LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Trys klausimai rašytojui
R.Kmita: „Nesitikiu katučių“
Rimantas Kmita (g. 1977 m. Šiauliuose) – poetas, eseistas ir literatūros kritikas. Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją bei literatūrologiją, vėliau čia dėstė šiuolaikinę lietuvių literatūrą. 2006–2008 m. dalyvavo Greifswaldo universiteto doktorantų programoje „Kontaktzone Mare Balticum: Fremdheit und Integration im Ostseeraum“. 2008 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Poezijos modernėjimas totalitarinės tvarkos rėmuose. XX amžiaus 7–9 dešimtmečiai“, kurios pagrindu 2009 m. pasirodė monografija „Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“, apdovanota „Poezijos pavasario“ prizu už kultūrinę eseistiką. Dabar R.Kmita yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinis stažuotojas, dėsto Vilniaus ir Kauno universitetuose.
Dar studijuodamas uostamiestyje 1999 m. R.Kmita išleido pirmąją eilėraščių knygą „Nekalto prasidėjimo“, už kurią 2000 m. jam buvo paskirta Z.Gėlės premija (geriausias 1999 m. debiutas). 2002 m. išėjo antrasis jo eilėraščių rinkinys „Upės matavimas“. Trečioji – „Švelniai tariant“ – vėlgi poezijos knyga, pasirodžiusi pernai.
R.Kmita buvo poetų sambūrio prie jūros „Placdarmas“ vienas iš organizatorių (2000–2006), internetinio literatūrinio žurnalo „Skaitymai“ koordinatorius (2003-2006), jo straipsniai, recenzijos bei esė spausdinami mokslinėje ir kultūrinėje spaudoje, versti į švedų, vokiečių, anglų kalbas. Pasiteiravome, kaip sekasi buvusiam klaipėdiečiui, dabar – sostinės gyventojui, rašytojui ir literatūros mokslininkui.
– Ką šiuo metu rašote?
– Taisinėju paskaitų konspektus šiuolaikinės lietuvių literatūros ir literatūros sociologijos kursams. Dar turiu parašyti žurnalui „Colloquia“ poleminį straipsnį rubrikai „Nuomonių domino“. Jau spalio vidurys? Vadinasi, maždaug dabar turiu atiduoti recenziją „Metų“ žurnalui apie V.Daujotytės monografiją, skirtą poetui Sigitui Gedai, taip pat įteikti pranešimo, kurį skaitysiu lapkričio pradžioje tarptautinėje konferencijoje Vilniuje, santrauką, peržiūrėti vieno straipsnio vertimo į anglų kalbą korektūrą, paruošti tekstą Lietuvos radijo laidai „Radijo paskaita“.
Tai turiu padaryti per savaitę, kitą savaitę laukia netrumpesnis darbų ir raštų sąrašas. Aš neplanuoju, atrodo, esu suplanuotas savo darbų kalendoriaus. Geriau būtumėt to neklausę. Man pačiam įdomiau, ką rašytojai veikia, kai nerašo, blogiausiu atveju – ką skaito, ar skaito, o dar įdomiau – ar žvejoja, ar tebesportuoja, važinėjasi dviračiais, jodinėja, lanko baseiną, veda vaikus į teatrą.
– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?
– Kai niekas kitas nevertina, tenka pačiam sau pažymį rašyti. Jeigu skelbiu eilėraščius, bent tuo metu manau, kad jie gali būti publikuojami. Bet atleidžiu sau net ir už tuos, kurie dabar jau atrodo nebe tokie geri, kaip maniau juos esant. Vadinasi, reikėjo (man pačiam visų pirma), kad jie būtų paskelbti, kad jais būtų atsikratyta arba pažiūrėta iš distancijos. Jei ko sau neatleidžiu, tai silpnumo pasakyti „ne“, kai prašo parašyti recenziją, straipsnį, perskaityti pranešimą ar paskaitą arba atsakyti į anketos klausimus, nors visai nesinori ir mieliau skaitytum, spardytum nukritusius lapus, leistum laiką su draugais arba pro pirštus.
– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?
– Didžiausias rūpestis būdavo parašyti eilėraštį. Kai dar rašydavau. O kaip vertina, labiau įdomu negu svarbu. Nesitikiu, kad „visi“ žavėtųsi mano tekstais ir palydėtų juos katutėmis. Kad atsiras, kam jie atrodys įdomūs, irgi beveik galiu būti garantuotas, juk net pirmuosius rašinėlius kažkas gyrė. Turbūt nėra tokio rašančiojo, kuris neturėtų jį suprantančių ir palaikančių bičiulių. Tas palaikymas svarbus, jo visiems reikia, bet tai nedaug pasako apie tų tekstų tikrąją vertę, jeigu ją kaip nors pamatuoti apskritai galima. Žinoma, tai nereiškia, kad dėl to yra rašoma. Rašoma todėl, kad rašyti negalima, rašai tam tikrai „tvarkai“, „idealui“, kokia iš tiesų turėtų būti poezija, recenzija ar dar kas. Ir naiviai manai, kad tą „tvarką“ atpažins, jos ilgėsis ir skaitantis. O skaito tave vis tiek kiti, negu tu norėtum, sužinai apie tai atsitiktinai, o dažniausiai ir nesužinai – kas, kaip, kada ir su kuo skaito bei aptarinėja. Vertinimas man daugiau pasako apie vertintoją, negu apie mano kūrinį, ir todėl visuomet yra įdomus antropologiniu bei sociologiniu požiūriu. Būtent todėl nekviečiu kritikų į dvikovas elektroniniu paštu arba „Facebooke“. Tegul tik rašo. Jeigu imtų visi mane girti, reikėtų kažką keisti, nes toks entuziazmas būtų per daug įtartinas.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
