Režisierė Dalia Tamulevičiūtė: „Gyventi reikia dabar!“

Ilgametė Valstybinio jaunimo teatro režisierė, Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakulteto profesorė D. Tamulevičiūtė per daugiau nei tris dešimtmečius kūrybinio ir pedagoginio darbo metų išugdė nemažai talentingų Lietuvos scenos meno meistrų, sukūrė daugybę įdomių spektaklių (prisiminkime kad ir „Bebenčiuką“, „Škac, mirtie, visados škac!“, „Ugnies medžioklę su varovais“, „Haroldą ir Modę“, „Bausti negalima pasigailėti“ bei kitus).

Klaipėdos dramos teatre D. Tamulevičiūtė režisuoja pirmą kartą. Su režisiere kalbėjomės premjeros išvakarėse – apie būsimą spektaklį ir teatrą, gyvenimą, žmones ir kūrybą.

– Kokie Jūsų pojūčiai Klaipėdoje, mūsų teatre? Berods čia sutikote senų pažįstamų?

– Suprantate, kai daug metų dirbau teatre, turėdama režisieriaus etatą, tai dažnai tekdavo, būdavo privalu statyti spektaklius. O dabar aš daug rečiau statau. Gal kad amžius eina, nežinau. Kadangi dabar mano pagrindinis darbas – su studentais, galiu pasirinkti, ką, kada ir kur statyti. Kita vertus, ne taip paprasta suderinti, ištrūkti. Bet kuo toliau, tuo labiau norisi dirbti su aktoriais, kuriais tiki. O klaipėdiečius pažįstu ir tikiu jais. Aš buvau aktorių kurso, kuriame mokėsi Nelė Savičenko, valstybinių egzaminų komisijos pirmininkė. Ir vėliau mačiau spektaklius, kuriuose ji vaidino. Valė Leonavičiūtė buvo mano kursiokė, ir ją pažįstu jau labai seniai. Kai studijavo Regina Šaltenytė, aš irgi tada dėsčiau ir mačiau, kaip ji dirbo.

Dabar, kai atvažiavau statyti su jomis spektaklį, iš pradžių buvo šiek tiek įtampos. Nes pasikeičiau aš, pasikeitė ir jos. Laikas eina… Ir kiekvieną kartą mano profesijoje iškyla klausimas: ar surasi kontaktą, ar tavimi patikės? Kiekvieną kartą spektaklį pradedu kaip tuščią popieriaus lapą. Niekam neįdomu, ką tu darei kažkada. Tie dalykai praeina. Kiekvieną kartą turi įrodyti, ar tu kažką gali, ar ne. Ar vis dar gali. Kai perskaičiau šią pjesę trims moterims, pasakiau: „Taip, Klaipėdos teatre yra aktorės, kurios gali ją suvaidinti.“

– Jūs pati aktores pasirinkote, ar teatras pasiūlė?

– Juokingiausia, kad teatras ir siūlė jas. Aš labai nemėgstu, kai siūlo. Bet šiuosyk norai sutapo. Pjesė atrodo lengva, žaisminga. Norim, kad ir spektaklis būtų toks. Tai velniškas krūvis aktorėms. Nes kiekvienai suvaidinti po penkis moterų personažus, čia pat mūsų akyse tapti vis kitokia, nėra taip paprasta. Bet jos tai daro su didele atsakomybe ir dideliu noru. Dėl vaidmenų jos neturėjo jokių pretenzijų. Pasidalino labai lengvai. Tai man labai patiko – juk koks skirtumas, kurį tu vaidmenį vaidinsi? Svarbiausia – kaip…

– Kokios Jūs nuomonės apie Klaipėdos teatrą?

– Žinote, kodėl man patinka Klaipėdos teatras?.. Aš labai džiaugiausi, kai Vilniuje pamačiau „Šaltą vaiką“, pastatytą Oskaro Koršunovo. Net vilniečiams aktoriams pasakiau: „Pasimokykite iš klaipėdiečių“. Vilniečiai važinėja su O. Koršunovo teatru, jie daug vaidina ir nenorom tampa… labai jau dideli. Mano akimis žiūrint, klaipėdiečių spektaklyje visai nėra patologijos. Nes jie vaidina labai nuoširdžiai, viskas labai tikra, ir labai smagu į juos žiūrėti. „Šalto vaiko“ spektaklyje pagalvojau: „Dieve, kaip pasitvirtina pasakymas, kad provincija gali būti ir sostinėje, kur nori, visur, o sostinės žmonių pilna provincijoje. Nes jie yra žingeidūs, turi norą kurti.“ Aš matau, kaip klaipėdiečiai aktoriai repetuoja prieš kiekvieną spektaklį. Vieni, be režisieriaus. Jie jaučia atsakomybę. Štai ir mums repetuojant „Viskas apie moteris“, aktorės ruošiasi namuose. Jos neateina tuščios į repeticiją. Jos neatpuola iš kitų darbų tuščiomis akimis, kaip dažnai būna su kitais aktoriais.

