Raštingieji beraščiai

Raštingieji beraščiai

Pelkių Vanda

Iš tikrųjų patylėti nesunku. Netgi būnant moterimi. Tylėjimas – nebūtinai pritarimo ženklas. Ir nebūtinai tolerancijos požymis. Ir visiškai nebūtinai – nuomonės neturėjimo bruožas. Sėdėdama su tėvais prie pietų stalo paprastai vengiu kalbėti apie politiką – nenoriu tuščių, neprasmingų, nenaudingų, nemotyvuotų, iš anksto angažuotų kalbų. Nenoriu pyktis su tais mylimais mano žmonėmis, kurie turi ne nuomonę, o savyje laiko velniai žino kokį pyktį, nuoskaudą; kurie balsuodami už darbo partiją ar Pekeliūną skriaudžia visų pirma save, paskui – mane ir Jus… Du visagaliai žmonės mano šeimoje, du – mano vyro, du – mano draugės, du – mano priešo – štai ir šių dienų politinė situacija. Bet juk ne apie tai aš, nors ir apie politiką norėtųsi „išsiverkti“…

Alio Balbieriaus nuotrauka

Taigi, apie tylėjimo privalumą. Privatumą. Prioritetą. Apie tai, kad esu savimi susirūpinusi kalė, vengianti viešos priklausomybės, draugystės (-čių), įsipareigojimo vienam ar kitam. Kad yra daug tokių kalių ir patinų, kurie estetiką supranta truputėlį plačiau nei kaip kūrybą apie „gėlytes“, „meilytę“, „ištikimybėlę“, „draugysčiukę“, „gyvenimuko prasmutę“ ir t.t. Ir apie tai, kad žmonės, – kurie paprastai teisingai supranta „estetikutę“, „etikytę“, teisingai rašomą „literatūrytę“, – kaip žmonės (gyvybės rūšis) savaime yra dori, geri, malonūs (na, kartais pasitaiko, kad dėl savo naivumo parduoda „Lietuvytę“, kaip kad nutiko „Nėrytei“). Bet kaip žmonės. Kaip kūrėjai jie neturi labai svarbaus bruožo – savikritiškumo. Ir kitų ne mažiau svarbių bruožų: išmanymo arba saiko, noro lavintis, atsakomybės, platesnio požiūrio – stovėdami ant savo falo varpinės įsivaizduoja žvalgąsi nuo ledkalnio viršūnės. Užtat turi: paviršutiniškumą, prastų bandelių kepėjo talentą, įkyrumą, atkaklumą, susireikšminimą, teisuolio įsitikinimą… Bet juk apie tai maloniau patylėti negu rašyti ar kalbėti.

