Profesorė parašė intriguojančią knygą apie vokiečių ir lietuvių kultūrų sąveiką

IŠ ARČIAU

Profesorė parašė intriguojančią knygą apie vokiečių ir lietuvių kultūrų sąveiką

Profesorė dr. Daiva Kšanienė savo naująją knygą sako parašiusi visiems tiems, kurie neabejingi Mažajai Lietuvai. Vyto KARACIEJAUS nuotrauka

Rita BOČIULYTĖ

Klaipėdos universiteto profesorė, muzikologijos daktarė Daiva KŠANIENĖ šiandien 18 val. KU Menų fakulteto koncertų salėje klaipėdiečiams pristatys antrąją savo knygą, kuri greitai pasirodys knygynuose. Pirmoji – “Muzika Klaipėdos krašte” – išleista 1996 metais. Antroji – “Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a. – XX a. 4 dešimtmetis)” – rašyta daugiau nei penkerius metus, užbaigta šiemet ir jau pakeliui pas skaitytoją. Autorė sako skubėjusi, tačiau techninės kliūtys sutrukdė, kad knyga pasirodytų liepos pradžioje, – labai norėjo ją pasidovanoti sau jubiliejinio gimtadienio proga. Bet rado išeitį. Jubiliejų ji švęs šįvakar, dalindama mylimiems klaipėdiečiams autografus ant savo naujosios knygos.

– Kaip gimė idėja parašyti šią solidžią knygą? Gal ji – pirmosios Jūsų mokslinės monografijos tąsa?

– Be abejo, jos abi susijusios. Todėl kad tai yra to paties krašto – Mažosios Lietuvos muzikinė kultūra. Tik pirmoji knygelė – nedidelė, puslapių ne tiek daug… Joje daugiau kalbama apie Klaipėdos kraštą, šiek tiek paliečiama Tilžės lietuvių muzikinė kultūra, visiškai nesiejant jos su vokiškąja. Vis dėlto tos dvi kultūros – lietuvių ir vokiečių – buvo taip glaudžiai susijusios viena su kita, kad tiesiog neįmanoma atskirti. Vokiečių kultūra buvo dominuojanti. Visur, muzikoje ypač. Ir ji savotiškai gožė lietuvių kultūrą. Šioje savo knygoje bandžiau įrodyti, kokį poveikį lietuviškosios profesionaliosios kultūros atsiradimui, formavimuisi turėjo vokiečių kultūra, kuri nuo senų laikų gyvavo šiame krašte. Todėl man rūpėjo Karaliaučiaus, jo universiteto, dainavimo akademijų, muzikos akademijos, Karaliaučiaus muzikos kritikos dalykai, kadangi šiame mieste ir koncentravosi toji pagrindinė kultūra, kuri paskui spinduliavo į kitus didesnius ir mažesnius krašto miestelius. Karaliaučiaus universitete ir kitose jo mokyklose išugdyti žmonės vėliau apsigyvendavo ten ir jie skleidė tą kultūrą. Taigi ši knyga yra žymiai didesnės apimties, apima daug didesnius klodus ir, kaip jau minėjau, joje daugiau dėmesio skiriu kultūrų sąveikai. O ji turėjo labai daug teigiamo, bet ir daug negatyvaus lietuvių kultūrai, nes ją šiek tiek unifikavo ir niveliavo. Bet Mažosios Lietuvos lietuviai, lietuvininkai, manau, yra gana patvarūs, nes sugebėjo visagožiančioje vokiškos kultūros terpėje išlikti savimi, išsaugoti tautinį tapatumą ir kalbos, ir visos kultūros, taip pat ir muzikinės kultūros atžvilgiu.

– Ar nebijote būti nepopuliari tarp memelenderių, kurie iki šiol savinasi Klaipėdą ir šiandien visaip stengiasi įsiterpti į jos kultūrą?

– Negalvoju, būsiu populiari ar nebūsiu. Rašau, ką atradau šaltiniuose, ištyrinėjau ir padariau išvadas. Jokiu būdu nepeikiu vokiečių kultūros. Tai yra visiškai natūraliai susiklostę istoriniai procesai. Kad ir Klaipėdoje. Čia vokiečiai jau nuo 1820 metų statė operas, skambėjo Mocartas, Vėberis, Vagneris, buvo statomos įvairios operetės, vodeviliai vokiečių kalba. Ir lietuviai eidavo į šiuos spektaklius, jie tą kultūrą pažino, tą muziką pamėgo. O kaip žinome, lietuviška opera Klaipėdoje pirmą kartą buvo pastatyta tik 1934-aisiais. Tai – daugiau nei 100 metų atstumas. Taigi jokiu būdu negalima sakyti, kad vokiečiai čia neturėjo įtakos ir kažkokiu būdu negožė lietuvių. Tai dvilypė sąveika. Tame – labai daug pozityvaus, bet yra ir šiek tiek negatyvaus būtent tautiškumo atžvilgiu. Bet jeigu vokiečių kultūra čia nebūtų buvusi tokio aukšto lygio, tai aš nemanau, kad ir lietuvių kultūra čia būtų tokia pakankamai aukšta. Gal labiau bijočiau užsitraukti Didžiosios Lietuvos nemalonę, negu kad vokiečių ar vokiškai mąstančių žmonių.

