Riedančias „Šermukšnio“ uogas besivejant…
Gitana Gugevičiūtė
Pasibaigęs 12-asis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ (tiesa, devynis kartus jis startavo kaip „mažųjų formų“ ir kol kas tik du – kaip „tarptautinis gatvės festivalis“), kupinas gerų intencijų, iš visų pusių spaudžiamas plūstančios minios, atsilaikė: įvyko, pasirodė, sukėlė visokių emocijų bei minčių.
 |
| Mažasis „Šermukšnio“ karnavalas brovėsi per tirštą žmonių minią. |
Vykusios naujovės
Sėkminga šiemetinio „Šermukšnio“ naujovė – teatralizuotos akcijos „Žuvų turgus“ bei viduramžių ir japonų stiliaus kirpyklos „Po tiltų gatvės abažūrais“.
Pirmąją Jūros šventės dieną „Žuvų turguje“ buvo galima pasigėrėti meniškai dekoruotais padėklais su tikromis žuvimis, o vėliau ir įsigyti tuos skoningus „Gundos“ floristų darbus (natiurmortus iš svogūnų laiškų, salotų, obuoliukų, uogų vėrinėlių, paprikų, pievų žolelių ir žuvų), pirklių žydų atkakliai ir išradingai siūlomus pirkti (žinoma, smarkiai nusiderėjus).
Antrąją dieną, kai tik buvo „atidarytos“ dvi stilizuotos kirpyklos (viduramžių ir japonų stiliaus), nusidriekė ilgos eilės savo įvaizdį norinčių pakeisti mergaičių ir moterų (iki vėlyvo vakaro po miestą vaikštinėjo „rytietės“ su pražydusiomis lelijomis plaukuose).
Tai liudija nei daug, nei mažai – žmonėms patinka tiesioginis kontaktas, patinka „apčiuopiamos“ akcijos ir jie visada stabteli pasižiūrėti, „ką čia parduoda“.
 |
| Kaliningrado mados ir šokio teatro bei riterių klubo „Baltijskij voron“ bendras projektas „Ugnies paukštė“ publiką masino riterių kovomis su ugnies efektais ir šokiu. |
Klounas kėlė abejonių
Ieškodamas naujų komunikavimo būdų, bandydamas plėsti teatrines erdves, „Šermukšnis“ drauge plečia ir festivalio geografiją. Šiemetinio festivalio scenoje buvo galima pamatyti net tris skandinaviškus kolektyvus: vieno klouno teatrą „Clown Ante In Hux Flux“ (Bromma, Švedija), teatro trupę „Comedia Gillet“ (Stokholmas, Švedija) ir teatro trupę „Laumasta“ (Tempera, Suomija). Festivalio svečiais tapo Kaliningrado mados ir šokio teatras, riterių klubas „Baltijskij voron“ ir vokiečių artistai, atvykę iš Manheimo miesto. Buvo tikimasi, kad orientuotas į Šiaurės šalis festivalis „Šermukšnis“ alsuos ypatinga skandinaviška dvasia, atskleis šiaurietišką koloritą, bet taip nenutiko…
A. Rodikovas (arba „Clown Ante In Hux Flux“), net dvi festivalio dienas iš scenos palydėtas krykštaujančių vaikų, tikrai niekuo nenustebino, netgi priešingai – scenoje priešais barą „Europa“ pasirodęs pirmasis, iškart privertė suabejoti šiemetinio festivalio meniniu lygiu. Tokio rinktinio triukų kratinio, paviršutiniško, o kai kada netgi vulgaraus bendravimo su publika, ačiū Dievui, daugiau nepademonstravo nė vienas kolektyvas.
