Regima tyla

Regima tyla

 

Po eksponavimo Vilniuje ir Kaune pagaliau uostamiestį pasiekė čionykščio menininko Gyčio Skudžinsko fotografijų ciklas „Tyla / Silence“ (2008–2011), kovo 9 – balandžio 1 d. pristatomas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Danguolė Ruškienė

Paroda ir albumas

Atskiri šio ciklo darbai 2010-aisiais rodyti Rusijoje, praėjusiais metais – Prancūzijoje, Slovakijoje, Ukrainoje ir Čekijoje. Parodos atidarymo Klaipėdoje metu autorius pristatė šio fotografinio projekto albumą tuo pačiu pavadinimu. Albume greta G.Skudžinsko kūrinių – Rolando Rastausko, Jurijaus Dobriakovo ir Agnės Narušytės tekstai, analizuojantys menininko pateiktas vizualines tylos interpretacijas. Knyga „Tyla / Silence“ (Vilnius: Kultūros meniu, 2011) laimėjo diplomą knygos meno konkurse „Vilnius 2011“. Paroda iš Klaipėdos keliaus į Vokietiją ir Pietų Korėją.

…Tyla – garso nebuvimas, garso eliminavimas iš aplinkos, iš gyvenimo. Tyla, kaip ir garsas, įprastai siejama su vienu iš penkių pagrindinių žmogaus pojūčių – klausa. Paradoksalu, bet klausa ir ausys reikalingos ne tik girdėti ar klausyti, bet ir sąmoningam negirdėjimui. T. y. ausys yra savotiškas trukdys absoliučiai tylai, nes jos be perstojo gaudo iš aplinkos sklindančius garsus. Izoliuotis nuo garso reikia pastangų. Absoliuti tyla sunkiai įmanoma, kaip ir sunkiai suvokiama. Tai veikiau iliuzija, prielaida iliuzijai susikurti, bet ne realybė. Ko gero, visi tylos apibūdinimai (tiek vizualiniai, tiek verbaliniai) yra savotiška prasmių ir asociacijų lavina, turinti tik vieną kryptį – prasibrauti į suvokėjo sąmonę, kuri šią būseną priimtų nors ir pagal iš anksto susiformavusias nuostatas, tačiau be išlygų.

Ne jūros peizažas

Susipažinus su G.Skudžinsko „Tyla / Silence“, dažnam pirma asociacija, kuri mezgasi su realybe, – jūra, marinistinis peizažas. Tiksliau gal būtų pasakyti – jūros tematika, bet ne pats šio žanro atspindys.

Čia nėra tradiciškai jam būdingų įtampų, kvapų ir garsų keliamų vizualinių išraiškų. Nėra audros, nėra net mažiausių bangelių. Gyčio atveju viskas priešingai – vizualinėmis priemonėmis bandoma ne stimuliuoti klausą, bet ją užslopinti. Galima teigti, kad jeigu tai būtų jūra, ji būtų absoliučios ramybės, štilio metu. Ne tik be vėjo, bet ir be ošimo. Taigi ir be garso. Todėl peizažo žanrą – kaip prielaidą Gyčio formuojamiems fotografiniams vaizdams – galima priimti tik iš dalies. Autorius, įvesdamas tylą į fotografijos lakštą, dvimatę plokštumą, pateikia ją kaip priemonę žmogui būdingo pasaulio ir savo būties jame suvokimo korekcijai, bet ne kaip vienareikšmį ir neginčytiną teiginį.

Nors tyla įvardijama kaip garsų ir triukšmo nebuvimas, tačiau absoliuti tyla neretai apibūdinama spengimu ausyse. Tai – tylos garsas, būdingas ir Gyčio tylai. Pratisas, įkyrus, aitrus, užgožiantis bet kokį kitą. Todėl dominuojantis. Ir nenuostabu, nes dirgiklių neapibrėžtumas sukelia vis kitas asociacijas.

Tarp materialaus ir neapčiuopiamo

Aštrios, dramatizmo prisodrintos spalvos ir tai išryškėjanti, tai vėl prislopstanti linija, dalijanti plokštumą į dvi dalis, perša įkyrią mintį apie laikinumą ir gyvybės trapumą.

Iš karto randamas pateisinimas ir atitikmuo realybėje – elektrokardiograma monitoriaus ekrane. Monotoniškai, bet viltingai pypsintis aparatas, elektrodais perduodantis impulsus / informaciją apie veikiančią širdį (priešistorė) ir staiga – pratisas, šiurpiai ištęstas garsas iki begalybės (esamybė). Taip atsiranda riba, tampanti savotiška jungtimi tarp praeities, dabarties ir ateities / nebūties. Tarp materialaus ir neapčiuopiamo. Tarp žinomo ir neįsivaizduojamo.