– Kodėl gi?!

– Matote, aš vienoje knygos vietoje padariau išvadą, kad tuo metu Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos žmonės – ir vokiečiai, ir lietuviai – tam tikra prasme geriau nei Didžiosios Lietuvos gyventojai suvokė meną ir suprato muziką. Be to, mūsų krašte buvo toji kultūrinė terpė, kuri spinduliavo ir į Didžiąją Lietuvą. Galų gale Didžiojoje Lietuvoje 40 metų buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, – tai juk iš Mažosios Lietuvos ėjo knygnešiai, nešė knygas, žodį ir mintį į Didžiąją Lietuvą. Tai istoriniai procesai, kurie absoliučiai nieko nesumenkina ir nieko neiškelia. Aš tik stengiausi parodyti, kaip tie procesai veikė vienas kitą ir kas iš to išėjo. O kaip man pavyko, nežinau…

– Esate mokslininkė ir turbūt Jūsų duona – tyrinėti muzikinę kultūrą. Vis dėlto galbūt buvo dar kažkas, kas inspiravo šiuos Jūsų Mažosios Lietuvos tyrinėjimus ir šią knygą?

– Viskas susiklostė labai natūraliai, ir kažkokio vieno postūmio lyg ir negalėčiau įvardinti. Atvažiavau dirbti į Klaipėdą 1965 metais. Tada apskritai žodžių “Mažoji Lietuva” nelabai buvo galima ištarti. Bet juos aš jau buvau daug kartų girdėjusi iš savo tėvų, kurie prieš karą gyveno Klaipėdoje. Labai daug kalbų buvau girdėjusi ir apie Vydūną, Martyną Jankų… Kai pati atsidūriau Klaipėdoje, pajutau tą aurą ir vidinį poreikį šį kraštą tyrinėti. Atvažiavau čia su Lietuvos konservatorijos (dabar – Muzikos akademija) paskyrimu į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą dėstyti teorinius istorinius dalykus. Bet mane visą laiką traukė kažką rašyti… Be abejo, aš nepuoliau iškart prie knygos, rašiau straipsnius, skaičiau paskaitas, rinkau medžiagą, net negalvodama, kad kada nors tai sulips į knygą apie muziką Mažojoje Lietuvoje. Tiesiog ir to laiko nebuvo, kad viską susiplanuočiau ir vykdyčiau. Gyvenimas blaškė į labai įvairias veiklos puses, teko daug ką veikti, ištisais metais, dešimtmečiais atidėdavau šią savo temą. Bet štai paskutinį dešimtmetį aš jau tikrai labai rimtai prie jos prisėdau. Dabar jau žinojau, kad tai bus knyga, ir tikslingai, kryptingai ta linkme ir dirbau. Pirmoji atsirado, sakyčiau, be konteksto. Vis dėlto tyrinėti bet kurią Mažosios Lietuvos gyvenimo sritį be bendro politinio, istorinio, kultūrinio šio krašto konteksto yra neįmanoma. Todėl antrojoje knygoje, kuri apima laikotarpį nuo XVI amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo, norėjau tą muzikinę kultūrą parodyti labai plačiame istoriniame, politiniame, netgi socialiniame kontekste. Knygoje yra puslapių, kuriuose rašoma apie vienu ar kito laikotarpiu susiklosčiusią politinę situaciją, kada lietuvybė buvo labai palaikoma, kada apskritai čia buvo skatinamas lietuviškas žodis, steigiamos mokyklos. Bet atėjo laikai, kai lietuvių kalba, kartu ir visa kita lietuviška kultūra buvo gniuždoma, – tai jau Vokietijos imperijos susikūrimo laikotarpis. Tokie politiniai, istoriniai momentai yra kaip pagrindas, išeities taškas vieniems ar kitiems muzikinės kultūros reiškiniams.

– Įdomu, kokiais šaltiniais rėmėtės? Ar nesunku buvo juos po tiek metų atkapstyti?

