R.Wagnerio pėdsakais – po Mažąją Lietuvą (2)
Danutė Petrauskaitė
(Pabaiga. Pradžia 2009 m. birželio 17 d. „Duryse’/Nr.168)
Vokiečių kompozitoriaus Richardo Wag nerio (1813–1883) jaunystės laikotarpis glaudžiai susijęs su MažąjaLietuva.
Išsiskyrimas ir susitaikymas
1836 m. vasarą atvykęs į Karaliaučių pas savo sužadėtinę – aktorę Minną Planer, jis tikėjosi gauti darbo vietiniame teatre ir su savo mylimąja pradėti naują gyvenimo etapą. Tačiau jo viltys žlugo. Tapti vyriausiuoju dirigentu nepavyko, o vedybos su Minna, įvykusios tų pačių metų vėlų rudenį, nebuvo laimingos.
Deja, jaunavedžių Minnos ir Richardo gyvenimą nuolat lydėjo kivirčai dėl R.Wagnerį persekiojusių kreditorių, dėl pusmetį užsitęsusių darbinių nesklandumų. Nors jo nemėgstantis Louisas. Schuber-tas 1937-ųjų balandį ir paliko Karaliaučių, tačiau teatras jau buvo ant bankroto slenksčio. Minna toliau nebepajėgė kentėti.
1837 m. gegužės 31 d. grižęs į namus R.Wagneris nerado nei savo žmonos, nei jos ankstyvos jaunystės laikų nesantuokinės dukters Natalijos. Apimtas įtūžio, jis puolė vytis greitąja pašto karieta išvykusias moteris. Dėl to jam teko užstatyti sidabrines jungtuvių dovanas, kad sukrapštytų pinigų kelionei. Nuvažiavęs iki Elbingo jis suprato, kad bėglių nepavys, ir teko karietą sukti atgal. Grįžęs į Karaliaučių Richardas vėl prisiskolino pinigų ir birželio 3 d. per Berlyną išvyko į Dresdeną, kur Minna buvo radusi prieglobstį pas savo tėvus.
Richardas su Minna greitai susitaikė ir vėl ėmė ieškoti darbo. 1837 m. jam pasitaikė proga įsidarbinti Rygos teatre. Į šį Latvijos miestą, tuo metu priklausiusį Rusijos imperijai, jis atvyko rugpjūčio 21 d. ir sudarė sutartį dviem koncertiniams sezonams. Šį kartą jam pavyko užsidirbti pinigų ir sudaryti sąlygas Minnai sėdėti namuose. Tačiau alga greitai būdavo iššvaistoma ir vėl tekdavo bristi į skolas.
Bėgo nuo kreditorių
Nusivylęs teatro veikla, susipykęs su jos vadovu ir supratęs, kad kitam sezonui nepavyks pratęsti sutarties, jis nutarė palikti Rygą. Bet legaliai to padaryti negalėjo, nes buvo persekiojamas kreditorių. Liko pasinaudoti bičiulio Abrahamo Mollerio patarimu ir ryžtis slapčia kirsti Rusijos-Prūsijos sieną.
Į šią kupiną pavojų kelionę jis išsiruošė 1839 m. liepos 9 d., įtikinęs Minną, kad tai bus tik smagus nuotykis. Keliauninkai pajudėjo iš Mintaujos senuoju pašto keliu, kuris vingiavo pro Tauragę Prūsijos link. Iš paskos sekė jų ištikimas šuo Roberis, netilpęs į karietą. Juk šunys buvo didžioji R.Wagnerio aistra. Bėglius pasitikęs
A.Molleris šalutiniais takais atvedė juos į kontrabandininkų karčiamą, kur iki vakaro teko laukti vedlio. Bėgimo drama vyko naktį iš liepos 10-osios į 11-ąją. Reikėjo sulaukti tinkamo momento tekinom nusileisti nuo kalvos, perlipti griovį ir kuo toliausiai sprukti nuo pasienio ruožo, kad nepavytų sargybinių kulkos. R.Wagneris paniškai bijojo rusų kazokų ir drebėjo labiausiai. Šuo Roberis suprato šeimininkų nerimą, todėl bėgo su jais nė karto neamtelėjęs.
Rizikinga kelionė pavyko. Greitai bėgliai susitiko su išsigandusiu A.Molleriu, kuris labai apsidžiaugė išvydęs savo draugus. Tik tada R.Wagneris suprato, į kokį didelį pavojų buvo įstūmęs save ir savo nėščią žmoną. Po nakvynės Prūsijos viešbutyje jie toliau keliavo aplinkiniais keliais per Tilžės ir Arnavos apylinkęs ir, vengdami Karaliaučiaus, artėjo Piliavos uosto (Piliau) link.