Šiuo atveju tyla kristalizuojasi jau į kitą pavidalą, turintį visiškai kitokį apibūdinimą – spengimą, kuris reiškia amžiną tylą, nepajudinamą ir nekoreguojamą. Nediskutuotiną ir nepriklausomą. Negalėčiau šios asociacijos priskirti vien sau, nes ją, rašydama apie Gyčio „Tyla / Silence“ projektą, pastebėjo ir A.Narušytė. Tai tik patvirtina, kad mūsų asociacijų laukas yra daug siauresnis, nei galime įsivaizduoti. Akivaizdu, kad minčių vingiai, aliuzijos, kaip ir asociacijos, nėra beribės. Todėl jas nesunkiai galima sutalpinti tautinės, teritorinės ar kitos bendrystės ribose.

Akcentuoja ribas

Kaip teigė pats autorius, panaikindamas orientacinius ir laiko parametrus, jis siekia kalbėti apie atvaizdo reprodukcijų rinką.

Anot jo, „fotografija be įvykio/pranešimo dezorientuoja stebėtoją bei naikina regėjimo – kaip greito pažinimo – patirtį. Gamtoje, viešose ir privačiose erdvėse užfiksuoti atvaizdai suvokėjui netransliuoja aiškių tos erdvės parametrų, bet priešingai, jungiasi į tęstinę vizualinę konstrukciją, kurios pagrindinis tikslas – ne esamos situacijos reprodukavimas, bet ribos tarp regimo ir suvokiamo, pažįstamo ir svetimo, natūralaus ir socialaus akcentavimas“.

Panaikindamas visas tiesiogines sąsajas su tikrove, autorius bando išsiaiškinti suvokėjo vaizduotės, įpročio ir inercijos trajektoriją. Galbūt todėl pinhole kamera užfiksuoti vaizdai, nors ir yra materijos fragmentai, transliuoja jau visai kitas, nei šiems objektams būdinga, žinutes. T. y. (at)pažinimas čia neįmanomas, o iš pasiūlytų tikrovės atplaišų dėliojamas visai kitas, nieko bendra su užfiksuotu objektu neturintis vaizdinys.

Platus asociacijų laukas

Akivaizdu, kad asociacijų laukas čia labai išplėstas ir tiesiogiai priklauso nuo individualių patirčių. Vieniems jis – optimistiškas, susijęs su maloniais prisiminimais, kitiems – prisipildęs įtampos ir nerimo. Nėra konkrečių atraminių taškų, nediskutuotinų nuorodų ar akivaizdaus autorinio diktato. Linija / riba, nusidriekusi skersai kadro, kaip ją beįvardytum – horizonto, gyvybės / mirties, ar dar kaip nors, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Lygiai taip pat, kaip ir spalviniai plotai, kuriuos ji dalija. Tiek viršutinis, tiek apatinis peržengia kadro ribas ir nusidriekia iki begalybės. Jokio įvykio, jokių detalių, užuominų, papildomos informacijos. Yra spalva (vienur – skausmingai rėkianti, kitur – gaivi, dar kitur – švelni ir minkšta) ir dvi plokštumos (kai kur – kontrastingos, kitur – beveik identiškos). Ir dar – kvadrato formatas, ne tik fiziškai, bet ir emociškai talpus suvokėjo minčių rezervuaras.

Ir vis dėlto, kaip jau buvo minėta, asociacijos tik iš dalies priklauso nuo individo. Jos taip pat, kaip ir bet kas kita mūsų gyvenime, veikiamos bendražmogiškų, bendruomeniškų ar kitų bendrų patirčių. T. y. asociacijų laukas nulemtas mūsų aplinkos, pažinimo ir įsisavinimo, galų gale – atminties galimybių, bet kuriuo atveju – socialinio diskurso. Meno kūrinys jau seniai nepasiduoda vien formaliems tyrinėjimams kaip izoliuotas artefaktas. Vizualios priemonės susimaišo su žmogiškomis patirtimis ir pateikia adaptuotus mūsų suvokimams reikšmių kodus. Tokios interpretacijos ne tik lengviau sukuriamos, bet ir lengviau suvartojamos, nes jos arčiau kūno. Tam ypač patraukli ir paslanki Gyčio „Tyla / Silence“.

by admin