Restauravo baletą vaikams
Po trejų metų pertraukos baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ vėl sugrįžo į Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą. Šis kadaise buvęs populiarus spektaklis vaikams restauruotas beveik po 12 metų nuo pirmojo jo pasirodymo uostamiesčio teatro scenoje.
Violeta Milvydienė
Keletas datų ir faktų
B.Pawlowskio baleto vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai“ gimimo ir raidos istorija nepasižymi ilgaamžiškumu. Sukurtas brolių Grimų pasakos motyvais, spektaklis Lietuvoje, Vilniaus operos ir baleto teatre, pirmą kartą pasirodė 1972 m. Jį pastatė choreografas iš Lenkijos V.Borkovskis, kiek vėliau – 1988-aisiais atnaujino baletmeisteris Jurijus Smoriginas.
Klaipėdoje baletas pastatytas dar po 10 metų – premjera įvyko 1998-ųjų kovo 1-ąją (choreografas J.Smoriginas, dailininkė Giedrė Riškutė, dirigentas Algis Jonas Lukoševičius).
Ir štai – prabėgus bemaž 12 metų, išvydome jį atnaujintą. Pagrindiniai baleto restauracijos kūrėjai išliko tie patys, tačiau, natūralu, pakito atlikėjų sudėtis, be to, spektaklis sutrumpėjo iki dviejų veiksmų.
Džiugiausia, kad į teatrą vėl suklegėjo nemažas būrys mažųjų žiūrovų su savo tėveliais.
Duoklė mažiesiems
Problema nebenauja ir labai aiški – apskritai trūksta šokio spektaklių, skirtų jauniausiajai kartai. Pastaraisiais metais Klaipėdos muzikiniame teatre gyvuojančius būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais (beje, kaip ir baleto pastatymus). Be dar gana naujų „vaikiškų“ operinių kūrinių – V.Konstantinovo „Ką senelis pasakys, viskas bus gerai“, A.Kučinsko „Bulvinės pasakos“ (gavusios „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą) ir J.Gaižausko operos „Buratinas“, teberodoma A.Spadavecchia pasaka-žaidimas „Pelenė“, tiesa, balandį numatoma muzikinės pasakos F.Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ premjera.
Nostalgiškai pamenu visus senuosius baleto pastatymus, kuriuos stebėjau profesinio smalsumo vedama, vėliau kartu su savaisiais „mažyliais“, vos pradėjusiais suprasti sceninį vyksmą. Kokia įvairovė! „Petia ir vilkas“, „Raudonodžių vadas“, „Daktaras Aiskauda“, „Senojo parko pasakos“, „Mažylis ir Karlsonas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“…
Todėl dabartinę „Snieguolės…“ baleto restauraciją laikyčiau tik nedidele duokle šokančiai ar nešokančiai vaikų auditorijai.
Tikras – pirmiausia kokybiškas
Kaip teigė buvęs baleto trupės baletmeisteris ir repetitorius Vaclovas Sasnauskas, „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – vienintelis tikras baleto spektaklis šiame teatre. Drįsčiau paprieštarauti: prisiminkime kad ir J.Strausso baletą „Žydrasis Dunojus“, kuriuo, beje, 1994 m. savo kūrybinę dešimtmečio veiklą Klaipėdos muzikiniame teatre pradėjo tas pats J.Smoriginas.
Pasvarstykime – juk abiejuose spektakliuose išlaikoma tradicinė klasikinio baleto struktūra bei šokio stilistika, panaudota ir siužetinė linija, ir pirštų technika. Galiausiai jie panašūs raiškos priemonių, vaizdų, kostiumų spalvingumu, skiriasi tik paskirtimi bei tematika.
Ir ką galėtų reikšti frazė „tikras baleto spektaklis“? Matyt, turėta omenyje „klasikinis baleto spektaklis“, tačiau kas galėtų tvirtinti (nebent stereotipiškai mąstantis ar itin siaurų pažiūrų šokio meno žinovas), jog modernusis ar demi-charakterinio stiliaus baletas – „netikras“?..
