ir tapybos ekspozicija „Langas“.

Visose Lidijos parodose – nieko rėksmingo, drastiško, šokiruojančio. Tik grakščios linijos, subtili kompozicija, įspūdingi spalviniai santykiai, įvairios nuotaikos, simbolinės bei semantinės užuominos ir tiesiog preciziškas atlikimas. Kartu tai apglėbia daugiau nei du kūrybos dešimtmečius, autorei ieškant harmonijos su gamta ir pasauliu.

Harmonijos Lidija ieško gamtoje, nes gamta, anot menininkės, visada yra išmintinga, o jos motyvai – nepabostantys. Peizažas jos kūryboje inspiruoja lyrines būsenas, užuominas į paslaptingą pasaulį. Būtent tą pasaulį, kurį seniai užmiršome, kurį jautė ir suprato mūsų protėviai, dar nepraradę ryšio su gamta. Kaip pastebėjo dailininkės vyras rašytojas Algis Kuklys, „būdama jautri spalvai ir linijai, Lidija sukuria nuotaikas, savotišką bioenergetinį lauką. O tai suponuoja žmogaus – kaip subjekto – santykį su visu pasauliu, nes jis būna fragmentuotas įvairiomis reminiscencijomis. Kitaip sakant, žmogaus (subjekto) ir gamtos (objekto) stratifikacija gali būti sėkminga, jei ieškoma harmonijos. Tai šią menininkę išskiria iš kitų šiuolaikinių dailininkų, kuriems svarbiau rėksmingai nustebinti arba ignoruoti plačiai pripažintas menines vertybes“.

Siekia naujos išraiškos

Dailininkės L.Skačkauskaitės-Kuklienės jubiliejinė paroda I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje žiūrovus pasitinka su naujais autorės grafikos darbais. Tik keli sukurti 2009-aisiais. Didžiąją dalį įvairaus formato kūrinių sudaro skaitmeninės grafikos kompozicijos su kaligrafijos ir koliažo akcentais („Baltieji pradeda ir laimi“, „Juoda-balta“, „Mandalos“, „Prašykite“ ir kt.). Tačiau ekspozicija prasideda kaligrafijos triptiku „Troba su dviem galais“. Tai ekspresyvūs, įtaigūs kūriniai, atlikti tušu ir teptuku. Akivaizdu, kad Lidijos kaligrafiją įkvepia poezija – M.Martinaičio, J.Strielkūno eilėraščiai. Jai labai svarbu užrašyti pasveriant, neskubant, pajuntant, kur yra žodžio ir prasmės pradžia. Grafinė žodžio išraiška, šriftas atspindi epochą, stilių, nuotaiką… Balta, juoda ir visa paletė žemės spalvų – šiltų, jaukių, subtilių… Lidija sako, kad suradus tinkamą motyvą, iš vieno darbo galima sukurti labai daug kitų.

Kitur matyti, kad siekdama kitos kokybės ir naujos, šviežesnės išraiškos, ji pasitelkė šiuolaikines technologijas. „Kompiuteriu galima pabandyti atrasti naujus dalykus, greičiau išgauti norimą efektą, – paaiškino menininkė. – Idėjų man netrūksta, bet įgyvendinti daug sunkiau, nes viskam reikia laiko. Laimė, kompiuteris pradėjo manęs klausyti. Tokie koliažiniai kaligrafijos ir kompiuterinės grafikos eksperimentai mano studijoje prasidėjo gal prieš metus.“

Kiekvienas jos kūrinys turi savo sukūrimo istoriją, stebėtoją verčia susimąstyti. Pasak pačios autorės, tai yra efemeriškas jausmų ir būsenų pasaulis, gal tik išreikštas užkoduotai.

„Kiekviena paroda – rimtas egzaminas, – prisipažino Lidija. – Kai darbai atsiduria kitoje, ne mano studijos erdvėje, apima didžiulė baimė, kaip jie atrodys, ar lūkesčiai išsipildys.“

Anot jos, lūkesčiai – visada didesni už tą vaizdinį, kuris susiformuoja galvoje. „O, kad ranka klausytų proto ir širdies!.. – atsiduso menininkė. – Tai profesionalumo siekis.“

Gyvenimo filosofija

„Labiausiai mėgstu duoną, obuolius ir lauko gėles, – prasitarė dailininkė per vieną vernisažą ir šypsodamasi pridūrė: – o jus pavaišinsiu ne vynu, o tobuliausiu gėrimu žemėje – grynu vandeniu.“

„Tokia mano gyvenimo filosofija, – vėliau paaiškino ji. – Žmogus turėtų stengtis, kad protas būtų blaivus, mąstyti aiškiai, šviesiai. Geriau netemdyti minčių ugniniu vandeniu. Nors pagal astrologiją vieną dieną per mėnesį nedraudžiama gerti raudonojo vyno.“

Ir į gamtą jos požiūris – kaip ekologės: „Mes vartojame nesustodami, nei mylim, nei gerbiam jos. O reikia su visom stichijom gyventi harmoningai. Aš stengiuosi. Visiems linkėti gero, nusiteikti pozityviai, mylėti žemę. Su laiku irgi reikia skaitytis, kaip su kitom stichijom. Keliuosi anksti, su saule, tik gultis su ja, deja, ne visuomet pavyksta.“

Ji kaligrafiją kuria, kai ramu, kai vyras ir abu sūnūs dar miega. O tapyti sako galinti bet kada, ir priešokiais.

„Tapyba – smagu, nes neįpareigojanti, viską darau intuityviai, – pasakojo Lidija. – O skaitmeninis darbas su kompiuteriu reikalauja logikos. Kaligrafijos vaizdiniams rastis padeda literatūra. Man labai patinka rašyti poeziją.“

Jos kūryba nevargina. Vargina monotoniški dalykai. „Gal nemalonus bendravimas, buities darbai…“ – įvardijo.

L.Skačkauskaitė-Kuklienė jau trejus metus būsimiems dizaineriams dėsto rašto meną ir grafinį dizainą. „Ne, – purto galvą, – šis darbas irgi nevargina. Su studentais įdomu – jie labai kūrybingi, talentingi.“

O prieš bet kokį nuovargį ji turi slaptą ginklą – jogą.

Vizitinė kortelė

Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė gimė 1961 m. rugsėjo 12 d. Radviliškio raj.

1980 m. baigė Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą, įgydama meninio audimo specialybę.

1987 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), kurio Klaipėdos vaizdinės agitacijos katedroje (dabar – Klaipėdos vizua-liojo dizaino katedra) studijavo grafinį dizainą.

Nuo 1987 m. dalyvauja meno parodose, įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose kūrybiniuose projektuose.

2008 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Kultūros ir meno edukologijos institute apsigynė edukologijos magistro laipsnį.

Nuo 1990 m. – Lietuvos šrifto ir kaligrafijos draugijos narė.

Nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

2005 m. jai suteiktas LR meno kūrėjo statusas.

Nuo 2008 m. – tęstinio leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ kūrybinės grupės narė.

Nuo 2011 m. – Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė.

Dirba lektore Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje.

by admin