Rimantas Černiauskas
Genijaus niekas nebijo
Mano draugas labai talentingas ir labai įžymus. Niekas šito nežino, tik jis pats ir viena jo skaitytoja, kurios geidžia ir bijo vienu metu. Jis ją myli iš tolo kaip apuokas mėnulį, laukia jos laiškų, patarimų, pamokymų, dievina tos moters balsą telefono ragelyje, bet nenori jos susitikti… Moteris, kuri jį supranta, turi būti tobula iki galo, tik gamta tokios nesukūrė… Mano draugas tą puikiai žino. Gal todėl jam pakanka švelnaus supratingo skaitytojos balso, apvalių melsvu rašalu išvedžiotų raidžių, kažkodėl pakrypusių į širdies pusę, (galbūt ta moteris rašo laiškus kaire ranka?) žalio voko su baltu balandžiu ir standaus gelsvo popieriaus lapo, ant kurio surašytos jos mintys ir pastabos apie naujausius mano draugo apsakymus, publikuotus vietos laikraštyje. Jam smagu – moteris atspėjo iš karto, kam jis rašo ir apie ką. Trys dalykai, dėl ko jis gyvena ir dėl ko dar nori gyventi – meilė, moteris ir mirtis. O galbūt iš trejeto “m” svarbus tiktai vienas – moteris. Meilės vyrui jis negali suprasti ir iš viso pasaulis galėtų būti be vyrų, jų grubumas, cinizmas, primityvumas varo mano draugą iš proto. Šiam pasauly mylėti galima tiktai moterį. Net mirtis viso labo yra moteris, jauna ir grakšti panelė, kuri vieną naktį ateis į kambarį ir išsives mano draugą nežinia kur. Jis tuo tiki net nesvyruodamas, kaip vaiduokliais, vilkolakiais ir reinkarnacija.
Mano draugas gyvena penktame aukšte, stogas tiesiai virš jo galvos, per tą stogą vaikštinėja balandžiai ir juodas kaimyno katinas, kuris tykoja, gaudo nekaltus paukštelius. Tačiau kartą, kada buvo labai tylu ir vaikai jau miegojo, jis išgirdo lengvus moters žingsnius… Kokia nors vagilė, mirtis ar nežinoma jo skaitytoja?
– Nesąmonė, – tarsi skuduru per nosį perbraukė jo žmona, – ritinėjasi koks klevo lapas!
Jis tylėjo, nenorėjo veltis į barnius, jo žmona atrodė pavargusi, ji po darbo dar virė valgį, lygino skalbinius, jos klausa jau atbuko, vis dažniau ji buvo grubi, tokia pat kaip pirmoji ar antroji mano draugo žmona… Įsižeidęs jis nuslinko į virtuvę, susirangė ant minkštasuolio ir išgirdo labai aiškiai lengvus moters žingsnius virš galvos.
Įsiklausė, pakilo nuo suolo, nenorėdamas nieko žadinti, užsimetė paltą ant vienų apatinių ir išėjo į koridorių, kur buvo įtaisyti metaliniai laiptai ir liukas lipti ant stogo.
Tačiau nieko nerado. Jis nuėjo iki pat atbrailos, jis stovėjo ant paties stogo krašto ir žvelgė žemyn pro tirštus nakties drebučius, jis kelis kartus apsuko stogą ratu ir nematė nei lapo, nei katino, nei savo skaitytojos. Tik žmonos galva išlindo pro liuką ir pašaukė jį namo.
– To betrūksta, – dejavo jinai, – kad nušoktum nuo stogo. Ką mes blogo padarėm?
– Nieko, – jis sumišęs patraukė pečiais.
– Tai kodėl?
– Nežinau.
Jis suprato, kad pavėlavo, per ilgai krapštėsi koridoriuje, per ilgai taikė raktą į spyną, ir skaitytoja, vagilė? mirtis? išgaravo. O kaip? Nesvarbu, tai bus jo paslaptis. Jis tik vienas girdėjo moters žingsnius.
– Ko vaipaisi? – supyko žmona. – Vėl prasideda?
– Kas?
– Kliedesiai! Koks tu genijus? Tu menkysta, net vinies į sieną nemoki įkalti!