„Clown Ante In Hux Flux“ pasirodymo pagrindas – klounada, komunikavimo būdas – tiesmukumas (pvz., pasikviesti į sceną garbią damą, nuauti jai batus, o paskui demonstruoti, kad tie batai smirdi. Arba smirdi pažastys. Žinoma, publikai labai linksma ir toks „menas“ palydimas plojimais). Be teplionių, laistymo vandeniu, techniškai netvarkingai atliekamų triukų, trumpai tariant, be chaoso, mažai ką šis pasirodymas palieka atmintyje. Na, iš tokių vykusių, paprastų ir vizualių prisiminimų – A. Rodikovo suvaidintas „žaibas, griaustinis ir lietus“…
 |
| Festivalio „Žuvų turguje“ prekiavo ir Klaipėdos dramos teatro aktorius L.Kasiulaitis. |
Švedai kalbino žiūrovus
Švedai iš Stokholmo („Commedia Gillet“) parodė farsinę komediją „Pesten“ („Maras“) ir suteikė progą pasimėgauti Commedia dell‘arte stiliumi atliekamu vaidinimu. Puikūs kostiumai, lengvai atpažįstamos stilizuotos kaukės, personažai (juokdarys, šventikas, miestelėnas, mirtis). Į nuoseklų vaidinimo siužetą, kurį tam tikra prasme galima apibendrinti kaip moralitė („Nuo mirties niekas nepasislėps“ ir „Amžinas gyvenimas be sielos – beprasmis ir nelaimingas, nes tik siela gali džiaugtis ir liūdėti“), įsiterpiantys juokdario pokštai „paryškino“ pagrindinio aktoriaus (juokdario, „dzanio“) profesionalumą ir suteikė nemaža džiaugsmo publikai. Žongliruodamas kamuoliukais; kirviu, peiliu ir obuoliu (kartais jo atsikąsdamas), aktorius kalbino žiūrovus, pozavo fotografams, reagavo į staiga pasigirdusią automobilio signalizaciją…
Subtilus, niuansuotas, žaismingas spektaklis. Kaip liudija kitą dieną atlikta jau vien pramoginė (grįsta klounada ir cirko elementais) programa „Zack šou“, su publika bendraujantis aktorius – kandus, nestokojantis lakaus sąmojo ir improvizacinio talento menininkas. Beje, pati mačiau, kaip šis gana stotingas vyras pralindo pro badmintono raketę… Ir dar, kadangi nelabai yra su kuo palyginti, tai šio kolektyvo pasirodymai – vienas vertingiausių festivalio projektų.
Suomiai kūrė teatrą
Suomių teatro trupė „Laumasta“ pasiūlė žiūrovams performatyvų pasirodymą, kurio metu skambėjo gyva muzika, o publika turėjo skaityti pantomimos kalba dėstomas mintis. Du vaikinai gitaristai ir dvi merginos (aktyvios scenos figūros) – tokia trupės sudėtis.
Suomiai irgi naudojo kaukę kaip teatrinį simbolį, tik tą panaudojimą šiek tiek „transformavo“: kaukės buvo nugrimuotos tiesiog ant veidų, tad aktoriai lyg ir liko patys savimi, kartu ir pasikeitė, supanašėjo, „sutapo“.
Atrodo, kad šiame pasirodyme nuolat ir buvo varijuojamos tokios priešpriešos kaip priklausomybė ir laisvė, savarankiškumas ir paklusnumas, pilka masė ir ryški asmenybė… Amžinasis dualizmas. Jauni teatralai tiesiog nuoširdžiai ir išradingai žaidė (smagu prisiminti epizodą, kai skraistė staiga virto širma, iš už kurios iššoko trys geltoni ir vienas pilkas paukštis – paprastos kojinės, „atgaivintos“ rankų), pykosi, kovojo mažutėse mizanscenose. „Čia“ ir „dabar“ kūrė teatrą – kintantį ir neišbaigtą, kiek paviršutinišką, bet gyvą.
„Liūto“ dalis – pramogai
Jau trečius metus festivalyje dalyvaujantis Kaliningrado mados ir šokio teatras, riterių klubas „Baltiskij voron“ du vakarus iš eilės šiemetinio „Šermukšnio“ žiūrovams rodė vaidinimą „Ugnies paukštė“. Jie spraudėsi į gerokai per mažą (dideliam ir išraiškingam jų kolektyvui) scenos dėžutę, mirguliuodami margaspalviais, blizgančiais kostiumais, masindami subtilia jaunų šokėjų kūnų erotika, grasindami didžiulėmis liepsnomis galų gale supleškinti brezentinį scenos stogelį, nerangiai kapodamiesi kardais ir apskritai stokodami tam tikro idėjinio aiškumo. Publika priėmė kuo nuoširdžiausiai (ovacijos ir aplodismentai). „Ne Vega Vaičiūnaitė“, – atsiduso šalia moteris…
Apskritai šiame festivalyje „liūto“ dalis teko lengvai teatralizuotiems, pramoginio pobūdžio dainų ir šokių projektams (garantuotiems produktams, pritaikytiems „pro šalį“ einančiam ir trumpam pasiliekančiam žiūrovui), o tik paskui „grynajam“ teatrui.
