R.Šileika: „Kūrybai laiko lieka nedaug“
Rita Bočiulytė
Klaipėdietis kompozitorius Remigijus Šileika neseniai lankėsi Ukrainoje, Kijeve, kur naujosios muzikos festivalyje „Sezono muzikinės premjeros“ buvo atliktas jo stambios formos kūrinys Requiem mišriam chorui, solistei (sopranui) ir simfoniniam orkestrui. Paprašėme autorių pasidalyti kelionės įspūdžiais.
Festivalis buria muzikus
– Gal galėtumėte mūsų skaitytojams trumpai pristatyti šį Kijevo festivalį?
– Tai vienas didžiausių, svariausių muzikos festivalių Kijeve (dar žinomas „Kiev Musik Fest“), kuriame skamba visos Ukrainos kompozitorių muzika, į jį taip pat kviečiami kompozitoriai iš užsienio. Festivalį rengia Ukrainos kultūros ministerija, Ukrainos nacionalinė kompozitorių sąjunga, dar kelios autoritetingos kultūros įstaigos. Šiemet festivalis surengtas gegužės 22–31 dienomis ir vyko jau 22-ąjį kartą. Jame skambėjo 21 koncertas, tarp jų – keturi simfoninės, taip pat kamerinės, sakralinės, elektroninės muzikos, nepamiršta ir muzika vaikams, liaudies instrumentams. Dvi pirmąsias festivalio dienas turėjome galimybę klausytis studentų kompozitorių diplominių darbų.
– Įdomu, kaip ten vyksta studentų kompozitorių baigiamieji egzaminai?
– Turiu pasakyti, kad Ukrainoje tam negailima nei lėšų, nei dėmesio. Šiemet Ukrainos nacionalinę P.Čaikovskio muzikos akademiją baigė 12 kompozitorių, tarp jų – du iraniečiai, vienas studentas iš Kinijos. Diplominiai darbai atliekami gyvai, tam buvo pasitelktas simfoninis orkestras, Kijevo vaikų ir jaunimo operos ir baleto teatro choras. Baigiamieji darbai – maždaug 15-os minučių trukmės, nors buvo ir pora žymiai stambesnių kūrinių. Egzaminų komisijai vadovavo garsus lenkų kompozitorius Zygmuntas Krauze.
Nauja Requiem redakcija
– Grįžkime prie jūsų kūrinio. Kas šiame festivalyje atliko jūsų Requiem?
– Tai Ukrainos atlikėjai: B.Liato-šinskio klasikinės muzikos ansamblis – mišrus choras ir orkestras, veikiantys kaip Vargonų ir kamerinės muzikos salės kolektyvai. Soprano solinę partiją giedojo Olena Šinal, dirigavo Igoris Andrijevskis. Šiame koncerte, kuris vyko gegužės 23-iąją, buvo atliktas dar vienas stambus sakralinis kūrinys – Oleksandro Kozarenkos „Viešpaties Dievo Jėzaus Kristaus pasija“. Visą koncertą įrašė Ukrainos radijas.
– Kaip vertinate atlikimą? Kaip jūsų Requiem priėmė kijeviečiai?
– Jokių priekaištų atlikėjams neturiu, kūrinys buvo atliktas muzikaliai, logiškai, jaučiant formos visumą ir jos dalių dramaturginę prasmę. Klausytojai nuoširdžiai priėmė abu – mano ir O.Kozarenkos kūrinius. Tai buvo išties šventinis vakaras.
– Jūsų Requiem premjera įvyko 1999-aisiais „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalyje ir, anot muzikologės Mildos Kazakevičienės, tapo šio festivalio kulminacija. Kodėl nutarėte imtis šio kūrinio redagavimo?
– Kolegos paragino Requiem išleisti Klaipėdos universiteto leidykloje, tad prieš atiduodamas spaudai privalėjau patikrinti kiekvieną akordą, sąskambį. Be to, rūpestį kėlė „Ingemisco“ („Esu kaltas“) dalis – nebuvau ja patenkintas. Tačiau pernai sėdau rimtai, viso kūrinio redakcijai sugaišau ištisus metus, užbaigiau tik šiemet sausį. Nuostabu, kad atsirado galimybė taip greitai išgirsti naujai redaguotą kūrinį.
Ukraina – iš arti
– Kijeve turbūt turėjote daug progų pabendrauti su kompozitoriais, atlikėjais, profesūra? Kaip vietinė inteligentija žvelgia į J.Timošenko problemą?
– Hm… Kaip čia pasakius… Turiu pripažinti, kad mes čia jos gailimės labiau nei patys ukrainiečiai. Visas savo valdžias jie vertina, švelniai tariant, nelabai aukštai. Visus ten ypač siutina vienas sūnelis, kuris, būdamas 25-erių, tapo vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Niekas netiki, kad taip praturtėti galima iš sąžiningo darbo ar verslo.
– Kokį įspūdį paliko Kijevas apskritai?
– Įspūdžiai išties puikūs. Miestas labai išgražėjo. Teko lankytis jame prieš penkerius metus. Dabar tapo nepalyginamai švaresnis. Gal tam įtakos turėjo futbolo čempionatas, gal kitos priežastys. Žmonės rengiasi panašiai kaip pas mus – gana kukliai, sportiškai, bet skoningai. Kainos taip pat panašios. Susidariau įspūdį, jog tai europietiška, stipri valstybė, turinti gražią ateitį.
Jaunimą moko kompozicijos
– Kokie jūsų kūrybiniai planai?
– Pastaraisiais metais daug laiko tenka atiduoti pedagoginiam darbui, kūrybai jo lieka labai nedaug, nebent vasarą. Nors Menų fakultete, kaip ir daugelis, dirbu ne visu etatu, tačiau miesto muzikos mokyklose dėstau mėgstamą discipliną – kompoziciją. Džiaugiuosi, kad trys mano ugdytinės šiemet tapo 3-iojo moksleivių kūrybos konkurso diplomantėmis.
– Kas jos?
– Tai Diana Stankevičiūtė ir Megė Vang iš Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos bei Gabrielė Urbonaitė iš Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos. Labai gabios, kūrybiškos mergaitės. Smagu dėl jų ir dėl Klaipėdos.
Vizitinė kortelė
Kompozitorius, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius R.Šileika (g. 1950) – 120 kūrinių autorius. Tarp jų – dvi simfonijos, Requiem, Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui, rokmisterija „Grožvyda“ (R.Šileikos libretas pagal V.Storostos Vydūno dramą „Amžina ugnis“), įvairūs kameriniai ansambliai, vokaliniai ciklai, choriniai kūriniai, muzika teatrui ir kt.
1972 m. baigė tuomečio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, 1981 m. – Lietuvos muzikos akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę.
1998–1999 m. gavo valstybinę aukščiausio laipsnio kūrybinę stipendiją, 2005–2006 m. – individualią kūrybinę stipendiją.
2004 m. apdovanotas KLASCO premija.
Jo kūriniai skambėjo maždaug 20 užsienio šalių festivaliuose bei konkursuose – „Klassik im Griunen“ Bukove (Vokietija), „CoMA festival“ Vekšio mieste (Švedija), tarptautiniame akordeono muzikos festivalyje Insbruke (Austrija), Lvove, Kijeve (Ukraina), M.Glinkos kapeloje Sankt Peterburge (Rusija) ir kitur.
Aštuonerius metus (1995–2006 m. su pertrauka) R.Šileika vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriui, padedamas kolegų, uostamiestyje surengė šešis tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai“.
