Romoje – apie muziką ir tautinį tapatumą
Liepos 1–8 d. Romoje vyko Tarptautinės muzikologų draugijos (IMS) organizuotas pasaulinis kongresas. Jame pranešimus skaitė ir muzikologės iš Lietuvos – Vilniaus bei Klaipėdos.
Danutė Petrauskaitė
Vietoje Pietų Afrikos – Italija
Tarptautinė muzikologų draugija, 1927 m. įkurta Bazelyje, kartą per penkerius metus rengia pasaulinį kongresą. Jam vieta yra numatoma iš anksto, kad būtų galima tinkamai pasiruošti didelės apimties renginiui.
O jį suruošti nėra taip paprasta – reikia išplėtotos infrastruktūros, techninio personalo ir stiprios bei aktyvios muzikologų bendruomenės. Todėl prieš penkmetį Ciuriche priimtą sprendimą 2012 m. kongresą rengti Pietų Afrikoje teko greitai atšaukti ir pasirinkti kitą šalį – Italiją, kur Romoje 2002 m. įrengtas multifunkcinis pastatas Auditorium Parco della Musica su trimis didelėmis koncertų salėmis ir daugybe uždarų bei atvirų erdvių galėjo sutalpinti per 700 mokslininkų ir sudaryti jiems tinkamas darbo sąlygas.
Kongresą organizavo Šv. Cecilijos nacionalinė akademija, fondas Musica per Roma ir trys Romos universitetai. Kongreso tema „Muzika, kultūros, identitetai“ buvo patraukli daugeliui, nes globaliame šių dienų pasaulyje tapatumo apraiškų įvairiose žmogiškos būties sferose ieško ne tik sociologai, istorikai, psichologai, bet ir muzikologai.
Dirbo nuo ryto iki vakaro
Kongreso atidarymas įvyko liepos 1 d. Auditorium Parco della Musica Šv. Cecilijos salėje.
Susirinkusiuosius pasveikino Šv. Cecilijos akademijos prezidentas Bruno Cagli, organizacinio komiteto vadovė Annalisa Bini, programų komiteto vadovas Pavijos universiteto profesorius Fabrizio Della Seta ir Tarptautinės muzikologų draugijos prezidentas bei Insbruko universiteto profesorius Tilmanas Seebass.
Plenarinius pranešimus skaitė Čikagos universiteto profesorė, filosofė, daugelio knygų autorė Martha Nussbaum ir Torino universiteto profesorius, antropologas Francesco Remotti. Amerikietė apžvelgė žymaus indų rašytojo, kompozitoriaus, choreografo ir pedagogo, sukūrusio daugiau nei 2000 dainų, meninę veiklą bei pasaulėžiūrą, o italų mokslininkas akcentavo tapatybių vaidmenį individualybių priešpriešoje ir koegzistencijoje.
Kitomis dienomis pranešimai buvo skaitomi dešimtyje skirtingų sekcijų, kurių kiekviena turėjo savo potemę, pvz., nacionalizmas ir transkultūralizmas; dainininkai ir dainos; moterys ir vyrai; popiežiai, kardinolai ir muzika; sovietmečio muzika; filmų muzika; sakralinė muzika; kolonializmas; atlikėjai ir globėjai; muzikos teorijos istorija; istoriografija; šaltinių studijos ir t. t. Geografinio pranešimų diapazono, kurio chronologinės ribos siekė nuo viduramžių iki XXI a, būta labai plataus. Atskirose sekcijose buvo gvildenami tiek kontinentų – Lotynų ir Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos ir Afrikos, tiek ir valstybių bei tautų – Balkanų, Jungtinės Karalystės, italų, ispanų, portugalų, prancūzų, brazilų, turkų, serbų, belgų, vengrų, vokiečių, rusų, žydų, net atskirų miestų – Romos, Venecijos, Neapolio įvairūs muzikinės kultūros aspektai. Esant didelei pranešimų pasiūlai, buvo suformuotos sekcijos, skirtos pavienių kompozitorių – G.Tartini’o, G. Rossini’o, G.Donizetti’o, G.Verdi’o, L. Beethoveno, R.Wagnerio, I.Stravinskio – kūrybos tyrinėjimams.