Kita vertus, ir nemanyčiau, kad mūsų teatro baleto trupei žūtbūt reikėtų laikytis klasikinio baleto kanonų – griežtas stilius ir baletinė technika nepriimtini tokiam įvairialypiam šokėjų kontingentui. Minėtos ypatybės telieka Vilniaus, t. y. Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro prerogatyva, juolab kad tenykštę trupę sudaro tik baleto mokyklas baigusieji artistai. O mūsiškiams galbūt labiau tiktų orientuotis į miuziklinės formos džiazinį stilių ar moderniąją baleto plastiką? Tokių pavyzdžių būta, tik ateityje vertėtų atkreipti dėmesį į ne mažiau svarbius faktorius – kiekybę ir kokybę.
Kartelė aukštai pakelta
Netikėtai aktyviai privalėjusi parengti solinį – Snieguolės – vaidmenį trupės artistė Aušra Krasauskaitė prasitarė laipsniškai (ir kuo toliau, tuo labiau) jaučianti didesnį pasitikėjimą, stabilumą, laisvės pojūtį. Ir morališkai, ir fizine jėga (scenoje) ją itin palaikė partneris – Princas – Ričardas Jankevičius. O pradžioje tikru iššūkiu tapo ir atsakomybės našta, ruošiant „rimtą klasikinį“ vaidmenį, ir laiko bei repeticijų stoka (prasidėjęs kalėdinių renginių maratonas, egzaminų sesija), tikriausiai, nelengvas buvo ir sugrįžimas prie šokio ant puantų.
2007 m. baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyrių, Aušra šiuo metu studijuoja ketvirtajame Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros kurse. Būdama viena pažangiausių studenčių (net kelias sesijas baigė vien puikiais balais), ypač reikli sau ir siekianti kuo aukštesnio rezultato, ji berods bando suspėti visur, sušokti visa, kas siūloma, ir atlikti viską kuo preciziškiau (ji tiesiog perfekcionistė!).
Kadangi studentę tenka stebėti mokomajame procese ir koncertinėje katedros veikloje, matyti šokant įvairius šokio stilius (klasikinį, charakterinį, šiuolaikinį, džiazinį etc.) bei pasirodant teatre skirtinguose amplua, galiu tvirtai teigti: ji moka būti ir santūri, ir subtili ar jausminga, ir valiūkiška arba dramatiška, kartais net fatališka… Ji tiesiog „chameleoniška“ artistė!
O Snieguolė – tik dar vienas įrodymas, kad ši teatro baleto trupės solistė yra talentinga ir darbšti atlikėja. Jos vidinio tikėjimo kartelė aukštai pakelta, bet potencialas, manyčiau, galutinai nepanaudotas, o ir galimybės neišsemtos. Anot Aušros, jai pačiai ypač trūksta patirties.
Miela, simpatiška, žaisminga
Apibūdinant spektaklio visumą, tiktų šie paprasti epitetai – miela, simpatiška, žaisminga. Galbūt skeptiškai nusiteikę šiuolaikinio šokio meno kūrėjai svariai tartų, jog klasikinis baletas – atgyvenęs, nebeįsiliejantis į modernėjančių sceninių technologijų kontekstą, o tradicinė spektaklio struktūra dirbtinė, nebeįdomi naujoviškai auklėjamam, nestandartiškai mąstančiam vaikui.
Bent jau šiuo konkrečiu atveju su panašiu požiūriu nesutikčiau. Anaiptol – juk pasakai privalu būti sentimentaliai, pilnai romantikos, tarsi „atkeliavusiai“ iš praeities. Reikšminga ir tai, kad pasakojamoje istorijoje su teigiamais herojais ir neigiamais personažais visada triumfuotų gėris. Ir kokie mums, suaugusiesiems, beatrodytų banalūs sceniniai sprendimai (dūmų kamuoliais virstantys piktosios raganos kerai, nykštukų šėliojimas ar stebuklingas princo pabučiavimas), akivaizdu – ne tik šokis ant pirštų, spalvingi kostiumai, bet ir kiti maži stebuklai dar ilgai bus paveikūs ir konkuruos su „modernizmais“, nuolat stebindami ir kerėdami mažuosius teatro lankytojus. Taigi, užuot tuščiai niurzgėjus, siūlyčiau ateiti į teatrą kažkurį sekmadienį ir išvysti gyvybingą jų reakciją.