Jau buvo nedaug kelio belikę, bet apsivertė karieta. Avarijos metu labiausiai nukentėjo Minna, ir Richardui teko leisgyvę žmoną nešti į artimiausią valstiečių sodybą. Tai galėjo būti lietuvininkų vienkiemis, kurio gyventojus R.Wagneris apibūdino kaip niūrius ir nevalyvus. Tačiau būtent jie nukentėjusiajai suteikė pirmąją pagalbą ir nakčiai priglaudė pabėgėlius.
Šis įvykis stipriai paveikė Minnos gyvenimą. Ji prarado kūdikį ir su Richardu vaikų daugiau nesusilaukė. Pavargusi nuo vyro meilės ryšių su Matilda Wezen-donk ir galutinai su juo išsiskyrusi 1858 m. ji prasitarė: „Ar genijus turi teisę būti šunsnukiu?..’
Vėliau, mirus Minnai, į kurios laidotuves R.Wagneris taip ir nenuvyko, kompozitorius buvo priverstas susimąstyti. Juk ji jam paaukojo visą savo jaunystę ir mirė vienumoje. Ir jis pats kažkada karštai Minną mylėjo. Tačiau tiems, kurie reiškė jam užuojautą, tepasakė: „Kiekvienam eiliniam žmogui ji būtų buvusi gera žmona ir šeimininkė’. Bet genijui R.Wagneriui ji netiko, nes nesuprato jo muzikinių idėjų.
Primena muzika ir knygos
Piliavoje įlipęs į laivą R.Wagneris pasijuto saugiau. Bet jam norėjosi kuo greičiau tolti nuo Prūsijos krantų ir užversti paskutinį šio slogaus gyvenimo etapo puslapį.
Karaliaučiuje jis nebuvo ypač mėgstamas. Dauguma teatro aplinkos žmonių jį laikė intrigantu, norėjusiu išstumti senąjį dirigentą, išdidžiu ir nenorinčiu bendrauti su visuomene žmogumi. O R.Wagneris kaltino miesčionišką aplinką, dėl kurios neišprusimo neturėjo galimybės nei diriguoti, nei kurti.
Išties Karaliaučiuje jis parašė nedaug muzikos. Tai uvertiūros „Lenkija’, sukomponuotos dar Berlyne, nauja redakcija, uvertiūra „Valdyk, Britania!’ ir keli muzikiniai fragmentai literatūriniam Z.Wernerio veikalui „Paskutinis pagonių sąmokslas Prūsijoje’. Tarp šio veikalo herojų yra Patrimpas, Pikuolis, Perkūnas – dievai, kuriems meldėsi ir prūsai, ir lietuviai. Gali būti, kad šis siužetas paskatino kompozitorių ir toliau domėtis mitologine tematika. Kūrinio premjera įvyko Karaliaučiuje 1837 m. Margos vaidmenį atliko Minna. Tačiau afišoje kompozitoriaus vardas nebuvo minimas, todėl nežinia, ar buvo atlikta R.Wagnerio muzika. Jo kūrybos tyrinėtojai tvirtina, kad muzikiniai dramos fragmentai skambėjo, bet tai yra tik hipotetinis teiginys. R.Wagneris Karaliaučiuje planavo sukurti ir efektingą simfoninį kūrinį „Napoleonas’, tačiau jis taip ir liko svajonėse.
Kompozitoriui išgarsėjus, jo sceniniais veikalais ėmė domėtis Karaliaučiaus teatras. 1853 m. jame buvo pastatyta opera „Tanhoize-ris’, 1881 m. – „Tristanas ir Izolda’, 1937 m. – ta pati Z.Wernerio drama su muzikiniais R.Wagnerio numeriais.
Jo kūriniai skambėjo Mažojoje Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais. Trečiojo reicho radijas dažnai transliuodavo šio Hitlerio mėgstamo kompozitoriaus muziką, kurią buvo galima išgirsti net ir fronte iš riaumojančių vokiečių tankų. Tačiau, kaip mini savo knygoje „Užmirštas kareivis’ Guy Sa-jeras, kovojęs su sovietais prie Memelio, tuomet skambėjęs „Valkirijų skrydis’ nesuteikė antgamtinių jėgų. Buvo prarasta ne tik Klaipėda, bet ir Karaliaučius, sunaikinti miestai ir kaimai, o kartu – ir R.Wagnerio gyvenimo Mažojoje Lietuvoje pėdsakai. Šiandien juos primena tik paties kompozitoriaus knygos bei jo amžininkų atsiminimai.
