Raudonkepuraitė, kuri suvynios jus į vatą

Raudonkepuraitė, kuri suvynios jus į vatą

Klaipėdos lėlių teatras 2012-aisiais žiūrovų teismui pateikė tris premjerinius spektaklius. Naujausias – šiltas, ryškus, vilnonis, dinamiškas, kupinas intrigų muzikinis vaidinimas vaikams „Raudonkepuraitė“.

Eglė Dirgėlaitė

Padvelkė labai gaiviai

Ko galima tikėtis iš Klaipėdos lėlių teatro ir jo meno vadovės režisierės ir dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės – nujaučiau. Tai ieškanti, eksperimentuojanti menininkė, kurios kūrybos vienas pagrindinių prioritetų, ko gero, yra intensyvus naujų išraiškos priemonių, formų, naujos teatrinės kalbos ieškojimas. Anksčiau matyti spektakliai – beveik sakralus „indiškasis“ „Po Betliejaus žvaigžde“, knygos pristatymas-detektyvas paaugliams „Geriausias Pelenės laikas“, ekstravagantiškasis politinis baletas suaugusiesiems „Juoba“, fantasmagoriškasis vielinis trileris suaugusiesiems „Šalia“ – tai tik iliustruoja. Visuose spektakliuose lėlės kuriamos vis kita technika – iš vielos, popieriaus, šešėlių, arba „veikia“ objektai, daiktai (pvz. indai). o „Juoboje“ vaidinti įsigudrina net vanduo, ugnis, vėjas ir t.t., aktoriai nesislepia, jie ir lėlės – lygiaverčiai partneriai.

Viso to „Raudonkepuraitėje“ nepamatysite. Klaipėdietiškoji „Raudonkepuraitė“ yra pirštininis spektaklis, aktoriai lindi už dekoracijų (niekas iš žiūrovų net nežino, kiek jų yra, jei neperskaitė afišoje), jokių dramos teatro ingredientų. Po ypač draminio „Šalia“ „Raudonkepuraitės“ kūrėjams, matyt, iškilo poreikis grįžti prie archajiškesnių lėlių teatro formų, kad ir vaidinimo su pirštininėmis lėlėmis. Ir galiu patikinti, kad šis sprendimas padvelkė labai gaiviai. Nes…

Lėlės yra originalios technikos – veltos (žr. nuotr.), jos šiltos ne tik temperatūros prasme (veltiniai ant rankų gi!), bet ir vizualiai. O plastinės jų galimybės tiesiog žavi. Čia galima pasakyti didelius komplimentus nesupainiojamo stiliaus dailininkei Viktorijai Dambrauskaitei.

Ypatingų pagyrų nusipelno ir aktorės Karolina Jurkštaitė ir Renata Kutaitė. Jos dvi kuria nepakartojamų charakterių ir balsų personažus, kurių yra, atrodo, 12, jei skaičiuosim ir Aukso puodą. Prisipažinsiu, kad tikrai nežinau, kuri aktorė kurį personažą kūrė (be to, visą laiką atrodė, kad aktorių yra daugiau nei du, bent keturi). Neaptikau nė vieno „silpno“ veikėjo, visi jie ryškūs, išraiškingi, charakteringi, siekiantys savo tikslų. Žiūrėdama spektaklį tiesiog įsimylėdavau kiekvieną veikėją, atrodė, kad jau geriau būti negali. Bet pasirodo kitas, ir tave vėl nustebina, prajuokina. Ko verti vien Raudonkepuraitės motinos judėjimas, vilkės Kanelupės plaukų užmetimai, Kaimynės balsas, Medžiotojo Mindaugo D. kandžiojimasis ir t.t.

Juokas liejasi per kraštus

Spektaklyje juokas liejasi per kraštus. Tai šiuolaikinė komedijinė visiems žinomos pasakos versija.

Jos autorius poetas, dramaturgas Mindaugas Valiukas į pirmą planą iškėlė albinoso vegetaro pacifisto kopūstų augintojo vilko Albino dramą. Trokšdamas gražuolės vilkės Kanelupės meilės, jis ryžtasi „žygdarbiui“, kuris vos nesibaigia tragiškai ne tik pačiam Albinui, bet ir visai vilkijai…

Siužeto nepasakosiu, tik pasakysiu, kad jis neblogai „sukaltas“, dinamiškas ir su laiminga pabaiga. Vaikams nuo trejų metų gal dar per vingrus, bet jaunimui nuo penkerių iki 100 – pats tas. Būtent suaugę žiūrovai tikrai nepasigailės atvedę savo vaikus į šį spektaklį.

