,,Rašytoju būti gėda“
Sondra Simanaitienė
Kovo 3-ią dieną ,,Baltų lankų“ knygyne svečiavosi poetas, eseistas, romanistas, kritikas, vertėjas Sigitas Parulskis.
 |
| Sigitas Parulskis Klaipėdoje. Sondros Simanaitienės nuotrauka |
Sulėtėjimas. Susistabdymas. Šis veiksmas turi savyje ritualo atspindį. S.Parulskio eilėraščio ,,Dangaus durys dažytos“ žmogus tupi lauko ,,būdelėje“ su atvertom durim į kaimiškos begalybės ramybę, žiopso į dangų. Tualetas – postmodernaus žmogaus, žvelgiant iš postmoderniosios kultūros apraiškų, vieta išgyventi ,,aukštają akimirką“ (V.Mačernis). „Akropolis“ – vieta, kur sunku tikėtis sutikti ,,aukštąją akimirką“, o pirkimo troškulys ir blizgesio magija įcentrina koncentriniais ratais pirkėjų srautą, sustyguoja, suderina tarsi styginį orkestrą dirigento batuta.
Ilgesys senųjų ,,Baltų lankų“ patalpų ,,Mega Plazoje“ su stoglangiais ir dangaus skiautėm, su dešinėje stūksančio seno namo melancholiškai pilku stogu, ir nesvarbu, jog knygos nugarėlę tik glostai, o mintys pačios rašo istoriją.
Ilgesys – vienas iš ryškiausių S.Parulskio kūrybos kontekstų (autentiško tikėjimo, bendrystės su Kitu, su artimu, santarvės su savimi ilgesys). Kartais kontekstas virsta tekstu kaip 1-ojoje S.P. eilėraščių knygoje ,,Iš ilgesio visa tai“ (1990 m.). Knyga paveikta V.Bložės ,,Polifonijų“, perskaitytų sovietinėje armijoje, kai apsispręsta nebūti gaisrininku, kosmonautu ar traktorinintu, o būti rašytoju.
Bet ,,Baltos lankos“ yra, ir jos yra „Akropolyje“, ,,būdelėje“, kur (išsi)tuštinamos kišenės. Ką jau ką, bet oriai, vyriškai tuštintis S.Parulskio esė herojus moka – tai kalnų didybės akivaizdoje, tai lekiančiame autobuse į Prahą.
Išpilti iš savęs šleikštulį tarsi Š.Saukos paveiksle – gražiai, estetiškai, stilingai. Vėmimo priežastys gana įprastos – pykina nuo to, jog esi dalis sistemos, kurioje gyveni, nuo laikraščių, televizoriaus, šleikštu nuo literatūros. Pasaulis yra šlykštus, o atsikratyti šleikštuliu galima prasmingai apsivemiant. Tai, žinoma, ciniška kitų atžvilgiu, bet tikra ir natūralu savo paties ir tokių kaip aš atžvilgiu.
M.Šidlauskas, kovo 3-ią dieną kalbinęs S.Parulskį ,,Baltose lankose“, žmogus, kultūroje ieškantis labiau moralinių, dvasinių vertybių nei stilistinės ir neatsakingos prieš nieką žaismės, pokalbį pradėjo šmaikštaudamas ir keldamas rimtus kritiko klausimus: ar sutiktum su teze ,,Siužetą reikėtų nušauti“, kaip suvoki rašytojo moralinę atsakomybę, ar menas nevaizduoja pasaulio žiauresnio, nei jis iš tiesų yra, ir pan. S.Parulskis, kaip kas nors pasakytų, turbūt senstelėjo ir atėjo į protą, nes iš visų jėgų stengėsi palaikyti Marijaus aukštąją vibraciją, atsisakydamas diogeniško pomėgio šalinti iš savęs grimasas, reaguoti trumpomis ironiškomis replikomis, bandyti pašnekovo kantrybę. Nors didakto smiliaus, kurį Marijus bandė įrodyti, kyšant iš S.P. tekstų, rašytojas įnirtingai kratėsi.
