Ritmiški ditirambai elektroniniam festivalio „Satta Outside 2011“ įkvėpimui

Ritmiški ditirambai elektroniniam festivalio „Satta Outside 2011“ įkvėpimui

Rugpjūčio 12–15 dienomis vyko penktasis alternatyviosios muzikos bei meno festivalis „Satta Outside“. Antrus metus iš eilės jis surengtas Šventojoje. Keturiose pagrindinėse scenose per tris paras pasirodė daugiau nei 100 atlikėjų.

Aivaras Dočkus

Jie suvažiavo iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV, Prancūzijos, Rusijos, Olandijos, kitų šalių ir, žinoma, gimtosios Lietuvėlės. Festivalis pritraukė rekordinį kiekį – 7 tūkst. žiūrovų.

Lėmė viena daina

Kad „Satta Outside“ yra absoliučiai unikalus gėris, pernai klykė visi alternatyviai sveikos gyvensenos kanalai. Bet būdamas lėtapėdiškai atsargus statistinis lietuvis nevėkšliškai sugalvojau šimtus kvailiausių priežasčių neatsidurti Šventojoje. Tarp jų – ir nemeilė į sovietmetį bloškiančiam kurortui, ir kitų kitokios elektroninės muzikos gerbėjų perspėjimas, jog ausys nulūš nuo žemų dubstepo smūgių bei smarkiai perlenktų breaksų. O juk aš – labiau minimal. Techno. House. Labiau Detroitas ir Berlynas negu Londonas.

Todėl savaitgalio planas buvo buitinis alkoholizmas be detroitų, berlynų ir londonų. Dviem žodžiais – Amerika pirtyje. Tačiau čia įsikišo šventoji moters apvaizda, ir ląstelių užmušinėjimas degiais skysčiais – atšauktas. Neužtektų šimtų kilometrų pergamentų aprašyti, koks aš dabar dėkingas. O tuomet, nepraustaburniškai bambėdamas, kad žlugo „genialus“ planas, iš nevilties užpuoliau vargšą internetą. Jis spruko nuo manęs kaip tik į „Satta Outside“ puslapį. Smalsumas pakuždėjo pasiklausyti kokio nors festivalio dalyvio kūrybos. Po kompiuterio pele palindo šiemet debiutinį albumą išleidęs Ghostpoetas.

„Cash and carry me home“. Viena daina. Tik tiek. Viena nerealiai gera daina skyrė nuo didžiausios savaitgalio klaidos. Sprendimas buvo priimtas 300 bpm tempu. Mes turime nusigauti į „Sattą“ ir išbandyti šį reiškinį savo kailiais. Tiesa, penktadienį jau buvome praradę. Teks pasisotinti nebe trimis, o dviem patiekalais. Užtat sąžiningai – nuo pavakarių iki paryčių. Už bausmę – atversim pinigines, čia malšinsim troškulį ir alkį. Visokeriopai „sattanosim“, paremdami festivalio rėmėjus. O po to išklosim visą tiesą artimiesiems ir tolimesniems pažįstamiems, kurie neišdrįso aplankyti kultinio renginio.

Ore – laisvė ir meilė

Gerame festivalyje tave visur lydi įkvėpimas. Ne tik per muzikantų pasirodymus, bet ir pokalbiuose su draugais, alaus gurkšnojime, šurmuliuojančiame laukime. Įkvėpimas prisiliečia įvairiausiomis tik jam vienam žinomomis formomis. Tiesiog supranti, jog esi apsėstas kažkokio teigiamai įelektrinto demono, ir to pakanka.

„Satta Outside 2011“ įkvėpimu pasitinka jau prie įėjimo. Kuomet iš „būdelės“ galvą iškišusi bilietų pardavėja replėmis suspaudžia festivalio apyrankę. Labai meniškas ritualas, iš karto jautiesi palaimintas. O pagrindiniai malonumai dar neprasidėję.

Penktadieniniai vakarotojai slampinėja laisvu pagirių režimu. Migracija vyksta į visas keturias puses. Laisvė ir meilė tvyro ore, kuris, artėjant nakčiai, vis smarkiau dvelkia kastanedišku dūmeliu. Pirmasis taikinys – reivo muziejus, padabintas elektroninės muzikos krikštatėvio DJ Sagos „bytų“ prikimšta „galva“. Tačiau kelią perbėga klastingai įtraukiantys ritmai iš „Palapine“ įvardintos šokių erdvės. Ogi čia hamburgietis iš Berlyno Taprikk Sweeze pats raito išradingus garsus, pats ir dainuoja į mikrofoną. Tonos melodingo džiugesio liepia įsiklausyti. Beregint sulaukiu klausimo – koks čia stilius? Begėdiškai žagsėdamas užsikertu kaip subraižyta plokštelė. Taip per festivalį užsikirsiu dar daugybę kartų. Kad iškosėčiau ne tokį jau primityvų apibendrinimą: stilius – pasiutusiai gera alternatyvioji elektronika. Norit – su funku, norit – su soulu, norit – su hiphopu. Dubstepas, drumas, breaksai… Analizuok neanalizavęs, visi stiliai materializuojasi į vientisą „sattiškai“ gerą dalyką.

