Trys klausimai rašytojui
R.Černiauskas: „Geram autoriui užtenka kelių skaitytojų“
Ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas prozininkas Rimantas Černiauskas, artėdamas prie 60-mečio slenksčio, kurį peržengs jau rugsėjį, sakė esąs maloniai nustebintas ir pamalonintas, kad šiemet miestas nusprendė jam suteikti Klaipėdos kultūros magistro titulą. Rašytojas uostamiestyje gyvena ir dirba 37 metus, čia prieš tris dešimtmečius parašė ir išleido pirmąją knygą, po antrosios – „Gusto istorijų“ tapo žinomas visoje Lietuvoje, po metų, 1984-aisiais, buvo priimtas į LRS, pastaruosius 23 metus vadovauja LRS Klaipėdos skyriui. R.Černiausko kūrinių lentynoje – 5 apsakymų ir apysakų knygos, romanas ir pjesių rinkinys, 7 knygelės vaikams, du apsakymų rinkiniai rusų kalba, dar dvi iš rusų kalbos jo išverstos ir išleistos kaliningradiečių rašytojų knygos. R.Černiauskas daugel metų uostamiestyje organizuoja „Poezijos pavasarį“ ir „Novelės rudenį“, jau nebe pirmi metai sudarinėja literatūrinį-kultūrinį almanachą „Baltija“ ir dvikalbį žurnalą „Paralelės“, leidžiamą lietuviškai ir rusiškai. Jo paties apsakymai publikuoti anglų, vokiečių, rusų, lenkų, švedų, kroatų, ukrainiečių, latvių kalbomis.
Paprašytas įsileisti į savo kūrybos virtuvę, rašytojas mielai sutiko pasidalyti mintimis apie ją.
– Ką šiuo metu rašote?
– Beveik nerašau. Galvoju, skaitau XVII a. filosofus, kuriuos, galima manyti, skaitė ir Donelaitis. Kokį nors Dekartą ar Paskalį. Abu jie – geri matematikai, Dekarto koordinačių sistema nepaseno iki šių dienų. Man tai labai įdomu, aš juk pats kažkada gavau matematiko diplomą. O Paskalis, norėdamas padėti tėvui, sukūrė kažką panašaus į pirmąją skaičiavimo mašiną. Jis labiausiai ir polemizavo su Dekartu, kurio pažiūros buvo griežtai racionalistinės, nes galvojo, kad proto ir mąstymo pastangomis galima įrodyti Dievo buvimą. Be to, jie abu garsėjo kaip aistringi eseistai.
„Niekas nelaikomas nusimanančiu apie poeziją, jei neturi etiketės, kad yra poetas. Panašiai su matematika ir t.t. O tikrai išsilavinę žmonės nenori etiketės ir nedaro didelio skirtumo tarp poeto ir adytojo“ – ar ne gražus Paskalio pastebėjimas? Deja, tokių minties perlų K.Donelaičio „Metuose“ ar dienoraščiuose aš neradau. Bet žinau, kad jis mokėjo prancūziškai ir galėjo visa tai pasiskaityti.
Kodėl tiek daug kalbu apie prancūzų švietėjus? Nes vis dar knieti užbaigti pradėtą romaną apie K.Donelaitį. Per mėnesį parašau po mažą novelę, kartais nė tiek.
Rašymas kaip procesas man visai neįdomus, įdomiausia kokia nors netikėta mintis ar idėja, atklydusi į galvą. Taip netikėtai gimė novelių ciklas „Paukščiai – poetai“, bet tai jau visai kita knyga, kuri taip pat laukia stalčiuje. Paprastai aš ir rašau po 2-3 knygas iš karto. Nusibosta viena tema, imuosi kitos.
Be minėtųjų, turiu dar pradėjęs vaikiškų realistinių apsakymų rinkinį apie vienos klasės moksleivių nuotykius mokykloje ir namuose. Bet nežinau, kada ją užbaigsiu. Neskubu. Kol knyga guli ant mano rašomojo stalo, ji yra mano nuosavybė, galiu ją taisyti kaip noriu, o paviešinta – jau tarsi kito žmogaus…
– Kaip vertinate tai, ką rašote ir parašėte. Sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?
– Rašau nedaug ir lėtai, stengiuosi, kad skaitytojo nepasiektų joks šlamštas, kuris nori nenori išsprūsta iš po plunksnos. Kitų kūryboje gana lengvai atskiriu pelus nuo grūdų, o savo kūrinius vertinti labai sunku. Ką tik parašyti jie man visada atrodo labai geri, bet vėliau pastebiu, kad galėjau tą ar kitą vietą praplėsti, pagilinti ar papildyti. Todėl ir neskubu atiduoti spaudai, laukiu, kol susigulės. Negalvoju, kad taip darydamas elgiuosi teisingai. Yra rašytojų (kaip D.Keruakas), kurie sakydavo, kad romaną reikia parašyti vienu prisėdimu ir atiduoti spaudai be jokių taisymų. Taisymas tik gadina kūrinio atmosferą, griauna vidinį ritmą, charakterius ir t.t. Tačiau yra ir tokių rašytojų (kaip G.Floberas), kurie dar prieš rašydami atlieka didelį pasiruošimo darbą – braižo veiksmo vietos žemėlapius, sudarinėja veikėjų kartotekas, susirašo kūrinio siužetinį planą ir panašiai. Aš esu kažkur per vidurį, šiek tiek arčiau Flobero. Čia aš sąmoningai nekalbu apie lietuvių rašytojus, nes jie dar menkai aprašyti, neatskleidė skaitytojui savo kūrybinės virtuvės paslapčių. O juk galėtų pasirodyti beletristiniai romanai apie B.Sruogą ar V.Krėvę. Manau, jų gyvenimas buvo pakankamai spalvingas ir įdomus.
– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?
– Žinoma, rūpi, bet ne visų nuomonė. Jei tave giria ir liaupsina kiekvienas žmogus iš gatvės, privalai sustoti ir gerai pagalvoti, ką blogo čia parašei, kad esi toks populiarus. Bet koks per didelis populiarumas man kelia įtarimą. Ar nenukrypta į „popsą“, nes pramoginė literatūra labai greitai gali įtraukti rašytoją į savo liūną. Vieną dieną pabuvęs ant blizgaus žurnalo viršelio gali pasijusti tikra literatūros žvaigžde. O po metų tavęs niekas neprisimins.
Manau, geram rašytojui užtenka dviejų ar trijų ištikimų ir protingų skaitytojų.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