Prieš septynetą metų purkštavau, kad nebranginamas vardas (turėjau omenyje visų pirma leidyklas, o tik paskui – autorius), nesirūpinama įvaizdžiu, demonstruojama nepagarba skaitytojui, o viešai mulkinami žmonės mėgaujasi kvailiukų padėtimi. „Kaifuoja“. Dalinasi „kaifo“ patirtimis. Tiek pripranta prie „coelho‘tikų“, kad nebesugeba atsipalaiduoti su gerais „dalykais“: Šekspyru, Sartru, Dostojevskiu, Steinbeku, Sruoga, Kundera… Pastarųjų, žinoma, labai daug, bet „coelho‘tikai“ – ant kiekvieno kampo. Garsiai ir išradingai reklamuojami. Veikiantys greitai ir tiesiai į tingaus mąstymo (?) dešimtuką. Į pseudodvasingumo g tašką… Bet ir apie tai – kaip supratau ir pamokė protingi žmonės – galima sėkmingai tylėti (nors sesuo kaip tik dabar „leidžiasi“ dvasingumo dozę ir netrukus elektroniniu paštu man atsiųs kokią nors pigią dvasingą nesąmonę apie draugystę ar gyvenimo prasmę. Su garsu). Galima (ir net būtina) tylėti, kad docentai ir rektoriai leidžia menkavertes knygiūkštes, kuriose eksploatuojami klasikų vardai ar publikuojamos vaikystės laikų eilės. Galima (ir privaloma) tylėti, kad profesorės moksliniuose darbuose plagijuoja kolegas ir studentus. Juk galima tylėti. Ilgai. Ramiai skaitant naujausią Martinaičio knygą ar klausantis Rokfelerių, meldžiantis, melžiant karvę, pietaujant, miegant, apskritai – gyvenant… Bet, matyt, ateina laikas prabilti. Ypač tas laikas tvirtina atėjęs tada, kai tave iš lovos išverčia telefono skambutis, o jame pasigirsta jau seniai nubudusio (-ios), pakilusio (-ios) ir, reikia manyti, jau parašiusio (-ios) pusę būsimo romano autoriaus (-ės) balsas: „Čia Alfa – Omega. Noriu, kad aprašytum mano knygą“. „Ne“, – tenka atsakyti greitai ir kategoriškai, nes ilgos kalbos, neryžtingas mykimas suteiks žmogui viltį, uždės akmenį ant asmeninės sąžinės, kuri ir taip vos vos kruta po akmenų krūva. „Ana pusė“ numeta ragelį. Nei labas, nei sudie – tikrąja to veiksmo prasme. Žinau, kad tas (-a) autorius (-ė) rašo apie mandagumą, apie moralę, dorovę ir kitokias abstrakcijas, tik nė neįtariau, kad jam būdingos (praktiškai) mirtingųjų savybės: pasirodo, rašytojas (-a) žino, kad realiame gyvenime etiketas „nereikalingas“, nes apsunkina kasdienybę, reikalauja sutramdyti emocijas ir demonstruoti pagarbą kitaip mąstančiam, kitataučiui, kitatikiui. Normalus skaitytojas supras ironiją, cituotas (-a) rašytojas (-a) – ne.

Galiu į situaciją pažvelgti pozityviai: kokia garbė! koks pripažinimas! Juk esi – Niekas, neišleidęs nė vienos knygos, neparengęs nė vienos svarios publikacijos, o čia – kreipiasi autorius (-ė), parašęs (-iusi) bene penkiolika, o gal tik keturias knygas! Spyriotis?! Ne! Juk negalima spyriotis ir tylėti it vandens į burną prisisėmus. Todėl ir tarsiu keletą žodžių apie literatūrą, bet apie tą, mane pažadinusį (-ią), tylėsiu…

Į startą kviečiu raštininką, kurio „kūryba“ neturi jokių analogų, kurio knygos jau seniai būtų tapusios parankine psichologų, gydančių šizofreniją, literatūra, jei tik būtų tinkamai išreklamuotos. Tai skandalas, apie kurį tylima (menkutį aidą išgirdau Literatūros ir meno puslapiuose). Net komentuoti nėra reikalo – tegu Knygelės pačios bylo…

Albertas Pilipavičius, Laisvės ir demokratijos triumfas, Kaunas: Raidė, 2002, 340 p.

„Organizmas išsivystymu tai tik savybėmis, bet ne žinojimu, pažinimu, tai tik įgyjama savybėmis reiškiniais, taip išauga protingumu, kas pastebima kaip gimusio vaiko augimu pažinimo didėjimu, taip istoriniai pažinimo didėjimu.“ (P.181)

„Neteisingumais bausmės. Aukščiausias teismas yra kiekvienas pats savo veikiniais. Ir tad pasekomis: gamtiniai padariniais būklei ir likimu; mokslų raida – avarijomis ar tyčiniais padariniais.“ (P.183)

Albertas Pilipavičius, Ateities tikimybė, Kaunas: Raidė, 2003, 400 p.

„Pergalės nori visi. Bet pergalė tik viena – o tai, kas turi vystomumą į ateitį.“ (P.194)

„Atsiminti svarbu reikmė žmogaus gyvenime ir būtina reikmė ko plėtotei, darybai. Atmintis svarbi reikmė santykiavimo procesais, sudarymui veiksenos. Taip darbu. Būtina ne tik savo specialybės, o ir kitų darbų mokslų sritimis bent pažinimas santykiavimui.“ (P.267)

Albertas Pilipavičius, Daugystės kaina, Kaunas: Raidė, 2004, 300 p.