Personažai, veiksmo vieta ir laikas – atpažįstami, galima identifikuotis arba identifikuoti kažką iš aplinkinių (ko gero, Lietuvoje kiekvienas pažįstame po vieną kitą vilką Zenių ir Praną), smagiai pasijuokti iš nūdienos aktualijų, veikėjų žeriamo gatvės slengo, net tarmiško kalbėjimo, netikėtų, kitąsyk absurdiškų situacijų ir personažų poelgių. Štai keli perliukai: vilkai Zenius ir Pranas, norėdami nustebinti Kanelupę, nuvaro traktorių; vilkas Zenius Kanelupei padovanoja vėžliuką susidėti vizitinėms kortelėms; Kanelupė baudžiasi tekėti už vaikino iš Rytų, kuris turi dujų, naftos ir padovanos jai delfiną; kiškis Albinui pataria eiti į kryžkelę, kurioje dvyliktą dienos arba nakties yra virsmo metas, ir pasiversti vilkolakiu; Kaimynė grasina Močiutę išmesti iš choro, jei ta nefinansuos bendruomenės kelionės į dvasingos muzikos koncertą; Raudonkepuraitės motinos biznis bankrutuoja, nes nuo jos kepamų bandelių visiems iškrito dantys, todėl motinai reikia pinigų stomatologijos kabinetui steigti. Spektaklyje paaiškėja, kad Močiutės tokios didelės rankos dėl ūkio darbų, o akys didelės ir raudonos nuo televizoriaus ir t.t.

Nugali lengvumas ir komizmas

Spektaklis kinematografiškas. Tai diktuoja ir dramaturginė medžiaga. Scenos keičiasi dinamiškai, dažnai keičiamos erdvės (meistriška Močiutės kambario scenografija: dviem judesiais pakyla kambario siena su televizorium, reta vazonine gėle, katinuko nuotrauka ir lova), tačiau pasakojimo nuoseklumui ir minties eigai tai nekenkia.

Sukurta visa galerija originalių papildomų personažų: Kiškis, Šarka, Kaimynė, vilkai ir Aukso puodas, kuris, būdamas daiktas, yra svarbus tartum atskiras personažas (Hičkokas tokį daiktą, kurio visi trokšta, pavadino filmo Makgafinu). Yra keletas siužetinių linijų: žmonių (Raudonkepuraitė, Motina, Močiutė, Kaimynė, Medžiotojas) linija, vilkų (Albinas, Kanelupė, Pranas, Zenius) ir atskira Zuikio linija. Jos lyg holivudiniame filme susipina, susiraizgo į kamuolį, bet į spektaklio pabaigą visų personažų kolizijos, dilemos ir konfliktai (ir logiškai, ir komiškai) išsinarplioja, išsisprendžia. Katarsio nėra, bet kaip ne tragedijai – atleistina. Spektaklis su stipriu dramatiniu užtaisu, kiekvienas personažas turi savo didesnę ar mažesnę dramą, svajonę. Veikėjai motyvuoti, įtikinantys, jų poelgiai pateisinami. Tačiau nugali lengvumas ir komizmas. Vaikiškai auditorijai pernelyg didelis dramatizavimas, žinoma, nepritiktų. O vaidinant suaugusiesiems, spektaklis turėtų emocinių rezervų – paspaudus sugraudintų vieną kitą serialų mėgėją.

Nereikia pamiršti, kad „Raudonkepuraitė“ yra ne tik komiška avantiūrinė (melo)drama su kriminaliniais elementukais, bet dar ir muzikinis spektaklis. Pagrindiniai personažai pradžiugina žiūrovų ausis daina, atspindinčia jų vidinį status quo.

Kanelupės daina:

Kur mano mėnulis?

Ir žvaigždės, kurias pasiektum ranka.

Širdis mana kiaura tartum mėnulis.

Kas ją užpildys? Kas ją užpildys? Kas?!

Albino daina:

Saulė kyla, lyja, griaudžia, pusto,

Vasara, ruduo… Aš tik tave matau.

Mano siela skleidžias lyg kopūstas…

Kanelupe, visos gėlės tau!

Muziką spektakliui kūrė Donatas Bielkauskas-Donis. Deja, daugumai aranžuočių pritrūko tos „šilumos“, spinduliuojamos kitų spektaklio ingredientų. Aranžuotės dainoms atrodo formalokos, „iš reikalo“, be „asmeninio prisilietimo“. Suprantu, kad dainoms buvo naudojamos tam tikros banalios muzikinės klišės, trafaretai, patikrinti „kvadratai“, tačiau dėl santykio taip ir netapo aišku – parodija tai, ar ne (nes originalia muzika to pavadinti negalima).

Ir tai turbūt tik antrasis trūkumas, kurį leidžiu sau burbtelėti. O koks pirmasis?.. Apie trūkumus – gal kitąkart.

Naujas spektaklis

Komiška muzikinė pirštininių lėlių melodrama „Raudonkepuraitė“.

Klaipėdos lėlių teatre.

Premjera – 2012 m. lapkričio 18 d.

Dramaturgas – Mindaugas Valiukas.

Režisierė – Gintarė Radvilavičiūtė.

Dailininkė, lėlių kūrėja – Viktorija Dambrauskaitė.

Kompozitorius – Donatas Bielkauskas-Donis.

Aktorės – Renata Kutaitė ir Karolina Jurkštaitė.

by admin