Moteris buvo teisi. Mano draugas nesimokė kalti vinies. Jau šešiolikos metų jis žinojo, kad nenori būti nei buhalteriu kaip jo tėvas, nei mokytoju kaip mama. Jis pradėjo rašyti eilėraščius, juos išspausdino vietos laikraštis ir tada mano draugas suprato, galbūt pirmą ir paskutinį kartą, kad yra talentingas ir įžymus kaip Frederikas Garsija Lorka. Jis suprato, kad jau laikas gyventi. Ne skaityti knygas, o rašyti, ne klausytis istorijų, o keliauti, ne žvalgytis į mergaites, o mylėti tikras ir aistringas moteris. Meilės objektus jis pasirinkdavo pagal savo poetinį skonį – būtinai su juodom kojinėm, balta sėdyne ir migdolo spalvos akimis. Nors dar buvo moksleivis, mano draugas atrodė vyresnis pagal savo metus. Suartėjo su viena mergina ir staiga sužinojo, kad ji laukiasi. Ko? Aišku, vaiko, negi kačiuko? Dar labiau nustebo jinai, išgirdusi, kiek jam metų. Mažametis! O dangau, mažametis!
Bet poetas! O poetai pasaulyje atsako už viską! Aš rašysiu, aš būsiu geras, mes gyvensime savo name, važinėsime po pasaulį baltu, baltu rolsroisu… Taip, kvailiuk, pasakė jo moteris, tik pradžioje teks važiuoti į kaimą pas mano tėvus.
Tas vaikinas, pasakė ji savo motinai, pats didžiausias mūsų miesto poetas! Dideli poetai uždirba didelius pinigus, palingavo galvą mama, o ką jis tau uždirbo? Aš nešioju jo vaiką!
Mergina žinojo, ką sako, buvo dešimčia metų vyresnė ir dar laukėsi kūdikio.
Išvažiavo, pragyveno kartu trejus metus ir du mėnesius, o paskui mano draugas pabėgo į miestą. Jam įgriso darbas fermoje, mažo vaiko zirzimas, kalnai skalbinių, o svarbiausia, kad jo moteris pasidarė pilka nuobodi bambeklė, visiškai nepanaši į tą karštą moterį juodom kojinėm ir migdolo spalvos akimis, su kuria jis gulėjo pirmąjį kartą. Kokios kojinės! Kokios dar juodos kojinės! Pėdkelnes man nupirktum!
Tada mano draugas supyko, išvažiavo prie jūros ir bastėsi po uostamiesčio kavines, ieškodamas nuotykių. Jis miegojo pas seną vaikystės dienų bičiulį fotostudijoje, porą sykių ir pas mane, susirangęs ant siauros nusėdėtos sofos, kol staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus foto-studijoje atsirado žmona ir pamatė jį sėdintį su mergaite ant kelių.
– Važiuojam namo, – paprašė žmona.
– Ne! – atkirto jis narsiai.
– Tavo sūnus, – sušnabždėjo žmona, – tavo sūnus tavęs laukia.
Moters žodžiai dūrė tarsi yla. Ne, papurtė jis galvą ir pravirko kaip vaikas, ne, nenoriu…
– Važiuojam namo, – moteris paėmė jį už rankos ir išsivedė.
Jie prabuvo kartu dar metus, jis pabėgo ir grįžo pas savo sūnų, vėl pabėgo už pusmečio, vėl ir vėl, o paskui jo žmonai nusibodo ganyti poetą po landynes ir kavines. Jis galėjo gyventi ir norėjo būti kartu, tačiau matė, kad jo moteris pasidarė visai kitas žmogus, o tas kitas žmogus jo netraukė… Išsiskyrė su alimentais, bent jau sąžinė buvo rami.
