Realybė, užauginta mėgintuvėlyje

Realybė, užauginta mėgintuvėlyje

Fotografijų ir vitražų parodoje „In vitro“ V.Bizauskas pateikė reproduktyvų santykį su tikrove

Danguolė Ruškienė

Realybė dažniausiai asocijuojasi su gamtiniu, be žmogaus įsikišimo užsimezgusiu, natūraliai besivystančiu reiškiniu, neveikiamu individo įgeidžių ar veiksmų. Tikra, atrodo, gali būti tik tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės, todėl paprastai neturi ryšio su ja. Tačiau toks realybės apibūdinimas tėra sąlyginis ir neabejotinai kritikuotinas. Juolab kai kalbama apie mus supantį pasaulį, kuris neretai transformuojasi ir neatpažįstamai (pa)kinta, tapdamas tolygiu sąmonės vaizdiniams.

Reproduktyvų santykį su tikrove Baroti galerijoje balandį veikusioje jubiliejinėje fotografijų ir vitražų parodoje „In vitro“ pateikė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos, Žemaičių dailininkų sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros aplinkos dizaino dėstytojas Virgilijus Bizauskas.

Iš pirmo įspūdžio

„In vitro“ (lot. in vitro – stikle, mėgintuvėlyje), autoriaus teigimu, reiškia tam tikra meno rūšimi išreikštą sintetinį autorinį produktą, impulsą kūrybai gavusį iš pirmo įspūdžio ar pažinimo. Menininko mėgintuvėlyje (už)auginta realybė – visiškai priklausoma nuo jo santykio su aplinka ir subjektyvių motyvų. Todėl, nors sąvokos „realus“ ir „subjektyvus“ paprastai sunkiai derinamos, čia jos neišvengiamai susilieja į vieną terminą. Naujai formuojamuose realybės fragmentuose emocija kuriama padedant spalvai, o mintis – ritmui. Tokiu būdu fotografijos įgyja sąsajas su kitomis kūrybinės raiškos formomis.

Anot V.Bizausko, jo darbuose labai svarbu detalės, spalvų dėmės, faktūros, atspindžiai ir šešėliai. „Tapę fotografijomis tokie vaizdai gali priminti tapybos, grafikos, kaligrafijos darbus. Tai – tam tikra intriga“, – mano autorius.

Intriga išlieka ne tik formos, bet ir turinio atžvilgiu. Pirminis objekto atpažįstamumas dažnai neįmanomas paliekant laisvą erdvę naujų asociatyvių ryšių užuomazgoms. Tie ryšiai grindžiami veikiau jausmu, nei vaizdu. Formuojamas vizualinis piešinys trikdo, verčia spėlioti ir priimti vaizdus savaip.

Nepdraustas nuo dekoratyvumo

Užfiksuotiems žmogaus kūriniams ir dariniams – architektūros objektams, tam tikrą funkcionalią paskirtį turintiems daiktams – būdingas fragmentiškumas ir konceptualios realybės interpretavimo pretekstas. Autorius ypač domisi įvairių faktūrų paviršiais – vandens, betono, stiklo, dažyto ir nuo atmosferos poveikio apsilaupiusio metalo. Jis tarsi spėlioja, kokia materija galėtų apsivilkti tokiu apvalkalu, koks objektas galėtų išsikristalizuoti iš tokios būsenos.

Fotomenininkas nesibodi urbanizuotu peizažu, drąsiai konstruoja naujo ir seno jungtis. Aptinka sintetinio (stiklo) ir natūralaus (vandens) paviršių giminystę: vandens ratilų ir minkštų debesų kontūruose, šviesos ir šešėlių žaismėje, vaizdų atspindėjimo galimybėje.

Visose fotografijose apstu civilizacijos požymių – išraižytos, konkretų žmogaus pėdsaką išsaugojusios grubios betoninės sienos, mus ir kuklius mūsų gyvenimus atspindinčios šaltos vitrinos.

V.Bizauskui svarbi emocija, kuriama padedant dinamikai, spalvų ir formų ritmui, išjudinanti statiškas materijas ir taip sukurianti ekspresyvios tikrovės įspūdį.

Tačiau autorius pernelyg nenutolsta nuo materialaus objekto prado, gal tik kartais simuliuoja šios jungties nutrūkimą. Toks vaizdų konstravimas, papildytas dekoratyviais akcentais, ne visuomet apdraudžia kūrinius nuo turistinių atvirukų įspūdžio.

Skirta interjerui?

Urbanizuotuose peizažuose fotomenininką labiau domina sociumo performuota aplinka. Pirmapradės natūros įspūdis dažnai panaikinamas, kadre išsaugant civilizuotos tikrovės požymius – objektus. Net ir ten, kur sunku patikėti individo esatimi, įdėmiau patyrinėjus, galima aptikti ne tik autoriaus, bet ir prašalaičio buvimo pėdsaką.

Menininko formuojama natūralaus ir sintetinio dermė, – ar tai būtų lietaus lašų vėsinama asfaltuota kelio danga, ar apkerpėjęs parko suolas, ar sunkiai identifikuotino objekto šešėlinis atspindys vandenyje, – praplečia mus supančio pasaulio suvokimo ribas, skatina detalesnei aplinkos analizei.

Todėl kiek netikėtai šalia šių darbų atrodo ryškiomis spalvomis nusidažę rudeninės saulės iškankinti švendrės, romantiški saulėtekiai ir purpurinėmis uogomis apkibę krūmokšniai. Nemažai objektų taip išgryninami ir sterilizuojami, kad puikiausiai gali pretenduoti į iliustratyvią, komercinę fotografiją, dažniausiai siejamą su dizaino sąvoka.

Kaip samprotavo pats autorius, taip atsitinka todėl, kad jo fotografija yra labiau taikomojo pobūdžio. Pasak V.Bizausko, „tai – atskiri meno objektai, skirti vizualinei interjero erdvei praplėsti“.

Išvalytos, išgrynintos

Suvokėjo ir autoriaus konstruojamos realybės santykis priklauso nuo žiūros taško, kurį žiūrovas pasirenka. Vieni fotografijų lakštai kaupia savyje didesnę informacijos, kiti – konceptualumo dozę, treti pasižymi ryškesniu dekoratyviu piešiniu.

Manipuliavimas spalva ir forma, įmantrių rakursų formuojami piešiniai, kuriamas švaros ir tvarkos pojūtis neretai suvokėją išveda į konceptualumo seklumas.

V.Bizausko in vitro su subjektyviais reagentais sąveikaujantis pasaulis didžiausias nuosėdas palieka autoriaus mėgintuvėlyje, o į ekspozicines erdves patenka tik išgrynintos ir išvalytos nuo asociatyvių apnašų realybės atkarpos. Tokiu būdu modifikuota tikrovė patraukli. Tik ar jaudinanti?..

by admin