Publiką linksmino popgrupė „Rugiagėlių berniukai“, madas demonstravo ir šoko vaikų studijos „Tamesa“ mažosios (ir vyresnės) šokėjos, gausiai susirinkusiems tėveliams ir bendraamžiams parengusios programas „Jūrų balerinos ir mažieji amatininkai“ (tą pačią programą – tik kitu pavadinimu („Jaunieji jūreiviai“) – kitą dieną vėl buvo galima regėti festivalio scenoje).
Kaitino „vogtomis dainomis“
Keistuolių teatro aktoriai irgi atvyko ne su kuo kitu, o su penkių dalių teatralizuotu koncertu „Nuo sutemų iki aušros“. Kaip šmaikštavo patys aktoriai, jų ansamblis, „sudarytas iš dviejų dalių – vyriškosios ir moteriškosios“, yra labai artistiškas; visi gestai skirti vaizdingumui ir kontekstualumui praplėsti; ir dainuojamos tik „laiko patikrintos dainos“.
Prieš daugelį metų pradėję „vogtų dainų“ tradiciją, jie (Keistuolių teatro aktoriai) ir šį sykį leido įsitikinti, kad publikai patinka spalvingi kostiumai ir gerai žinomi šlageriai. „Bravo!”, „Pakartot!“ – ir panašiai kvietė įkaitinti itališkos estrados žiūrovai nusiplūkusius po dviejų valandų aktyvaus šokio, parodijavimo ir maivymosi aktorius.
Džiugino entuziazmu
Klaipėdos jaunimo teatras „Be durų“, paskutiniąją festivalio dieną parodęs spektaklį vaikams (žinoma, ir ne tik jiems) „Atsikrausto kiaulė“, pasirinko tarpinį variantą tarp koncerto ir spektaklio. Na, pavadinkime tai „muzikiniu spektakliu“ (kaip jis tikriausiai ir vadinamas), idant nepasirodytume per daug priekabūs.
Spektaklyje daugybė dainelių, silpna režisūra, paviršutiniška vaidyba, nors personažai (lapinas, višta, triušis ir kiaulė) gana vykę (ypač triušis); gražūs teatriniai kostiumai, švari scenografija. Visuma – gražus ir gerai „įsipaišantis“ į gatvės teatrų festivalį (skirtingai nuo keleto aukščiau minėtųjų) reginys.
Pirmojoje savo pasirodymo dalyje internacionaline šokio kalba prabilo ir Jaunimo teatras iš Manheimo (Vokietija). Antrojoje buvo rodoma spektaklio ištrauka pagal F. Šilerio dramą „Plėšikai“. Tiesa, tai net ne spektaklis, nes pjesės atlikimas priminė greičiau „Naujosios dramos akcijoje“ Vilniuje vykstančius „skaitymus“: pagrindas – tekstas (skaitytas originalo kalba liko nesuprastas daugelio žiūrovų), veiksmas – minimalus. Beliko džiaugtis scenoje dirbančiais jaunais žmonėmis, užsikrėtusiais „teatro bacila“, jų entuziazmu ir tikėjimu žodžio galia. Tokiu neišbaigtu projektu „Šermukšnis“ atsisveikino (tikėkimės, iki kitų metų)…
Atsidūrė „paribyje“
Tiesiog privalu grįžti atgal ir pasidžiaugti Klaipėdos lėlių teatro spektakliais, ne kartą rodytais miestelėnams ir taip pat ne kartą palankiai vertintais spaudoje. Neišdildomų įspūdžių tikriems teatro gerbėjams paliko spektaklis „Vienintelė“ – šeštadienio programos „vinis“. Vėlyvo vakaro prietemoje pagal profesionaliai parinktą muziką scenoje judančios įspūdingos kaukės hipnotizavo ir leido pajusti tikro teatro dvelksmą. Beje, kitas lėlių teatro spektaklis „Vištytė ir gaidelis“ irgi tapo pakankamai rimta atsvara rėksmingam „koncertiniam“ festivalio kontekstui.