„Kur kas kitoks žmogiškasis intelektas, tai savais sprendimais ir veikiniais. Tokiais išvystymais ir vadiname esant žmonėmis. O žmonės intelektuališkumu pažinimu, patyrimu, išvystytų talentu, kūrybiškumu. Tačiau žmonių intelektualumas nelygus, nevienodas ir skirtingas seniau gyvenusių ir dabartimi kokiomis galimybėmis.“ (P.195)

„Visų piktybių priežastimi yra pavydas, nenorais kitam kilimo, todėl stelbimo, ignoravimo, engimo, naikinimo padariniais.“ (P.237).

Taip ir parašyta – tikrai nesuklydau rinkdama tekstą. Visiškai nebūtina A. Pilipavičiaus knygų skaityti ištisai, kad atrastum tokių nepaprastų stilistinių viražų – tiesiog beskite pirštu į bet kurią bet kurios knygos vietą ir patirsite šiurpų skaitymo malonumą. Iš pradžių pagalvosite, kad sapnuojate… Galite įsižnybti – regėsite tą patį. Beje, keletą skyrelių rasite surašytų „nuobodžia“, žmogiška, suprantama kalba, bet nenuliūskite – tai tik dar vienas autoriaus „pokštas“: A. Pilipavičius žaismingai pasisavina kažkada spaudoje spausdintų straipsnių autorystę. Ar toks autorius egzistuoja? Tikrai taip – iš to „netikėjimo savo akimis“ pasidomėjau. Jis gyvena Kaune ir jam labai daug metų. Jei viskas bus gerai, tai jis yra „numatęs perspektyvoje“ dar vieną knygą. Prie gintarinės jūros – taip ji vadinsis…

Paprastai kol vieni tyli, kiti – kalba. Kalba, žinoma, nebūtinai tie, kurie turi ką pasakyti, ir tyli nebūtinai tie, kurie neturi ko pasakyti. Kol skaitinėji knygeles ir įsivaizduoji, jog Spraunius – gerai, Šliogerio autoritetas – gana įtikinantis, o Čepauskaitė pelnytai yra tapusi Poezijos pavasario laureate, atsiranda teisingiau mąstančių, skaitančių ir suprantančių, nebegalinčių tylėti, todėl nusprendusių „atverti akis“, demaskuoti literatūros nuosmukį, paslėptą po margaspalviu postmodernizmo skiautiniu, ir pasakyti, kad ne taip ir ne tą rašote bei skaitote, o smaginatės – iškrypėliškai: „Panelė Daiva vaiko nuobodulį ne spjaudydama ir gaudydama, ne šakaliukus drožinėdama. Ji ieško ir suranda naujų, dar negirdėtų pasilinksminimo būdų: atsistojau paukšteliui už nugaros,/ apžiojau uodegą/ ir pūstelėjau/ į siaurą plyšelį subinėj…“ (Postmodernistinis sielų valymas, 2005, P.60). O aš – kvailutė – viską supratau primityviai paraidžiui ir įsivaizdavau, kad tas „molinis paukštelis“ tėra molinis švilpukas, į kurio skylę tikriausiai teko pūsti ir įžvalgiam kritikui. Ir dar maniau, kad nevalia autoriaus tapatinti su lyriniu subjektu. Pasirodo, net ne reikia, o būtina! Pasirodo, kad Čepauskaitė kalba apie naują seksualinę pakraipą! Pasirodo, Marčėnas virsta kiaule (nes rašo: „sukiaulėjau, tikrai sukiaulėjau,/ jau ir gerti aptingau“), o Zelčiūtė vartoja narkotikus (nes rašo: „Vartoju narkotikus/ pati nežinodama/ kitaip kodėl vėl prisikeliu/ po tokių neįmanomų nuopuolių“). Pastarajai rašytojas itin dėmesingas: „Gaila, panelė Dovilė neparašė adreso. Aplankyčiau, paguosčiau…“ (Postmodernistinis sielų valymas, 2005, P.15). Tai kas gi tas teisybės pranašas? „Tai kas išdrįso visu balsu išrėkti apie visą šitą be galo mielą bjaurastį? <…> Tai – Kostas Kaukas. Dzūkas. Dabar gyvenantis Klaipėdoje. <…> Užaugęs ir subrendęs su „Kol jaunas, o broli, / sėk pasėlio grūdą…“, ir su „Dainuok, širdie, gyvenimą:/ padangę saulėtą ir gryną…“, ir su „Aš papuošiu/ Žirgo galvą pinavijom…“. (Raštingieji ir beraščiai, 2006, P.34). Kostas Kaukas – daugelio humoreskų, novelių, feljetonų autorius, – kurio kūrybą kol kas vainikuoja dvi knygos, nukreiptos prieš postmodernizmą ir postmodernistus (Postmodernistinis sielų valymas: postsatyra, I dalis. Klaipėda: Druka, 2005, 105 p. ir Raštingieji ir beraščiai; postsatyra, II dalis. Klaipėda: Druka, 2006, 129 p.). Kol kas, nes antroji knyga – be to, kad tikriausiai buvo išprovokuota „vidinio nerimo“ ir „rūpesčio“ – gimė kaip atsakymas į visus atsiliepimus ir knygos įvertinimus spaudoje bei į gautus (o gal ir susikurtus) laiškus. Tikriausiai šis „paminėjimas“ irgi bus įtrauktas į trečiąją postsatyros dalį…