Užkūrė tarpgalaktinę pirtį

O didžiojoje scenoje, apdovanotoje „Arenos“ vardu, renkasi šeštadienio „headlineriai“. Mūsiškiai „Despotin Fam“, pastiprinti grupe muzikantų ir vokalisčių, repuoja su vėjais, skersvėjais, uraganais, cunamiais ir tornadais. Teisinga jėga priploja prie sienų, nupurto maištingu tekstu, perveria „gyvų“ instrumentų partijomis ir pribaigia manifestu „Noriu rėkt!“. Publika aimanuoja. Aš sulysęs kokiais penkiais kilogramais.

Ghostpoetas irgi nežada manęs pasigailėti. Sulig pirmais akordais prisimenu Leonidą Donskį, kai per džiazo festivalį į sceną įkopė jo mylimoji „Tower of Power“. Be pykčio atsigręžęs į sėdinčius aplinkui, ramiai griežtu tonu paprašė jo netrukdyti. Nešnekėti. Dar geriau – nekvėpuoti. Koncertuojant Ghostpoetui man nutiko identiška būsena. Nevaikščiokit. Nepliurpkit. Nerūkykit. Aš išnykstu. Gaila, kad „medžiagos“ – tik valanda. Ghostpoetas sėkmingai išpyškina visą albumą „Peanut butter blues & melancholy jam“. „Faithless“ sutinka Tricky. Bet labai originaliai ir savotiškai.

Prancūzas dEbruit surengia ištisą spektaklį su vaizdo projekcijomis. Tonizuojantis energetinis gaivalas, atskiestas folkloro motyvais. Beje, dėl būgnų lazdelių paskolinimo dEbruit susitarė su kitu „Sattos „Outside“ svečiu – britu Kelpe. Parašė šiam į Twitterį, laukdamas oro uoste atidėto skrydžio. Pamiršau lazdeles, gelbėk, žmogau. Lazdelėms kliuvo dvigubai. Paskutinis pasirodęs Kelpe kartu su būgnininku Chris Walmsley užkūrė tarpgalaktinę pirtį. Ketvirtą ryto – jokių miego angelų. Šokinėjantys būgnų demonai. Kelpe elektrifikuotai džiazuoja mušamaisiais.

Pagauk, jei gali

Sekmadienis atidunda naujomis lauktuvėmis. Į skrandį sušokus gardiems šašlykams ir troškiniams, aptinkamas nežemiškai „sattiško“ skonio niurnbergietiškas kvietinis alus. Įkvėpimas kopia į naujus everestus, o į „Arenos“ sceną kyla intelektualiosios elektronikos meistrai iš Sankt Peterburgo „Superficial random knowledge porridge“. Išmintingos kompozicijos ne judesiui, o klausymui. Įžanga, įsibėgėjimas, o po to – pagauk, jei gali. Kai kur dvelktelėjo kosminėmis kelionėmis iš fantastinių filmų.

Judesių maratonas startuoja išlindus Utenos vunderkindui Brokenchord. Susidaro įspūdis, jog vyrukas kuria tiesiog vietoje. Smūgiuoja į paširdžius, kilpomis užmesdamas laužytų ritmų tinklus. Publika pakerėta vibruoja. Pasigirsta senas geras estradinis – „pakartot“. Estafetę efektingai perima didelės muzikantų šeimos atstovas, nesutramdomas klajūnas Mike Slott. Jo „setas“ sudurstytas iš rimui paklusnių skirtingų nuotaikų. Kažkas panašaus į tiltą tarp ramesnio klausymo ir šėlsmui artimo galvų linksėjimo.

Užtat šelmis „Machinedrum“ leidžiasi į tokią trenksmingą aferą, kokios nerasi net jo naujausiame albume „Room(s)“. Priešistorinis reivas maišosi su paskutiniais idm klyksmais. Bass-ai čia yra bosai. Kojos kraustosi iš proto. Aš į diskoteką ratais atvažiuoju… Tuoj visi kris negyvi. Bet niekas tą vakarą neturėjo teisės nualpti, neišvydęs ir neišgirdęs Los Andželo bepročio The Gaslamp Killer. Didžėjus, atstovaujantis trims roko grupėms. Orgazmų orgazmas melomanams. Šou su necenzūriniais ištiktukais. Žmogus orkestras nupūtė dulkes nuo muzikinės skrynios, pavogė ją kaip karibų piratas ir pargabeno į dubstepo laikus. Šlovė šiam pašlemėkui! Ir šlovė mums, lygiavertei beprotei „Satta Outside“ publikai. Toks sutiko tokį. Mes kratėmės dėl jo, jis – dėl mūsų. O Gaslampo šaknys – lietuviškos. Todėl ir išsunkėm kaip tikri lietuviai vienas kitą iki paskutinio lašo.

Jei „Satta Outside 2011“ kas nors kur nors pripažins geriausiu šių metų festivaliu, mano veide nebus menkiausio abejonių šešėlio. Čia visur tvyrojo įelektrintas kūrybinis įkvėpimas. Muzikoje, kino vaizduose, aluje, maiste, publikoje. Net sovietmečio užliūliuota ir popso išvagota Šventoji pasidarė simpatišką makiažą. Jau dabar rezervuočiau bilietus kitiems metams. O ir daugelis atlikėjų, sprendžiant iš jų pasisakymų socialiniuose tinklalapiuose, liepsnoja noru grįžti.

by admin