Režisierius Alvydas Vizgirda: „Teatras turi turėti namus“

Režisierius Alvydas Vizgirda: „Teatras turi turėti namus“

Pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda savo pastatytų spektaklių neskaičiuoja, o labiausiai džiaugiasi, kad nusišypsojo laimė visąlaik dirbti su įdomiais ir talentingais žmonėmis. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

RITA BOČIULYTĖ

Šį pavasarį Pilies teatras, kurį Klaipėdoje įkūrė ir kuriam vadovauja režisierius Alvydas VIZGIRDA, švęs 20-metį. Pilies teatras uostamiestyje žinomas ir mylimas. Jis nuolat dalyvauja Jūros šventėje, rengia „Šermukšnio“ festivalius, daug keliauja, kasmet pastato po du naujus spektaklius, penkti metai vienas iš jų – vaikams.

Pernai Pilies teatras buvo iškraustytas iš Muzikos centro koncertų salės, dabar repetuoja ir vaidina Žvejų rūmuose, nors po tuo pačiu Klaipėdos miesto savivaldybės Muzikos centro stogu, bet jaučiasi kaip be savo namų. „Žvejų rūmuose iš buvusios kino salės perdaryta patalpa teatrui, mano galva, visai netinkama. Mes pradėjom vaidinti fojė – „Marlenę“, „Šilką“ ten parodėm. Bet argi tai išeitis?!.“ – apmaudžiai klausia teatro vadovas.

Jis vis dar svajoja apie tokius teatro namus, kur būtų jauku ir artistams, ir publikai… Čia, Klaipėdoje, kur, anot A. Vizgirdos, turime normaliai, labai natūraliai besivystančią kultūrą, bet… „Jos nemylim. Klaipėdoje ta nemeilė kultūrai iš mūsų provincialumo dygsta. Matom, kas yra gero kitur, o nevertinam to, ką patys turim“, – tvirtino režisierius.

– Režisieriau, kur įvyko Jūsų pirmasis susitikimas su savuoju teatru?

– „Medienkėj“. Anuomet taip „saviakiškai“ vadinom Medienos medžiagų kombinatą, kuriame viskas ir prasidėjo, jis mus priglaudė, šelpė, mumis tikėjo… O mūsų teatras prasidėjo nuo trijų žmonių. Pats pirmasis spektaklis – „Laiškai tolimai žvaigždei“. Kai kurie klaipėdiečiai dar jį prisimena…

– Jei rašytumėte memuarus ar Pilies teatro istoriją, kokius ryškiausius žingsnius paminėtumėte?

– Iš pirmojo dešimtmečio – spektaklius „Vilčių nemunai“, „Ekvus“, komediją „Savižudis“. Paskui prisidėjo tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“, kuris pernai įvyko jau vienuoliktą kartą. „Šermukšnis“ – svarbu, aš juo patenkintas, ypač paskutiniais festivaliais. Tačiau man visą gyvenimą svarbiau buvo pats teatras.

– Per savo istoriją Pilies teatras išgyveno turbūt ne vieną krizę?

– Ko gero, visi teatrai jų neišvengia. Pas mus jos kyla dėl to, kad kartais vyksta pernelyg didelė aktorių kaita. Mes taip lengvai juos prarandame, net nemėginame sulaikyti. O paskui „perkame“ teatrus iš Vilniaus… Klaipėdos kultūra kenčia dėl to, kad jos nemylim. Norim, kad chorai gerai dainuotų, teatrai vaidintų, bet, atsiprašau, – visąlaik už tuos pačius grašius…

– Pilies teatras jaučiasi neįvertintas, nuskriaustas?

– Man atrodo, kad ne tik mūsiškis…

– Manote, Vilniuje būtų geriau?

– Aš gyvenu šiame mieste. Prie jo tiek įpratau, kad tai jau yra mano miestas, nors gimiau Suvalkijoje. Negalvoju, kad Vilniuje būtų geriau. Bet manau, kad Klaipėdoje trūksta valdžios dėmesio teatrui. Ir ne tik jam. Miesto kultūrinė bendruomenė susiskaldžiusi. Gal ir galėtų kartu už save pakovoti, bet… Visi galvoja apie save…

– Tai kas atveda žmones vaidinti Pilies teatre? Kaip juos sulaikote?