Ir dar šiokia tokia inversija. Regis, kad festivalio „paribyje“ atsidūrė dalykai, kurie tikrai vertingi menine prasme, įdomūs, vizualūs, žodžiu, kitokie. Teko matyti tos pačios Jūros šventės metu vykusiame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ rodomą B. Šarkos monospektaklį piliavietės teritorijoje (plyname lauke) ir po „Šermukšnio“ vėliava to paties B. Šarkos projektą „Kiaurai“, prispaustą prie parduotuvės vitrinos priešais prekybos centrą „Kiras“ – toje teatrų festivalio pamėgtoje Tiltų gatvėje. Skiriasi kaip diena ir naktis.
Žinoma, B. Šarka taip jau „surėdytas“, kad išeina „kiaurai“ ir sugeba sukurti teatrinį reginį, įdomų patiems skirtingiausiems žmonėms. Bet tiems patiems žmonėms normaliai stebėti pasirodymus sąlygų nebuvo. Paprasčiausiai – nepatogu. Kaip ir nepatogu laukti „judančių programų“, nežinant, iš kur jos pradės judėti ir į kur „nujudės“. Pavyzdžiui, pantomimos teatro „A“ gatvės teatro spektaklį „Iškasenos“ pavyko „sugauti“ ir bent keletą minučių pasidžiaugti keistais, deformuotais – kuprotais, kreivais, pilvotais – personažais: kaukais, troliais, malūnininkais (?), barstančiais ant žmonių miltus; norinčiais bendrauti ir fotografuotis. Tačiau minioje „pasiklydo“ Klaipėdos jaunimo teatro „Be durų“ šokio spektaklis „Liūtas ir brangakmenis“ ir vos nepasimetė (!) „Mažasis karnavalas“.
Paskendo minioje
Pernelyg stengtasi nueiti „į mases“, per daug susmulkėta „bebarstant perlus kiaulėms“. Žadėtasis „Mažasis karnavalas“ priminė vienišo jūrininko, sėdinčio palaikėje valtelėje, bandymą irkluoti prieš „devintąją bangą“. Aktorės ir šokėjos, pasidabinusios A. Zinčiukaitės kostiumais ir V. Aleknavičiaus kaukėmis bei skrybėlėmis (koks tai gražus, subtilus ir išradingas dizainerių darbas spauda skelbė, o man belieka tik paliudyti, kad tikrai gražus), ne tik nuo pat Klaipėdos dramos teatro turėjo brautis (tiesiogine to žodžio prasme) pro tirštą, alaus ir linksmybių ištroškusią minią, bet ir gerą valandą, sustojusios ant nedidukių pakylų, bendrauti su skirtinga (promilėmis, išsilavinimu, kultūriniu mentalitetu) publika…
Kaip patvirtina „Plartformos“ renginiai, organizuoti skirtingose ir pakankamai nuošaliose erdvėse (senojo tabako fabriko angare, laivų remonto įmonės ceche ar tiesiog piliavietės teritorijoje), žiūrovai susiranda tai, kas jiems įdomu, ir yra pajėgūs susirasti bei suprasti, ko nori. Triukšmo, koncertų, šokių nestinga nė vienoje Jūros šventėje, tad kur kas prasmingesnė misija būtų kviesti žiūrovą ištrūkti iš minios, mėgautis atradimu ir pažintimi su teatru, o ne brautis ir stoti skersai kelio „tiesiog srautui“. Beje, o tų tuščių aikštelių, skverelių, kiemelių ir gatvelių, į kurias su malonumu užklystų žmonės (kartu susipažindami ir su miestu), tikrai netrūksta, bet ten kol kas karaliauja „gyvenimiškasis teatras“ – šermukšnio uogos ten nerieda…