– Gal jau galėtumėte pasakyti, kaip visa tai atrodys, apie ką su publika kalbėsitės šiuo spektakliu?

– Šiuolaikiškos moterys bus aprengtos šiuolaikiškais, bet neutraliais rūbais. Scenografijos – nedaug, bet ji tokia… švari. Nesinorėjo, kad būtų buitinė. Nes pjesė nėra buitinė. Net nežinau, kaip nustatyti, koks šio spektaklio žanras. Turbūt čia svarbiausia, kaip Piteris Brukas yra sakęs:“ Vienas žanras yra blogas – nuobodus. Visi kiti geri“. Nežinau, kaip išeis, bet norisi pastatyti nenuobodų dalyką. Tai bus grynai aktorinis spektaklis. Jeigu aktorėms bus smagu žaisti scenoje, tuomet, manyčiau, bus smagu ir žiūrovui.

Nors pjesė vyro parašyta, bet spektaklį kuria moterys. Pabandysime iš savęs truputį pasijuokti. Kodėl moterys dažnai sako, kad joms geriau vyrų kolektyve? Mes taip gerai pažįstame viena kitą? Dažnai viena kitą išduodam? Vadinasi, kažkas ir tarp moterų vyksta… Moteryse yra visko – ir gero, ir blogo, ir gražaus, ir pikto… Gyvas žmogus – visoks…

Mane dažnai gyvenime žavi optimistiški, gyvybingi seni žmonės. Tai, man atrodo, yra labai svarbu. Jaunam žmogui – irgi. Juk sunku būti su vis dejuojančiais, viskuo nepatenkintais. O kai matai seną žmogų gyvom, jaunom akim, tai ir senti nebaisu. Mūsų spektaklio moterys – nuo vaikų darželio iki senelių prieglaudos. Prieš akis prabėga visas jų gyvenimas. Jis, kaip ir tos moterys, – visoks… Taip norisi, kad spektaklyje būtų graudžiai juokinga. Kaip tai pasiseks, matysim.

Jis tikrai nebus „juodas“. Man atrodo, ir teatro misija tokia – žmogus niekada neturi prarasti vilties. Mes vis tiek gyvenam, kabinamės į gyvenimą. Nė vienas žmogus neapsaugotas nuo bėdų. Svarbu norėti, stengtis iš jų išlįsti. Paskui, kai tos bėdos praeina, juk tu gali net pasijuokti, kaip tada galvojai, kad pasaulio pabaiga. Gyventi reikia! Mes juk gyvenam, kas bebūtų. Gyventi reikia dabar! Lietuva šiuo metu išgyvena sudėtingą laikotarpį. Kas iš to laimi, kai tiek daug cinizmo? Niekas nelaimi. Ir tu pats save apvagi. Aš nesakau, kad mes turim būti akli optimistai. Bet vėlgi iš vyresnių žmonių galėtume pasimokyti. Vienas dejuoja, piktas ant viso pasaulio, ir visi nuo jo nusisuka. O kitas lygiai tiek pat turi, išgyvenęs, patyręs ne mažiau, o tiesiog šviečia. Reikėtų kiekvienam ieškoti savyje to suvokimo – šiandien aš gyvenu, šitos dienos jau niekada nebus.

– Visas gyvenimas atiduotas teatrui, – ar galėtumėte taip apie save pasakyti?

– Labai daug atiduota teatrui… Bet per skambu sakyti, kad atiduota. Juk atiduodi – ir gauni. Ir patirties, ir naujovių. Juk teatras keičiasi, kaip ir gyvenimas. Kartu stengiuosi keistis ir aš. Ne visada pasiseka.

– Ar daug pastatėte spektaklių, kurių niekada neatsižadėtumėte?

– Aš jų neskaičiuoju. Bet neatsižadėčiau nė vieno. Net jeigu iš pradžių nelabai patinka pjesė, tu neužbaigsi spektaklio, jei nesurasi, kas tau patinka ir įdomu. Turi spektaklį įsimylėti. O kaip kitaip?! Kaip tu uždegsi kitus žmones? Bent aš kitaip nemoku.

Praeina laikas, ir vienus atsimenu daugiau, kitus – mažiau. Teatras – laikinas menas. Filmas lieka kino juostoje, paveikslas – ant drobės, o spektaklis ištirpsta per pusantros ar dvi valandas. Išmokiau save negalvoti apie tai, kas buvo. Ta praeitis su manimi, bet vien prisiminimais nenoriu gyventi. Buvo, praėjo, nutekėjo, o dabar – į priekį. Gyvenkim šiandien!