– Stengiuosi suteikti kažkokią paskatą… Ne finansinę. Juk mūsų teatro artistai, nors ir ragavę teatro mokslų, duonai užsidirba kitur, o vaidina savo malonumui. Mes keliaujam kartu, kalbamės apie tai, kodėl esame čia, ką veikiame. Pasikeitusi kultūrinė terpė, gyvenimo skubėjimas, naujo gyvenimo sampratos fikcija, visa šita „turgaus“ ekonomika labai stipriai mus laiko savo gniaužtuose. Į tą ratą įkrenta visi, ir keista, kas su jais vyksta… Žmonės nebepasišneka! Vienas kitam nebeturi laiko! Pusę gyvenimo dirba namui, kitą pusę – daiktui. Gal aš pernelyg minimalistas, bet šito nesuprantu. Kiekvienas turim savo galimybes, reikia jas pripažinti ir stengtis realizuoti save.

– Jūs save realizuojate?

– Kuo norėjau tapti, tuo ir tapau. Kur stojau mokytis, ten įstojau. Tikrai ne atsitiktinai pakliuvau į teatrą.

– Ką matote, žvelgdamas į šiandieninį Lietuvos teatrą, – tai sutaria su Jūsų kūrybinėmis pažiūromis ar ne?

– Dažniausiai sutaria. Labai teigiamai vertinu šiuolaikinį teatrą. Stengiuosi į jį žiūrėti be kaprizų. Ir manau, kad Lietuvoje, be tų kelių korifėjų, yra daug gabių, gerų, labai skirtingo, įdomaus braižo režisierių.

– Teatro misija šiuolaikiniame visuomenės gyvenime, – kaip ją suvokiate Jūs?

– Klausiu savęs, kuo nepatinka man daugelis šiuolaikinių spektaklių, netgi tie, didžiai giriami?.. Kuo toliau, tuo labiau manęs visai nedomina „purvinokos“, „gatvės“ temos, tai, kas neva yra šiuolaikiška. Amžina žmogaus gyvenimo prasmės problema man irgi atrodo labai liūdnai. Vieno žmogaus gyvenimas, drįstu manyti, išvis prasmės neturi. Turi prasmę galbūt žmonijos gyvenimas. Man atrodo, kad žmogus į šią žemelę pagyventi ateina tam, kad pamatytų, kokia ji be galo graži, tam, kad mylėtų, o visa kita – kiek buvę, kiek nebuvę.

Taigi, jei būtų mano valia, begėdiškai susiaurinčiau teatro funkcijas iki visiškai nedidelių – grožio ir meilės. Bet tai nereiškia, kad teatre reikia rodyti tik tai, kas tviska ir trykšta jausmais. Gali būti ir bjaurumo estetika, tačiau pakylėta iki grožio.

Įsivaizduoju, kaip primityviai gali atrodyti ši mano deklaracija. Bet vis dėlto, kai nueinam į meno muziejų, teatrą ar nuvykstam į svečią šalį, kas išlieka? Juk tai, kas gražu. Keistai gražu. Nesuprantamai gražu. Nesuprantama, bet gražu…

– Šiuo principu vadovaujatės ir statydamas savo teatre?

– Taip, prasmingiausi mūsų teatro spektakliai, – ar tai būtų „Vilčių nemunai“, „Ekvus“, ar „Šilkas“, – manyčiau, veda į tai. Bet tai nereiškia, kad galvoju, jog kiekvienas mano režisuotas spektaklis yra vienintelis, nepakartojamas ir be galo pavykęs. Man regis, iki šiol esu dar blaivaus proto. Juolab kad mano teatro mokykla yra padori, aš ją gerbiu ir myliu. O ji teigia, kad menininkas turi teisę į nesėkmę.

– Įdomu, kaip apibūdintumėte savo režisūros metodą? Jūs naudojatės kokia nors pripažinta, visuotinai priimta sistema?

– Nors mokiausi keturiose teatro mokyklose, manyje turbūt tarpsta du pradai. Sakyčiau, labai graži ir prasminga pradžia man buvo Marijos Misiūnaitės režisūros mokykla. Gaila, kad dėl savo uždarumo ši nuostabi, labai talentinga režisierė mažai žinoma Lietuvoje. Mano mokyklą formuoti baigė B. Ščiukino aukštoji teatro mokykla Maskvoje. Taigi nei B. Brechto, nei K. Stanislavskio atskirai, o šių mokyklų samplaika. Tai, ką aš darau teatre, išplaukia iš ten. Būtų geriau, kad dažniau vidujai įsiklausyčiau į M. Misiūnaitės perspėjimus: „Nedaryk to“… O B. Ščiukino mokykla „pakaustė“ techniškai. Joje buvo sakoma: “Aktorius turi turėti tiesos jausmą ir temperamentą, o visa kita jau mes padarysim.“

– Kas Jums teatre atrodo svarbiau – forma ar turinys, aktoriai ar režisieriaus idėjos, meno idealai ar publikos norai?