Tebūnie kai kurie rašytojo formuluojami postulatai teisingi (juk net aklas turėtų pripažinti, kad mene dažnai piktnaudžiaujama „riebalais“), tebūnie suprantamas rašytojo nerimas ir, kaip rašė viena (tikriausiai K. Kaukui lojali) recenzentė, „tikslas (noras?) galų gale atkreipti dėmesį į tam tikros dalies postmodernistinės kūrybos nešvarą, į nesaikingą ir neskoningą mėgavimąsi asocialiu ir amoraliu buvimu; į kalbos suvulgarinimą“, betgi egzistuoja būtina sąlyga – jei jau kritikuoji, tai būk malonus, daryk tai profesionaliai. Pagarbiai. Pagal taisykles, apie kurias kalbi. Ogi gerbiamo K. Kauko knyga (kalbu apie paskutiniąsias) – tikra „suverstinė“. Mintys chaotiškai grūdasi viena per kitą, cituojami sakiniai drastiškai išplėšiami iš konteksto, nenurodomi šaltiniai, o asmeninė „kūryba“ suplakama su kitų autorių eilutėmis. Jei būtų profesionaliai, tiksliai ir motyvuotai parašyta knyga, nereikėtų pačiam savęs liaupsinti ir garsiai šaukti apie savo „žygdarbį“. Anoks čia žygdarbis – primityviai iškeikti žmones, gaudant ir kastruojant jų žodžius bei mintis. Tampa keista, kad kovojama už vieną tiesą, už vieną partiją, kai ne taip seniai iš tos absoliučios vienos tiesos išbridome…

„Lenkiuosi autoriui, kuris, apsimovęs pirštines ir užsidėjęs respiratorių, kuopia mūsų kultūros kiaulides. Ne kiekvienam užtenka drąsos viešai pasakyti ir dar kruopščiai suregistruotais faktais argumentuoti, jog karalius, t. y. šiuolaikinė masių kultūra, dvokia.“ , – Atodangose rašo J. Laučiūtė (Kaip kalbame, taip gyvename// Atodangos, 2006 m. gegužės 26 d., Nr. 5 (33). Įdėmiai pasižiūrėkite, kokią knygą rašytojas laiko ketvirtajame viršelyje. Esu įsitikinusi, jog tai – Dž. Selindžerio Apsakymai ir apysakos (Vilnius : Vyturys, 1990, 354 p.). Na, jei jau Selindžerį skaitant reikalingas respiratorius, tuomet kažko nesuprantu, o K. Kaukas taip ir nepaaiškino…

