Profesorė iš Oslo moko dainuoti
Nijolė Jačėnienė
Aš myliu Klaipėdos dainininkus! Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos mums susitikus ištarė profesorė Barbro Marklund-Petersone. Garsi vokalo pedagogė atvyko į Lietuvą vesti vasaros operos dainininkų meistriškumo kursų, organizuojamų Kražių festivalio metu. Ji sakė, nors trumpam, bet labai norėjusi užsukti į Klaipėdą, kad dar kartą susitiktų su Muzikinio teatro dainininkais.
B.Marklund-Petersone – norvegų dainininkė, Oslo muzikos akademijos vokalo profesorė, Latvijos J.Vituolo muzikos akademijos garbės profesorė, tarptautinių dainininkų konkursų vertinimo komisijų narė.
Ji įvairiose šalyse veda dainininkų profesinio meistriškumo kursus, taip pat moko studentus operos akademijose Osle ir Stokholme.
Pas ją į privačias pamokas dainininkai atvyksta iš daugelio pasaulio šalių – Japonijos, JAV, Kanados, Šveicarijos, Prancūzijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Belgijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Kinijos, Rumunijos, Švedijos, Suomijos ir kitų.
Daugiau nei 120 profesorės studentų yra 54 prestižinių konkursų laureatai.
Pati B.Marklund-Petersone aktyviai koncertuoja, atlieka kamerinę, religinę, šiuolaikinę muziką, operų arijas.
Įdomu tęsti pažintį
– Kokie jūsų šiandieniniai įspūdžiai po užsiėmimų?
– Galiu pakartoti, kad aš myliu Klaipėdos dainininkus ir galvoju, kad jie puikiai dainuoja. Man laimė dirbti su tokiais talentingais atlikėjais. Tai labai gražios asmenybės. Ir praėjusį kartą, ir šiandien dainininkai suprato ir priėmė mano patarimus. Atradau, kad jie puikūs mokiniai – nori sužinoti dar daugiau apie dainavimą ir jiems tai pavyksta. Nors vieni kūrinius išmanė geriau, kiti kiek prasčiau, bet iš peties padirbėjome, tobulindami kiek-vieno jų dainavimo techniką. Gerbiu tokį požiūrį į darbą.
Mūsų atlikimo mene labai svarbu yra individualybė, kuri ir lemia galutinį rezultatą. Tik individualus darbas suteikia galimybę pasiekti rezultatų. Manau, kad kiekvienas atlikėjas turėtų nuolat mokytis. Atrodo, kitaip ir nebūna, nes atlikėjai nuolat mokosi tiesiogine ta žodžio prasme – dainuojant scenoje reikia atmintinai žinoti operų partijas, o tai – partijų tekstai, parašyti įvairiomis kalbomis, tai ir nauja muzikinė medžiaga, kurią privalu įvaldyti, tai ir muzikinio stiliaus perteikimas, ir vaidmens sukūrimas, ir t. t. Man įdomu tęsti mūsų pažintį.
Monotonija negresia
– Su kokiu balsu jums įdomiausia dirbti?
– Mes su vyru (Andis Petersons – Latvijos vokalo pedagogų asociacijos narys) dirbame akademiniu lygiu ir su visais balsais. Tiesa, aš pati operoje dainavau mecosopranu (šypsosi). Žmonių balsai labai įvairūs. Pavyzdžiui, klasikinis soprano suskirstymas yra toks: lyrinis koloratūrinis, dramatinis koloratūrinis, lyrinis, spinto, lyrinis dramatinis, dramatinis, heavy dramatinis. Šie balso tipai, nors yra sopranai, vis dėlto skirtingi, turi tik jiems būdingus tembrus. O kadangi kiekvienas dainininkas turi savitą balsą, tai pamokoje tikrai negresia monotonija (juokiasi). Jei rimtai, kaskart atsižvelgiu į dainininko asmenybę, jo reakciją į pastabas, galimybes, kūrybinę potenciją. Didžiausią dėmesį skiriu individualiam darbui, nes tik individualios dainininko savybės suteikia balsui savitą, nepakartojamą spalvą – tembrą.
Taip, dirbti su žmogaus balsu labai įdomu. Pasitaiko įvairių atlikėjo reakcijų, ieškant natūralaus balso skambėjimo. Ir kokia apima palaima, kai atskleidi ir parodai dainininkui jo tikrąjį balsą, sustiprini gebėjimus, apie kuriuos jis net nenumanė. Pats dainininkas taip pat turėtų nebijoti pažinti save, savo balso galimybes.
Abejoti ir ieškoti
– Kas sunkiausia jūsų darbe?
– Sunkiausia, kai dainininkas nepajudinamas – turi klaidingus įsitikinimus, bet neturi talento abejoti ir ieškoti. Tuomet jis pats iš savęs atima galimybę keistis, pažinti, augti – kurti savo balsą ir kurti balsu.
– Ką manote apie balso keitimą, kai mecosopranai tampa sopranais, baritonai – tenorais?
– Dainininkai gali keisti balsą – juk jis yra gyvas. Kartais tokio pakeitimo labai reikia, nes, bėgant metams balsas natūraliai, su kiek-viena nauja atlikta partija vystosi, bręsta. Paprastai mecosoprano perėjimas į sopraną pavyksta. Blogiau, kai baritonai (o tokių pažįstu) gali tapti puikiais tenorais (šis balsas retas, tenorų visada trūksta), bet dainuoja baritono partijas… Dažniausiai balsas keičiamas po pirmųjų studijų. Vis dėlto dainininkui tai yra sunkus, dažnai ilgai trunkantis procesas, kuris sukelia įvairių emocijų ir net aistrų. Atsiranda naujų problemų, ir gerai, jei balsas yra tas, į kurį atlikėjui reikia „persiversti“ – tada jį pakeisti pasiseks.
– Patarkite – į ką mūsų dainininkams pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį?
– Manau, kad operos dainininkai pirmiausia turi būti dėmesingi vienas kitam, bendrauti su įvairių sričių menininkais – tai suteikia impulsą kūrybai ir praplečia akiratį. Baltijos šalių dainininkus iš arčiau pažįstu septinti metai, nes reziduoju Latvijos J.Vituolo muzikos akademijoje. Turite labai gerų balsų, bet dainininkai neįvaldę dainavimo technikos, jiems trūksta užsienio kalbų žinių, muzikinių stilių išmanymo. Svarbu, kad, pvz., mokantis G.Bizet operos „Carmen“, konsultuotų ne lietuvis, kalbantis prancūziškai, bet tikras prancūzas. Kitu atveju dainuojant girdime lietuviškai prancūzišką akcentą. Analogiškai ir su kitomis kalbomis – vokiečių, italų… Taip pat rekomenduočiau dainininkams įrašinėti savo pasirodymus scenoje – tik taip įmanoma stebėti save iš šono, o tai labai naudinga.