– Viskas labai svarbu. Todėl tenka eiti į kompromisus. Juolab tokiame nedideliame mieste kaip Klaipėda. Šiuo metu, kai dirbu nedidelėje scenoje, turbūt mano teatre karaliauja aktorinis teatras. Bet labai norėčiau prie aktorinių pradų pridėti ryškią režisūrą. Esu pasiilgęs to, nes teatre dirbti pradėjau turėdamas didelę ir mažą scenas.

– Koks Jūs režisierius – diktatorius ar leidžiate ir aktoriams pasireikšti?

– Kartais galbūt ir diktatorius. Tiksliau – kartais reikėtų būti diktatoriumi. Kitąsyk nepastatai spektaklio tai, kaip nori, vien todėl, kad nesi diktatorius. Taip nutiko su „Žmogum iš Lamanšos“ Klaipėdos dramos teatre. Galėjo būti daug gražesnis spektaklis, jei būčiau treptelėjęs koja.

– Kaip, kokiais kriterijais vadovaudamasis renkatės pjeses, sprendžiate, ką statysite savajame teatre ir kitur?

– Nuovoka, skonis, intuicija… Ir visa tai drauge. Tai turbūt susiformuoja per daug metų. Galiu skaityt 20 knygų ir nė viena iš jų „neužkabins“ taip, kad kiltų noras statyti spektaklį.

O kartais paimi kūrinį, pradedi skaityti ir jau versdamas trečią puslapį žinai, kad tai statysi. Taip įvyko kad ir su A. Bariko „Šilku“ 2001-aisiais.

Autorius, kuriuos statysiu, paprastai rinkdavausi iš tos sovietmečiu koneveiktos literatūros, kurią vadindavo „menas menui“. Tai yra menininkų literatūra, kuri nesprendžia jokių problemų, neatsako į jokius klausimus. Iš tokių mano mylimų autorių galėčiau paminėti Trumeną Kapotę. Aš visąlaik mėgau tokią „kreizi“ dramaturgiją – pilną keistų asmenybių ir likimų, neįprastų, vidujai labai gražių žmonių, kažkokių kvaišų, bet nekaltų savo kvaišumu.

– Su kokiais aktoriais Jums įdomiau statyti spektaklį, – su profesionalais ar vadinamaisiais neprofesionalais, t.y. tais, kurie specialių mokslų nebaigę ir ne iš to duoną valgo?

– Aš dirbu visąlaik su įdomiais, talentingais žmonėmis. Man atrodo, tai svarbiausia. Juolab kad Klaipėdoje nėra daug teatrų, kad galima būtų rinktis. Be to, Pilies teatre nevaidina visai „žali“ šioje srityje žmonės. Bet tai ir ne kokio nors valstybinio dramos teatro aktoriai. Man tai patinka. Nes jiems daug mažesnis pavojus „užsivaidinti“, apaugti kevalu, kurį paskui labai sunku pramušti. Dar įdomiau, kai spektaklyje vaidina ir tie, ir anie.

– Ar labai svarbu kur?

– Svarbu ta prasme, kad teatras turi turėti namus. Iš kurių niekas negintų, kur jis jaustųsi šeimininkas. Pinigai, pinigai!.. Ne viskas yra jie. Bet minimalių sąlygų reikia. Ir teatro žmonėms reikia nors trupučio komfortabilumo. O mieste turi būti alternatyvių meno erdvių. Ne viena ir ne dvi. O kiek mes jų turime? Peršasi išvada, kad Klaipėdoje su teatru vyksta dideli nesusipratimai. Mūsiškis išvis atsidūrė tarpduryje – neva esame kažkas tarpinio tarp profesionalų ir mėgėjų. Mūsų spektakliai, pasirodo, dar nieko neįrodo.

– Be stogo, ko dar reikia teatrui, kad jis sėkmingai gyvuotų?

– Turbūt egzistavimo idėjos. O visa kita… Mes gi prisitaikom. Teatras gali turėti labai nedaug, bet apčiuopiamai.

– Pilies teatro jubiliejinį spektaklį irgi vaidinsite Žvejų rūmų fojė?

– Ne (juokiasi), tai įvyks didžiojoje Žvejų rūmų scenoje. Statome muzikinį vaidinimą pagal Žako Prevero kino scenarijų „Naktiniai svečiai“. Labai graži ir visai nemadinga pjesė apie meilę. Spektaklyje vaidins labai daug jaunuomenės, šėtono vaidmeniui pakvietėme Klaipėdos muzikinio teatro artistą Šarūną Juškevičių. Premjera – turbūt balandį.

– O kokia jūsiškė Pilies teatro ateities vizija?

– Kad jis vis dėlto būtų.

– To ir linkiu! Po tvirtu stogu!

by admin