Reprodukcijos

Jaunųjų kūrybos konkursas

Reprodukcijos

Marija Antanavičiūtė

Praradęs tikėjimą individo išskirtinumu ir tobulumu aš bijau tapti kopija, kliše ir negrįžti, nebegalėti grįžti į save, todėl ištapysiu visas mylimosios sienas švelniom šventųjų freskom, idant mana mergaitė melstų jų už mane, idant, šalčiui, drėgmei ir lašeliams susikondensavus ant sienų, ji galvotų, jog šventieji verkia ir pati pradėtų raudoti dėl manęs – kad nepamirštų, kad kartotų mano vardą, tik taip galiu palikti gyvas – visos klišės taip pat mirtingos.

•••

Netyčiomis užėjau į barą ar tai restoranėlį rūsyje. Žema pūstažandė mergina, atrodanti jaunesnė, nei yra iš tikrųjų, dainavo pusės amžiaus senumo prancūziškus šlagerius ir paskolintais judesiais bandė padirbti moterišką tragiškumą, taip jaudindama visas publikos moteriškes bei dalį vyrų. Nepateisinamas vogimas, plagijavimas, svetimoje erdvėje, svetimos kitos kultūros dainos, viskas taip nesava, o sėdi snobai ir linguoja į taktą. Susierzinęs ir ketinąs raide pakeisti pasaulį atsisėdau prie stalo, užsisakiau pirmo pasitaikiusio prabangaus užsienietiško gėrimo ir, akies krašteliu pažvelgęs į šalį, sugadinau save. Netoliese sėdėjo panašus į mane jaunas vaikinas, siurbčiojo viskį ir kažką rašė ant popieriaus lapo, vis šypsojosi ir ironiškai žvilgčiojo į moterį scenoje.

Jam pasisukus, atpažinau save ir suspaudžiau tokį pat popieriaus lapą paties rankose. Sugavau save, masinėj savęs reprodukcijoj, pats paskendau toje savo išpuoselėtoje kultūroje, pats surengiau sau mirtį, ironiškas pakasynas – kartu palaidojau ir tiesos pliuralizmą, bėra viena Tiesa visiems rašytojams. Juk mudu ir daugelį kitų baruose, restoranėliuose, užeigose, palėpėse, šiltuose kambariuose, autobusuose ar parkuose berašančių jaunuolių gyventi veda tiesos paieškos, tiksliau – tikėjimas, jog mūsų, būtent mūsų vienų tiesa yra pati geriausia, tikėjimas viso pasaulio klaidingumu ir aklumu, kvailiai, jie nežino tiesos. Įtikėjęs savo tiesa apsimetu, kad nebetikiu Dievu, įtikėjęs vienatve kažkaip pamirštu tai ir kaip visi baigiu masiniuose, padoriai aplaistytuose savigraužos ir atgailos garbinimuose.

Aš, kaip ir daugelis kitų, skaitau labai daug knygų, mažai ką suprantu, bet niekam to nesakau.

•••

Skaudu suvokti, koks vienodas esi, koks toks pat, koks neišskirtinis, lygiai taip pat, kaip ir visi kiti, bandantis pareiti, ieškantis nors mažos skylutės, kad taip tyliai, marksistiškai sugrįžtum į tą žmogų savyje. Išeinu iš restorano neparašęs nė žodžio, palikęs tai už mane padaryti jaunuolį, sėdėjusį netoliese.

Beeinant pradėjo mausti kojas, skaudėti pečius, o akys, jos buvo tokios sausos, ištroškusios ašarų ar lietaus – niekingiausių klišių, akys nori klišių, kaip ir visa masė, duokit šen kelis šimtus Saulėgrąžų reprodukcijų. Blogiausias dalykas, kas dar gali atsitikti, tai žiurkė, prasigraužti urvelį iki mano kambario, menkos palėpės, skurdaus menininko būsto. Esu vaikščiojanti reprodukcija, susirenku saujon menko švarkelio atlapus ir pasitraukiu per trumpas rankoves – kiekviena mano detalė žudo, kartu laidodama ir taip ieškomą savitumą.

O tas savitumas uždustų vietoje, jei bent paminėčiau tiltą, bet juk man privalu juo eiti, kad išpildyčiau savo visuomeninį tapatumą: atsirėmiau į turėklus ir žiūrėjau žemyn – dusau, springau, prieš tai apvėmęs šaligatvį iš šleikštulio. Šleikštulys nuo to paties žmogaus, manęs paties, nuo žmogaus kaip dievo, nuo visų kristų, kuriais trokšta tapti visi kūrėjai, tik taip bijo kryžiaus vinių, ne, neverti net būti sukurti pagal Jo atvaizdą, sveiki, aš esu klišė, aš nieko bendro su prasme ar dieviškumu neturiu.

•••

Nežinau, ar ir man gyvų mylimųjų reikia, gal vis dėlto pasitenkinčiau lavonais: negyvu verkiančios mylimosios įvaizdžiu prie šlapių sienų.

Bepigu kartoti, kokios tuščios gatvės ir koks svetimas žmogus.

Mano langai kvėpuoja atšalusiomis dvasiomis, mano šventieji savo ašaromis skandina mano mergaitę, nebemelsk, mieloji, už mane, neverta, mane pasiglemžė masinė produkcija: turiu savo didį ir išskirtinį tapatumą, nė nepajutęs, koks jis vienodas. Gelbėkis, mylimoji, greičiau kraukis daiktus kelionei. Veidą gairina vėjai, aš jau pasiklydau, ieškau kelio, ieškau išganymo vienodume idant iškilčiau savimi.

Aš man sau savimi kaip dažnai, pernelyg dažnai kartojasi įvardžiai su rodyklėmis į menkutį ego, toks storas kiautas, toks silpnas kūnas. Aš išpildysiu savo gyvenimą: tuščios gatvės, svetimas žmogus, aukštas tiltas, šaltas vanduo, aš prasmegsiu klišėje idant atgimčiau savimi.

by admin