– Labai sunku. Todėl knygoje dar daug esama “baltų dėmių”, nes medžiagos ne visada gali atrasti. Buvau ne kartą Kaliningrade, Vokietijoje, užmezgiau ryšius su Berlyno Rytų Prūsijos archyvu, parsisiųsdinau dokumentų kopijas iš Greifsvaldo. Daug medžiagos atradau įvairiuose privačiuose archyvuose, senojoje periodikoje, kurios visi komplektai yra M.Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Teko išmokti “naują kalbą” – gotišką raštą. Pramokau vokiškai tiek, kad suprasčiau, ką skaitau. Ko nesupratau, tekdavo žiūrėti į žodyną. Be to, buvo dvigubas sunkumas, nes visi senieji raštai – gotišku šriftu ir dar vokiškai. Net ir lietuviškai gotišku šriftu nelengva skaityti. Nieko, pramokau.

– Per kiek laiko parašėte šią knygą ir kada ją rašėte? Juk esate labai užimtas žmogus – skaitote paskaitas studentams, vadovaujate Muzikos istorijos ir teorijos katedrai Klaipėdos universitete, reta muzikologinė ar šio krašto istorinė mokslinė konferencija apsieina be Jūsų indėlio, be to, esate Lietuvos mokslo tarybos ekspertė, turite begalę visuomeninių pareigų…

– Kaip jau minėjau, šiai knygai medžiagą rinkau daug metų, bet intensyviai – gal 5-6 metus. Užbaigiau tik šių metų pradžioje. O tada jau prasidėjo leidybiniai rūpesčiai… Rašiau ją namie, vakarais, savaitgaliais, džiaugdamasi galėdama prisėsti prie kompiuterio. Esu labai dėkinga savo namiškiams, kad jie man netrukdė. Jie mane supranta, neapkrauna kitais darbais. Žinoma, namai, šeima, buitis dėl tų mano reikalų ir rašymo nukenčia labai smarkiai. Be to, nesu pelėda, man labai sunku dirbti naktį. Bet kitos išeities nebuvo ir nėra. Esu priversta rašyti naktimis, šeštadieniais, sekmadieniais. Sau, laisvalaikiui, nuvažiuoti į sodą galiu skirti gal tik vieną dieną per mėnesį. Bet man labai patinka savaitgalį klestelėti į kėdę prie kompiuterio ir ramiai, niekieno neblaškomai dirbti – skaityti, rašyti… Tačiau man labai nepatinka, kada jau viskas padaryta, knyga užbaigta ir reikia pradėti galvoti, kaip ją išleisti… Tai jau nebe kūryba, prasideda rutina.

– Ar verta praeiti visus kryžiaus kelius? Ką ši knyga reiškia Jūsų, kaip mokslininkės, karjeroje, akademinėje bendruomenėje?

– Monografijos išleidimas nėra kasdienis dalykas. Tai vertinama. Kiekvienam mokslininkui, dirbančiam universitete, yra svarbu ir moksliniai straipsniai, ir monografijos, ir vadovėliai. Be abejo, viskas kraunasi į kraitį, o kas iš to bus, matysim…

– Prieš metus Jūs išrinkta eiti profesorės pareigas. Ar bėra dar kur kopti aukštyn?

– Yra dar viena pakopa… Anksčiau, būdavo, žmogus surenka savo darbus – savo kraitį, pateikia tam tikroms institucijoms ir jam suteikiamas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas. Kai jį turėdavo, automatiškai gaudavo profesoriaus pareigas. O dabar – atvirkščiai. Už tam tikrą sukauptą mokslinį, metodinį, pedagoginį ir kitokį kraitį, praėjęs tam tikrą procedūrą, tu gali būti išrinktas profesoriaus pareigoms. Bet po 5 metų – vėl rinkimai, ir jei per tą laiką nieko nenuveikei, gali labai lengvai iš tų profesoriaus pareigų “nukristi” iki docento arba dar žemiau. Jeigu neturi vardo. Bet pagal tuos pačius vyriausybinius nuostatus po 5 metų arba šiek tiek ir anksčiau, eidamas profesoriaus pareigas, sukaupęs tam tikrą mokslinės produkcijos kiekį, gali teikti savo kandidatūrą profesoriaus vardui gauti. O tas žmogus, kuris jau turi šį vardą, gali eiti gatves šluoti, jis vis tiek bus profesorius.

– Turbūt visada žmogus rašydamas knygą pagalvoja apie tuos, kurie ją skaitys. Kam, kokiam skaitytojui Jūs rašėte savąją?

– Nemanau, kad labai siauram ratui. Tai nėra ypač siauros specializacijos monografija. Ne vien muzikams. Tai nebus knyga, kurioje tyrinėjama muzikos technologija, analizuojami kūriniai. Yra vienas kitas natų pavyzdys, bet tik kaip iliustracija. Ji labiau pažintinė, nesunkiai skaitoma, neperkrauta specifiniais moksliniais terminais. Man atrodo, ši knyga – visiems tiems, kurie domisi Mažosios Lietuvos istorija, kultūra, šiuo kraštu. Tiems, kurie myli jį.

by admin