Pusę amžiaus – viename teatre

Pusę amžiaus – viename teatre

 

Vos tik pakilus scenos uždangai, Klaipėdos dramos teatro premjerinio spektaklio „Viskuo kaltas teatras“ žiūrovus nustebina raiški ir nebuitiška dailininko Artūro Šimonio scenografija…

Jūratė Grigaitienė

…Kambario interjerą puošia palubėje tarsi Damoklo kardas kabantis didelis sietynas, primenantis ir dangaus kūną / objektą, apie kurį sukasi kitos, mažesnių mastelių kometos. Ryškus scenografijos akcentas gal ir nelabai įsikomponuoja į realistinį beveik kriminalinio trilerio kontekstą, bet simboliškai vizualiu meniniu gestu įprasmina įspūdingą šio spektaklio aktoriaus ir režisieriaus, ilgamečio Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Povilo Gaidžio kūrybinę sukaktį. 1963-iųjų pavasarį tik režisūros studijas Maskvoje baigęs jaunas režisierius atvyko į Klaipėdos dramos teatrą ir ištikimai tarnauja jame jau 50 metų. Pusę amžiaus viename teatre – unikalus ir analogų Lietuvoje (o gal net ir visoje Europoje) neturintis atvejis, pretenduojantis į Gineso rekordų knygą.

Stebinamas pastovumas

Kaip taikliai savo sveikinimo kalboje pastebėjo kolega režisierius Gytis Padegimas, per tą laikotarpį įvyko esminių pokyčių pasaulio žemėlapyje, ne kartą pasikeitė didžiausių valstybių vadovai, politinės santvarkos, net katalikų popiežiai…

Stebėtinas režisieriaus P.Gaidžio, (beje, gimusio gegužės 24-ąją po vadinamu labai nepastoviu ir lengvabūdišku Dvynių ženklu) pastovumas ir ištikimybė vienam teatrui, kuriame prabėgo gražiausi jaunystės ir brandos metai, sukurta kelios dešimtys (80) spektaklių, užaugintos ir išleistos į gyvenimą net trys aktorių kartos. Vienu sakiniu galima apibendrinta forma nužymėti visą žmogaus gyvenimo kelią, tačiau tarp žodelių „nuo“ ir „iki“ slepiasi daugybė kūrybinių pakilimų ir nuosmukių, džiaugsmų ir nusivylimų, bendradarbiavimo ir intrigų, rutinos ir šventinių akimirkų ar asmeninio gyvenimo problemų. Režisierius prisipažino, kad savo jubiliejinių gimimo datų nesureikšmina, nes jos kasmet ateina ir praeina, o kūrybinės sukaktys yra prasmingos, nes reikalauja milžiniško žmogaus valios ir kūrybinių galių mobilizavimo.

Šiai unikaliai progai komediografo talentu garsėjantis P.Gaidys pasirinko tragikomediją „Viskuo kaltas teatras“, sukurtą 1981-aisiais dviejų brolių amerikiečių Peterio ir Walterio Marksų. Vienintelis bendras ne dramaturgų, bet scenos meno peripetijas iš vidaus gerai pažinusių teatro kritiko ir kino bei teatro kompozitoriaus darbas populiarus visame pasaulyje iki šių dienų.

P.Gaidys žiūrovams pateikė malonią staigmeną. Jis ne tik šio spektaklio režisierius, bet ir pagrindinio, taip pat režisieriaus Entonio vaidmens atlikėjas. Ir tai ne vienintelis didelis vaidmuo jo kūrybinėje biografijoje. Vaidino teatre ir kino filmuose „Birželis, vasaros pradžia“, „Skrydis per Atlantą“, Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“ ir kt.

Tarp iliuzijos ir tikrovės

Įdomu ir netikėta, kad pjesės ir spektaklio, sukonstruotų teatro teatre principu, pagrindinis konfliktas vyksta ne tarp personažų, bet tarp teatro ir gyvenimo / iliuzijos ir tikrovės. Žinoma, šias sąvokas galima vartoti tik sąlygiškai, nes viskas galiausiai yra tik žaidimas arba teatras.

Spektaklyje „Viskuo kaltas teatras“ į sunkiai rengiamos naujos premjeros repeticijas nuolat įsiveržia „gyvenimiškos tikrovės“ inkliuzai. Režisierius Entonis, nerasdamas spektaklio meninio sprendimo ir bendros kalbos su jame vaidinančiais aktoriais, yra pasirengęs net kraštutiniams eksperimentams su žmonėmis. Siekdamas teatro kritikų ir publikos palankumo, Entonis pasiryžęs tikroviškai inscenizuoti žmogžudystę, kuri esą sukrėstų trupę ir tokiu originaliu būdu apvalytų sceniniais štampais apaugusias aktorių asmenybes bei išjudintų repeticijas iš mirties taško. Intriga užsimezga, kai režisierius pasiūlo vienai savo trupės epizodinio vaidmens atlikėjai (akt. Eglė Jackaitė) įtikinamai apsimesti mirusia. Tokiu drastišku būdu jis bando išsaugoti savo silpstančias menines pozicijas ir pagaliau sulaukti teatro kritikų dėmesio – palankios recenzijos žymiausiame šalies dienraštyje. Tiesa, vėliau ši avantiūra atsisuka kitu lazdos galu ir skaudžiai smogia per galvą pačiam jos organizatoriui. Išaiškėja, kad pasiaukojamą žygdarbį „mirti“ dėl kilnaus tikslo atlikusi aktorė dėl geresnio vaidmens ima šantažuoti režisierių, o pastarasis, neatlaikęs tvyrančios įtampos ar dėl kitų priežasčių, iš gyvenimo pasitraukia savo noru. Kiti aktoriai – Simona Šakinytė, Vidas Jakimauskas, Donatas Švirėnas, iš dalies Kazimieras Žvinklys – įtiki iš anksto suplanuota apgavyste ir tuo momentu esą idealiai organiškai ne vaidina, bet išgyvena savo vaidmenis.

