ŠOKIS
,,Provincialnyje tancy” užhipnotizavo publiką
Violeta MILVYDIENĖ
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė
Jau trečiąjį kartą uostamiestyje viešėjo 8-ajame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje ,,Naujasis Baltijos šokis” dalyvavusi trupė ,,Provincialnyje tancy” iš Jekaterinburgo (Rusija). Didžiojoje Žvejų rūmų salėje gegužės 6-ąją ji pristatė savo premjerinį spektaklį ,,Lazy Susan” (Tingioji Siuzana) – naują trupės vadovės, dar aktyviai šokančios choreografės Tatjanos Baganovos darbą, sukurtą JAV Amerikos šokio festivalio (ADF) užsakymu ,,Tarptautinių choreografų programai”.
Intrigavo teatrališkumu
Pasirodymo dieną pravedusi trumpą metodišką seminarą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros studentams, T. Baganova prisipažino susižavėjusi mūsų publika, jos imlumu ir aukštu intelektu. Deja, žiūrovų tą vakarą susirinko labai nedaug. Matyt, atėjo tikri šiuolaikinio šokio fanai…
,,Tingioji Siuzana” – toks spektaklio pavadinimas intrigavo vien savo mintimi, išreikšta festivalio buklete: ,,ar pavadinimas įtakoja siužetą, ar siužetas – pavadinimą, turi spręsti žiūrovas”.
Trumpai spektaklį vertinčiau kaip itin teatrališką ir fantasmagorinį reginį. Veiksmas rutuliojasi ,,tarytum kitoje planetoje ar stebuklų šalyje, palikdamas kelionės erdvėje ir laike įspūdį”. Jei toliau šią moderniąją ,,Alisos” interpretaciją lyginčiau su pernykščiu ,,Skrydžiu arbatėlės metu”, kur daugelyje epizodų dominavo abstraktus šokis, tektų konstatuoti, kad šiame kūrinyje… šokio apskritai nedaug.
Efektingi kontrastai
Iš bendro konteksto visiškai nesunku išskirti duetus – gana išraiškingus, subtiliai erotiškus, savotiškai žaismingus. Ir nors kartojasi jų stilistika, kūno plastika bei šuolių, originalių permetimų lengvumas tiesiog hipnotizuoja. Ypatingos žaismės parteriniam šokiui dviese suteikia aukštakulniai bateliai, pūstų merginų sijonų judėjimas, dalijimasis obuoliu.
Kontrasto principu sudėlioti bei įmantriai išreikšti ir kiti spektaklio epizodai – Siuzanos ,,kova” su juodąja jėga (o gal antrąja savo puse?), įspūdingi vaikinų ,,skraidymai” ant biuro kėdžių, chaotiškas vaikščiojimas avanscena ir kiti. Tačiau viskas perdėm susmulkinta, eklektiška ir, manau, gana pretenzingai pateikiama.
Toliau veiksmas kiek užtęsiamas, kol netikėtai pasiekiama vaidybinė kulminacija, demonstruojant artistiškus fokusus su obuoliais, gimnastinius triukus.
Netradiciškai apjungta styginių instrumentų kvarteto ir elektroninė muzika, ryški apšvietimo ir scenografijos įtaka, ekstravagantiški kostiumai su dominuojančia žalia spalva – svarbūs akcentai, suteikiantys spektakliui ypatingos pulsacijos.
Magnetinis laukas
Dar imponuoja efektingai ir gyvai panaudotos išraiškos priemonės – balionai-rutuliai, kėdės ant ratukų etc. Visa tai nenauja ir matyta, tačiau įdomu, kadangi savitai pritaikyta.
Dvigubą funkciją atlieka scenos gilumoje pastatytas stalas – batutas, ant kurio šokinėjant dar kartą sukuriama žaidimo iliuzija. O veikėjams sustojus aplink jį pusračiu ir energingai judant, atminty iškyla analogiška scena iš žymaus vokiečių choreografo K. Joso pastatymo ,,Žaliasis stalas” (tiesa, matyto vaizdajuostėje, mat jis sukurtas dar 1932 metais). Skirtumas tik tame, jog šio ,,Provincialnyje tancy” epizodo pabaigoje sakomas tekstas – pavieniui tariami žodžiai rusų kalba (čia reikėtų pažymėti gana raiškią šokėjų dikciją).
Apibendrinant norėtųsi išskirti du pagrindinius ir, manyčiau, pozityvius šio spektaklio aspektus: plastišką bei technišką šokėjų kūno kalbą ir savotišką magnetizmą – lyg tiltą, nutiestą iš scenos į publiką.
Ir jei žiūrovai, tarkim, nieko nesuprato, patys to nenujausdami jie vis tiek gavo mažesnę ar didesnę energetinio užtaiso dozę. Galbūt kai kurie paniro į snaudulį ar pajuto kažkokią ekstazę, kiek vėliau nuoširdžiai nusikvatojo ar kitaip sureagavo, – drįsčiau manyti, taip ir buvo pasiektas naujojo trupės pasirodymo tikslas.