Baletą pakeitė futbolu
Kongresas neapsiribojo vien skaitomais pranešimais. Muzikologams buvo pasiūlyta ir kultūrinė programa – koncertai, ekskursijos.
Daugelis norėjo pamatyti garsiose Karakalos pirtyse – Terme di Caracalla – liepos 1 d. rodomą baletą „Žizel“ su garsiąja rusų balerina Svetlana Zakharova, tačiau vykusios Europos futbolo pirmenybės suardė visus planus. Kongreso dalyviams buvo pranešta, kad baletas atšaukiamas ir jo vietoje transliuojamos Italijos susitikimo su Ispanija rungtynės.
Palyginti su prieš penkerius metus Ciuriche vykusiu muzikologų kongresu, šis negalėjo pasigirti nei įdomia koncertine programa, nei muzikinių renginių gausa. Kai kurie jų vyko nedidelėje Filarmonica Romana salėje. Šio pastato administracija supažindino svečius su jo istorija, saugomais dokumentais, tarp jų – ir L.Beethoveno rankraščiu.
Visas pusdienis buvo skirtas apsilankymui viename seniausių Italijoje bizantietiško stiliaus Šv. Nilaus vienuolyne Grotaferatoje, kur apžiūrėjus bažnyčią bei biblioteką vietos bendruomenės choras surengė sakralinės ir pasaulietinės italų muzikos koncertą. Deja, kolektyvo pasirodymas neatitiko pasaulinio kongreso meninio lygmens standartų, buvo nors ir nuoširdus, bet itin mėgėjiškas.
Kongrese skaitė pranešimus
Kongrese pranešimus skaitė keturios muzikologės iš Lietuvos. Dvi iš jų – Klaipėdos universiteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotojos Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė ir šių eilučių autorė, vykdančios visuotinės dotacijos projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“, finansuojamą Europos socialinio fondo. Jos pateko į diasporoms skirtą sekciją. Projektas tiesiogiai susisiejo su kongreso tema, dar kartą patvirtinant, jog identiteto klausimai yra aktualūs globaliame šių dienų pasaulyje.
R.Stanevičiūtės-Kelmickienės pranešimo objektu tapo muzikinių ir kultūrinių tapatybių raiška XX a. lietuvių kompozitorių karo tematikos kūriniuose ir vėlesnė šių kompozicijų recepcija Šaltojo karo metais bei po 1990-ųjų. Išsamesnei analizei ji pasirinko pirmojo nacionalinio modernizmo atstovo
V. Bacevičiaus simfoniją Nr. 2 – Sinfonia de la Guerra ir antrojo modernizmo atstovo, vieno labiausiai pripažintų sovietmečio lietuvių kompozitorių E.Balsio oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“.
D.Petrauskaitė analizavo operečių ir operų, pastatytų lietuviškose JAV scenose iki 1990 m., įtaką tautinio tapatumo raidai – nuo religinio prie etninio, nuo etninio iki tautinio ir nuo tautinio iki valstybinio.
Vilnietės muzikologės Gražina Daunoravičienė ir Audronė Žiūraitytė pranešimus skaitė Šiaurės Europos identitetams skirtoje sekcijoje. Pirmoji jų visą dėmesį sutelkė į tautinio tapatumo filogenezę šiuolaikinėje lietuvių muzikoje. Savo pranešimą iliustruodama F.Bajoro, L.Rimšos, V.Bartulio kūrinių fragmentais, ji bandė atskleisti specifinius lietuvių kultūros muzikinius kodus. A.Žiūraitytė apžvelgė chronologinę lietuvių autorių baletinių pastatymų eigą, rusų bei choreografų iš kitų užsienio šalių darbus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kviestinių baleto artistų indėlį ir atkreipė dėmesį į nuolatinę kultūrinio tapatumo kaitą lietuviško baleto raidoje.
Klausytojų, išsibarsčiusių po įvairias sekcijas, būta nedaug, tačiau didelės apimties knygoje išspausdintos pranešimų tezės užfiksavo svarbiausias visų pranešėjų mintis, liudijančias apie nūdienos muzikologijos aktualijas. O lietuvių muzikologių dalyvavimas šiame kongrese byloja apie jų siekius išsiveržti iš siauros nacionalinės erdvės ir pastangas tarptautinę auditoriją išsamiau supažindinti su Lietuvos muzikinės kultūros istorija.