Ir tai dar ne viskas. Kalbėjau tik apie visažinančiųjų „lengvąją artileriją“. Įdomesni reikalai vyksta, kai į batalijas su vėjo malūnais ar natūralia kultūros (masių kultūros, parakultūros, erzacų kultūros – vadinkite kaip tik norite) raida stoja „sunkioji artilerija“, pvz., J. Mikelinskas… Beje, aš jį myliu ir kažkada – baltapūkėje vaikystėje – jo kūrybą mėgau, bet bijau, kad gerbiamas Nacionalinės premijos laureatas negalės (nenorės) atsakyti tuo pačiu, t.y. meile. Teko skaityti jo paskutinę knygą Čia ir dabar (Vilnius: Vaga, 2006, 323 p.) – iki Pilipavičiaus „lygio“ dar labai toli: mintys aiškios, sakiniai rišlūs. Nebent tik apeliavimas į visa išmanančiojo titulą leistų gretinti „dieną“ ir „naktį“. Spaudoje pasirodė keletas gana vykusių vertinimų, negiedančių ditirambų, kaip kad dažnai nutinka vertinant žilagalvius literatūros prometėjus (niekada, net ketvirčiuojama, nesutiksiu, kad R. Granausko Duburys ar Kenotafas yra tie tekstai, kurie įgalina „didžiuotis lietuviško žodžio grožiu ir galia“, – anot E. Bukelienės), ir patvirtinančių mano nuogąstavimus, kad Čia ir dabar – toks niekinis romanas. Net ne romanas, o pretenzija į šį žanrą. Daugybė puslapių liepsningos, kaltinančios retorikos. Daugybė puslapių nuobodulio, vienašališko požiūrio ir neapykantos dabarčiai ir kaitai. Maloniai primenu, kad laureato vardas ne suteikia teisę rašyti bet kaip, o įpareigoja tai daryti gerai. Netgi – labai gerai. Bet gal pelkėse laikas kitaip juda? Gal tie, kuriems per šešiasdešimt ir daugiau, – aukštesnė rasė, o postmodernistai (Lietuvoje) yra mūsų dienų „žydai“ ir jiems reikia paskelbti genocidą? Juk lengviau būtų alsuoti ir K. Kaukui, ir J. Kantautui, ir J. Mikelinskui… Vyrai, tad imkite ginklus į rankas, bet prieš tai dar paskaitykite:

„Pasakyk man, Varonai, ar tu labiau vertini malonumą, ar nemalonumą? Tas atsakė, kad malonumą. O dabar pasakyk, kuris dalykas tau atrodo malonesnis – ar vyno gėrimas, šokiai, meilės scenos ir panašūs į šiuos dalykai, ar, atvirkščiai, žmonių kančios ir mirtys? – klausė Arijus. Varonas sutiko, kad pirmiau išvardytieji dalykai yra kur kas malonesni už paskutiniuosius. Vadinasi, – kalbėjo Arijus, – ir menas, kuris vaizduoja malonius dalykus, yra malonus, o tas, kuris vaizduoja priešingus maloniesiems – nemalonus? Varonas sutiko. Arijus tęsė: O jeigu malonus, tai ir geras, ir atvirkščiai, jei nemalonus – tai blogas? Varonas ir vėl pritarė. Bet kaipgi tada, – klausė pranašas, – jei malonų meną kuria blogas menininkas, o nemalonų – geras? Kurį iš jųdviejų pasirinktumei? Varonas nieko nesakė. Tada Arijus kalbėjo toliau. Ar jis sutinkąs, kad gero menininko kūrinys yra gražesnis už blogo menininko kūrinį, vadinasi, ir geresnis? Šis sutiko. Bet kaipgi čia išeina? – stebėjosi Arijus, – juk mes ką tik nusprendėme, kad malonus menas yra geresnis, o dabar vėl priėjome prie išvados, kad geresnis yra menas, kurį sutvėrė geresnis menininkas, net jei tas menas iš prigimties nemalonus, o jei nemalonus – tai ir blogas? Ar ne taip sakau? – Taip, – atsakė Varonas, – bet, man regis, tvirtai žengdami įrodymo link mes visgi pražiopsojome kažką. – Tavo teisybė, – tarė Arijus, – man irgi taip atrodo, todėl dabar pamėginkime drauge prisiminti mūsų kalbos vingius ir posūkius, kad galų gale nepatektume į akligatvį.“ (Dialogo tęsinį rekomenduoju pasiskaityti: Andrius Jakučiūnas, Servijaus Galo užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P.180-181.)

by admin