– Kai kurie spektakliai irgi kažkaip, kažkur giliai, gal atminty ar publikos širdy vis dėlto išlieka. Daugelis su nostalgija prisimename Jūsų „Haroldą ir Modę“…

– Fenomenalus atvejis. Galvojau, kad tą spektaklį žiūrės brandi publika. Bet staiga jis tapo mėgstamiausiu jaunų žmonių spektakliu. Iš daug ko girdėjau, kad tais laikais Vilniaus universiteto studentai prieš išeidami į sovietinę armiją pamatydavo šį spektaklį, po to Modei (Nijolei Gelžinytei) rašydavo laiškus, o grįžę jie pirmiausia nueidavo į „Haroldą ir Modę“. Vadinasi, kažkokia jaunų žmonių styga buvo užgauta…

– Kokiai publikai adresuojate naująjį savo spektaklį? Jeigu – „Viskas apie moteris“, tai gal – vyrams?

– O, ne, ne tik jiems (juokiasi). Norėčiau, kad į jį eitų ir vyrai, ir moterys. Kaip mes besugyventume vieni su kitais, bet vieni be kitų neapsieinam. Gamtos taip duota.

Žinote, niekada negaliu tiksliai pasakyti, kokia publika lankys spektaklį. Nes ji diktuoja savo sąlygas. Ir spektaklis labai priklauso nuo publikos. Ne sau gi artistai vaidina, o žiūrovams. Kai gauna atsaką iš salės, tai ir vaidina kitaip.

– Ar yra toks principas, kuriam stengiatės niekada nenusižengti?

– Kiek gali, mama mokė, nedaryk niekam blogo – anksčiau ar vėliau sumokėsi. Pastebėjau, gyvenime taip būna: tu kažkokį gerą darbą padarei, kažkam padėjai, ir nei iš šio, nei iš to tau kažkas padėjo. Nei tu prašei, nei ką… Vadinasi, geri dalykai sugrįžta. Tuo aš tikiu.

– Kaip manote, žmogus turi save mylėti?

– Tai būtina. Labai reikia kiekvienam žmogui mylėti save, pasitikėti savim. Deja, pati nelabai moku save mylėti. Savimi džiaugtis man sunku. Sunkoka profesija. Nuolatinė graužatis, kad per mažai duodu… Aš nemoku džiaugtis padarytu darbu, pirmiausia matau savo klaidas. Neprisimenu, koks žymus dainininkas, paklaustas, kur slypi jo tokio didelio pasisekimo priežastis, yra sakęs: „Kai aš išeinu į sceną, įteigiu sau – tie žmonės, kurie sėdi salėje, taip mane myli!.. Visi, iki vieno! Tai artimiausi man žmonės!“ Štai taip reikia! Deja, ne visi sugebam.

– Ar patinka Jums ruduo prie jūros?

– Čia gerai. Nereikia važinėti troleibusu. Man teatras išnuomojo butuką senamiestyje. Visai netoli. Mėgstu pasivaikščioti. Klaipėda – specifinis miestas. Į jokį kitą Lietuvos miestą nepanašus. Todėl kad jis prie jūros. Kai buvo šilčiau, dažniau nuvažiuodavau prie jos. Jūra – nuostabi! Ji niekada nebūna vienoda. Kad taip žmogui išmokus!.. Keistis ir visuomet išlikti savimi, kaip jūra.

Jau seniai esu sakiusi, kad myliu du miestus – Vilnių ir Klaipėdą. Kažkada jaunystėje kiek daugiau nei metus aš gyvenau Klaipėdoje. Buvau baigusi Kultūros technikumą ir dirbau čia su saviveiklininkais. Paskui įstojau mokytis toliau – į Lietuvos valstybinę konservatoriją, po to išvažiavau į Maskvą, kur baigiau Lunačiarskio teatro meno institutą. Iš ten grįžau į Vilnių, režisavau spektaklius Jaunimo teatre, truputį dirbau vyr. režisiere Kauno dramos teatre, vėl grįžau į Jaunimo teatrą… Taip ir tapau vilniete, nors gimiau Varėnoje, iš tikrųjų esu dzūkė.

– Gal jau žinote, ką ir kur statysite, kai iš Klaipėdos grįšite į Vilnių?

– Kalbamės su Jaunimo teatru. Labai norėčiau padirbėti su pirmaisiais savo mokiniais – Kostu Smoriginu, Dalia Storyk, Vidu Petkevičiumi ir kitais. Dėl pjesės dar tariamės.

– Ačiū už pokalbį. Kuo didžiausios sėkmės rytoj, premjeros vakarą!