Taigi spektaklio variklis – tai nuolat tarpusavyje sąveikaujančios dvi jėgos – gyvenimiška tikrovė ir sceninė apgaulė.

Detektyvas su nuodais

Kitas svarbus detektyvinės istorijos atributas – tai teatro intrigos, kurios dar nuo Antikos laikų tarsi mirtini nuodai persekioja teatrą, nuodydami kūrybinę atmosferą.

Neatsitiktinai nuo spektaklio pradžios iki pabaigos gvildenama nuodų tema: apie juos kalbama, jie iš tikrųjų ar menamai įpilami į kavos puodelius ir vėl išpilami… Riba tarp gyvenimo ir teatro neretai tokia plonytė, kad dažnai tampa sunku atskirti vieną reiškinį nuo kito. Tikėtina, kad P.Gaidys šią pjesę gražaus jubiliejaus proga pasirinko ne vien dėl galimybės atsidurti scenoje pagrindiniame režisieriaus vaidmenyje, bet ir siekdamas kitų tikslų. Pavyzdžiui, savo ir kitų personažų lūpomis išsakyti kai kurias problemas, prabilti apie aktorių tarpusavio santykius teatre ir gyvenime, įvairias teatro intrigas, vaidybos ar režisūros problemas, laikui bėgant vis labiau silpstančias fizines bei kūrybines galias ir kt. Iš tiesų daugelio režisierių ir aktorių dramatizmo šaknų reikėtų ieškoti ne tiek kūrybos plotmėje, kiek intrigų liūne.

Įdomu ir netikėta buvo stebėti režisierių, atsidūrusį kitoje rampos pusėje greta savo aktorių. Su dvigubai nelengva spektaklio režisieriaus ir kartu aktoriaus užduotimi P.Gaidys, manyčiau, sėkmingai susidorojo. Šį kartą aktorinė maestro prigimtis gerokai pranoko režisūrinę. Aktorius P.Gaidys scenoje žaismingas, įdomus, organiškas, temperamentingas, judrus, energingai mosikuojantis rankomis, kai nori uždegti, įtikinti ar įteigti aktoriams savąją tiesą. Vienu žodžiu, visai toks, kokį paprastai galime pamatyti realiame gyvenime. Maestro užsidegimo, energijos ir temperamento premjeros dieną galėjo pavydėti ir gerokai jaunesni kolegos.

Neretai sunku atskirti

Teatro ir gyvenimo samplaika išryškėja daugelyje pjesės epizodų. Pavyzdžiui, spektaklyje nuskambanti frazė: „Tu per jaunas, kad atsimintum mano šlovės akimirkas. Aš buvau legenda“. Daugelis žiūrovų mintyse sutapatino pjesės personažą su realia asmenybe bei prisiminė legendinius P.Gaidžio pastatymus Klaipėdos dramos teatre, sukėlusius didelį politinį rezonansą visuomenėje sovietmečiu: Just.Marcinkevičiaus „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Katedrą“, „Krintančias žvaigždes“, I.Kočergos „Laiko meistrus“, V.Majakovskio „Pirtį“, B.Sruogos „Milžino paunksmę“, J.Glinskio „Po Svarstyklių ženklu“, A.Kopkovo „Dramblį“, M.Gorkio „Dugne“, V.Merežkos „Proletarinį laimės malūną“ ir kt.

Taigi pagrindinė spektaklio tema, kad gyvenimas ir teatras susipynę taip glaudžiai, jog neretai sunku atskirti, kur baigiasi vaidinimas ir prasideda tikrovė, ir atvirkščiai. Keisčiausia, kad dažnai iliuzinė teatro tikrovė mus veikia labiau nei pats gyvenimas.

Spektaklio pabaigoje režisieriaus Entonio savižudybę, nusinuodijant žiūrovų akivaizdoje, galima suvokti dvejopai. Arba tai realus atsisveikinimas su aktorių kolektyvu ir teatru, arba tai dar vienas gudrus manevras, teatrinis žaidimas mirties tema, galbūt tikint senu prietaru, jog gyvieji, pasiskelbę mirusiais, gyvena ilgai ir laimingai dar daug metų.

Sąsajų tarp ką tik matytos premjeros ir tikrovės po spektaklio bandė įžvelgti ir nemažas būrys garbių sveikintojų: Seimo nariai, miesto meras ir kiti valdžios atstovai, artimieji, bičiuliai, mokiniai, kolegos aktoriai, režisieriai bei teatrų vadovai iš Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus, Klaipėdos. Visi sveikintojai vieningai sutarė, kad maestro tikras ar žaidybinis atsisveikinimas su trupe yra tik naujo kūrybinio etapo pradžia, nes kiekviena pabaiga visada yra kažkieno pradžia. Kokia – laikas parodys?..

by admin