Antrą žmoną, mano draugas turėjo užsikariauti. Tai buvo ta pati mergina juodom kojinėm ir balta sėdyne, kuri foto-studijoje kybojo jam ant kaklo ir klausėsi, kaip narsiai jis barasi su pirmąja. Koks bailys, ilgai primindavo ji ir nubėgusi tūpteldavo girtam aktoriui ant kelių, nors iš tikro tas žmogus darbavosi tik scenos apšvietėju ir buvo visai nepavojingas. Senas, girtas žmogus. Ką jis gali? Tačiau vis vien pavydėdavo Ugnės (taip vadino jo antrąją) kiekvienam, su kuriuo ji ateidavo ar išeidavo iš foto-studijos. Mergina, beširdė ugnis, su juo elgėsi tarsi kekšė, eidama iš rankų į rankas, vieną kartą jis pats ją mylėjo už pinigus, ir tai buvo dangaus palaima. Su pirmąja žmona jis to niekada nepatyrė. Mano draugas suprato, kad negali be jos gyventi, nepadėjo net nuotrauka, kurią nešiojosi piniginėje ir dūsaudavo, žiūrinėdamas vakarais. Dar blogiau, kad tą nuotrauką pamatė jo motina ir pakėlė baisiausią triukšmą. Prostitutė, šaukė jo motina, mano sūnus nori gyventi su prostitute? Jis norėjo, jis buvo rašytojas ir kurpė apsakymus, kurių nenorėjo spausdinti vietos laikraštis, vien tiktai gamybinius straipsnelius apie socialistinio darbo spartuolius, ką sėkmingai mano draugas ir darė, nes tai moteriai reikėdavo vis daugiau pinigų, be pinigų ji net nesisėsdavo jam ant kelių.
Vieną dieną man paskambino draugo mama ir paprašė, kad pasikalbėčiau su paklydusiu jos sūnum, kad atvesčiau tą žmogų į protą, nes jau juokiasi ir kaimynai, ir visas miestelis, kad jos vaikas draugauja su prostitute. O koks jūsų reikalas, pyktelėjo bičiulis, jūs nežinote jos, jūs tik apkalbate gerą žmogų. Galbūt ji tik žaidžia, tyčiojasi iš jūsų, pasileidusių paršų. Ir tikriausiai jis buvo teisus, tos merginos aš nežinojau, vien tik nuogirdas. Mano draugas tada pasirodė nesveikas, jis sulyso iš meilės ir nuo dažno bėgiojimo po visokius kojinių, baldų ar konservų fabrikus, jis žinojo visus mūsų miesto spartuolius, o spartuoliai žinojo jį. Vieną dieną jis gėrė su stambios gamyklos vadovu, o kada abu pralinksmėjo, sugalvojo pasikviesti panelių telefonu, ir vadovas paskleidė jam ant stalo pluoštą nuotraukų. Mano draugas pasilenkė, peržvelgė jas akimis ir staiga jam pasirodė, kad viena iš panelių matyta, tokia pat kaip jo piniginėje… Jis išsyk prablaivėjo, išsikvietė taksi ir nupylė į Ugnės namus. Tai tiesa, paklausė, tai tiesa? Ir trenkė jai antausį. Mergina net pravirko iš džiaugsmo, trenk man dar, aš kalė, trenk man dar! Bet daugiau mušti jis nebenorėjo. Ir tą kartą jie mylėjosi be pinigų. Jis įtaisė jai vaiką ir parsivedė pas save į mažą, bet jaukų kambarį greta senojo Tabako fabriko. Tu protingas, guodėsi ji, tu vienintelis supratai, ko man reikia. Aš kalė, ar tokią mane mylėsi?
Jie susituokė ir gyveno kartu dvejus laimingus metus ir tris mėnesius, o paskui Ugnė pabėgo. Nusibodo sėdėti namuose, virti valgį, keisti pampersus vaikui ir skalbti vyro marškinius. Jis ją rado vienoje miesto landynėje, paėmė už rankos ir parsitempė namo, bet po pusmečio ji pabėgo vėl, paskui vėl ir vėl, kol visai pradingo kam iš akių, palikusi mažą vaiką, krūvą skolų ir raštelį: “Šūdas tu, ne rašytojas!” Vėliau kažkas matė ją Hamburge, kažkas Dubline, kažkas Amsterdame, bet visa tai kvaila praeitis, kurios nepakeisi. Daug blogiau, kad nė viena mano draugo žmona nemokėjo įvertinti jo literatūrinio talento. O jis rašė ne man ir ne tau, grubus kritike, pasišiaušusiais ūsais ir suvelta barzda, jis rašė aistringoms moterims. O jos, kalės, jo nesuprato. Na, nebent ta skaitytoja, kuri naktimis vaikštinėja po blokinio namo stogus.