Girtas angelas, vyriškis nuo laiptų, tą vakarą nuolat migravęs tarp laiptų ir stalelio su vyno taurėmis, bandė prikelti S.Parulskio nuodėmingąją pusę, tačiau klasikas laikėsi kaip marmurinis romėno atvaizdas ant bronzinės monetos. Tą vakarą M.Šidlausko sugestija buvo stipresnė nei girto, vėliau išprašyto lauk, angelo.
Kalba padeda atsiverti. Rašytojas atsiveria baltam ekrano plotui. Žodingas kritikas prieš publiką, prieš mažiau žodingą rašytoją. Dialogas, kaip aukščiausia dviejų žmonių bendrystės forma, galima sakyti, neįvyko. Įvyko literatūrinė komunikacija, trumpas stabtelėjimas „Akropolio“ ,,būdelėje“.
S.Parulskis, anot kritiko, kamufliažinis romantikas, puolęs angelas, kuris ilgisi dangaus, antiteroristas (pasisako prieš esė sušaudymą), antimoralistas (,,ne mano užsiėmimas kalbėti apie moralę“ S.P.) ir pan. Pats rašytojas sako: ,,Rašytoju būti gėda. Mes esam kompleksuoti. Kūryba susikuriame kaukes, placdarmą, skydą. Rašytojas manipuliuoja kauke, pasitelkęs kalbą. “
S.Parulskis rašytojas – žmogus savyje, sau. Jam nesmagu publikai įgarsinti savo tekstus. Rašymas – tai giliai asmeninė patirtis, stebuklingu būdu, t.y. intymaus skaitymo, būdu galinti trumpam įtraukti Kitą į magišką alternatyvaus pasaulio išgyvenimą.
S.Parulskio esė – skrupulingas savęs apžiūrėjimas iš vidaus. Diagnozė – tuščiaviduriškumas. Paguodžianti diagnozė. Posovietinis žmogus priaugęs nevisavertiškumo, nepasitikėjimo auglių. S.Parulskis naudoja atvirumo taktiką, ,,nebijo sakyti tiesą apie savo nuodėmę“ (M.Š.) Tiesos sakymas, anot psichologų, irgi gynybinė poza – išpažinti pačiam anksčiau, nei kaimynas tave apmėtys pomidorais.
Apie naująją S.Parulskio knygą ,,Miegas ir kitos moterys“ nebuvo daug kalbėta. Knygą sudaro jau spaudoje publikuotos esė. Jo esė kompozicija, nors ir kaip būtų įprasta galvoti, jog esė neturi kompozicijos, išlaiko savo mąstymo karkasą: pradedama nuo ko nors konkretaus – arkliško dydžio alijošiaus, lentų po kojomis, laikrodžio, pereinama prie prisiminimų, galiausiai prie filosofavimo, apibendrinančio kasdienes patirtis, ir vėl sugrįžtama prie daikto, tik jau ne kaip vieno iš daugelio, o kaip rakto, atrakinančio mentalinio išgyvenimo duris.
Nemunu tolsta alaus butelis su urologiniu mano laišku nepažįstamajam, kuris jį suradęs vargu ar teisingai perskaitys, be to, vargu ar tai buvo laiškas, pagalbos šauksmas iš negyvenamos mano gyvenimo salos, greičiausiai elementaraus, pagiringo šlapimo kiekis, visiems žinomu būdu patekęs į alaus butelį ir sviestas į upę. Juk ir mano kūno inde vargu ar kas nors ten, aukštybėse, uždarė kokį nors prasmingą pranešimą prieš išmesdami jį plaukti pasroviui, į ateities horizontą, kurio paprasčiausiai nėra. (42 psl.)
Taigi, kas sugeba praskleisti daugybę uždangų ir pamatyti varlės karališkąją kilmę, teskaito S.Parulskį.
